Praėjusį sekmadienį Skandinavija gedėjo savo piliečių, žuvusių Pietryčių Azijos katastrofoje. Žmonės iš Šiaurės nuo žiemos darganų bėgo į kitą Žemės pusę pasilepinti šiluma.
Per cunamį Pietryčių Azijoje po vandeniu atsidūrė ištisos gyvenvietės
© EPA-ELTA
Dar didžioji jų dalis vyko ten visi žinome ko, tik kukliai nutylime – išbandyti egzotiško sekso paslaugų (vokiečiai, beje, ten beveik vien to ir vyksta, lygiai kaip vokietės į Karibus). Ir ten buvo nuplauti į nebūtį cunamio. Daugybė švedų, norvegų, danų, suomių. Mums visiems jų, žinoma, gaila.

Tačiau esama šioje istorijoje ir labai nemalonios logikos.

Jeigu manysime, kad suomiams žiema yra ne tik natūralus dalykas, bet ir biologiškai bei psichologiškai būtina asmenybės integralumo sąlyga, tai įtraukę į šitą seką dar ir etines nuostatas matysime, jog lengvabūdiškas noras apgauti savo lemtį ir pabėgti į amžiną vasarą yra labai arti bandymo patekti į rojų žemėje.

"Būkite rimti, būkite aistringi, atsibuskite!”
Susan Sontag:

Kaip žinome, rojaus žemėje negali būti iš principo. Tuo labiau – perkamo kelionių agentūroje už pinigus. Tie, kurie vis dėlto baudžiasi ignoruoti šią paprastą tiesą motyvuodami savo visokiomis teisėmis ir uždirbtais pinigais, nusideda puikybe. Tai sunki nuodėmė. Ir už ją reikia kentėti.

Aš jokiu būdu tuo nenoriu pasakyti, kad kelionės į šiltuosius kraštus savaime yra nuodėmė . Anaiptol ne. Tačiau kartu visiškai aiškiai sakau, jog labai daug kas priklauso nuo intencijos ir supratimo, ką, kodėl ir kaip darai vienu ar kitu gyvenimo momentu. Žinoma, mes nepratę taip sunkiai vargti – vertinti savo veiksmus pagal aukštus kriterijus, amžinybės požiūriu – o ir toks poreikis jau senokai modernioje visuomenėje kvestionuojamas kiekviena proga.

Nežinau, ar būtent taip apie katastrofos pamokas būtų galėjusi parašyti prieš pat Naujuosius mirusi viena iškiliausių JAV – ir Vakarų – intelektualų Susan Sontag, tačiau tokia prielaida labai tikėtina perskaičius jos esė apie, pavyzdžiui, Rugsėjo 11-osios pamokas arba NATO operaciją Balkanuose, arba jos patį pirmąjį esė “Pastabos apie banalybę”.

Savo straipsnyje apie teroristų išpuolį Niujorke “New Yorker” savaitraštyje Susan Sontag rašė: ”Tie, kam leista komentuoti įvykį, atrodo, susivienijo publikos infantilizavimo kampanijai. Kodėl niekas nepripažįsta, kad tai buvo ne “baili” ataka prieš “civilizaciją” ar “laisves”, ar “humaniškumą”, ar “laisvąjį pasaulį”, o ataka prieš apsišaukėlišką supervalstybę, lemta tos valstybės specifinės diplomatijos ir konkrečių veiksmų?”

Sontag taip pat griežtai kritikavo ir invaziją į Iraką. Tačiau čia būtina pabrėžti, kad jos kritika buvo tolima infantiliam pacifistiniam patosui prieš bet kokį jėgos vartojimą apskritai.

Susan Sontag, priešingai nei daugelis Amerikos intelektualų, ne atkakliai laikėsi įsikibusi kokios nors vienos doktrinos, o vadovavosi sąžine ir tvirtai tikėjo argumentų galia. Ji nebuvo JAV administracijos kritikė dėl kritikos. Todėl dažnai “plaukė prieš srovę” ir savo pareiškimais kaskart sukeldavo kolegų intelektualų pasipiktinimą. Taip buvo ir NATO (iš tiesų – JAV) operacijos Serbijoje metu - Sontag pritarė kariniam įsikišimui.

Daugelį ypač šokiravo Sontag fašizmo estetikos studija “Kerintis fašizmas”, kurioje ji, analizuodama garsųjį Leni Riefenstahl filmą “Valios triumfas”, atskleidė natūralią, atliepiančią gilumines kūrybos aspiracijas vokiškojo totalitarizmo estetinės sistemos prigimtį.

Tačiau mažai kas galėjo argumentuotai paneigti nejaukias “Kerinčio fašizmo” įžvalgas. Dar nejaukiau buvo pripažinti, kad ir visiškai konkretus, o ne vien tik abstraktus blogis gali būti estetiškai tobulas. Apie ką tačiau ne vienas esame pagalvoję.

Tuoj po Susan Sontag mirties BBC World Service paskelbtame nekrologe sakoma, kad ji buvo “aukščiausia Amerikos avangardo dvasininkė”.

Dvasininkė – taip, nes daugelis ja tiesiog tikėjo ir pasitikėjo. Pagrįstai, nes ji niekada nepasidavė konjunktūrai.

Avangardo pačia plačiausia prasme – taip, nes jos pastangos suvokti, apibrėžti esamas bei numatyti būsimas permainas visuomenėje, kad ir kokios nepatogios jos būtų oficialiajai doktrinai, ne tik “legalizavo” populiariąją kultūrą akademinių sluoksnių apyvartoje, bet ir daugeliu atvejų, paradoksas, skatino tos kultūros vedlius peržengti “inelektualizmą kaip atsinaujinimo stabdį” (Richard Howard, Los Angeles Times).

Tokiais žmonėmis - ikonomis tampama.

1933 metų sausio 16 dieną gimusi kailių pirklio Rosenblatto šeimoje (vėliau Susan prisiėmė savo patėvio pavardę – Sontag), kur intelektualia aplinka nė nekvepėjo, pačioje praėjusių metų pabaigoje Susan Sontag mirė būdama viena įtakingiausių Vakarų intelektualų. Pirmiausia dėl savo nepajudinamo tikėjimo argumento galia ir nepaprastos aistros suvokti pasaulį aplink. Pastangos buvo vainikuotos. O dabar pereikime prie tikrosios šių pastabų intencijos.

Lietuva, spėtinai Vakarų kultūros dalis, niekada nebuvo su savo amžininke Susan Sontag, kuri buvo aistros siekti prasmingo atsinaujinimo simboliu. Ar mes galime įsivaizduoti sąžiningą ir gilių, pagrįstų įžvalgų kupiną lietuvio intelektualo esė, pavyzdžiui, apie Čiurlionio – genialaus dailininko mitą ir, toliau, kodėl mes turėtume pripažinti šią, kad ir galbūt istoriškai pateisintiną falsifikaciją, dėl naujų perspektyvų atvėrimo? Perspektyvų, kurios neįmanomos be nuolatinio skausmingo apsivalymo.

Ar mes galime čia, mūsų visuomenėje, įsivaizduoti adekvačią reakciją į kultūrinę provokaciją? Užtenka prisiminti Laimanto Jonušio svarstymus “Šiaurės Atėnuose” apie Salomėjos Nėries – pilietės laikyseną tais lemtingais metais, susilaukusius arba obskurantiško puolimo už tai, ko pats autorius niekada nesakė, arba bailios tylos. Nieko daugiau.

Netiesa, kad mūsų visuomenė nepasigenda tokio masto asmenybių, kaip Susan Sontag. Veikiau tai mūsų miegančio proto ir atbukusios sąžinės problema.

Lietuva be savo Susan Sontag gyvena jau septyniasdešimt metų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (2)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (77)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (171)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (170)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (18)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (216)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (24)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (3)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (29)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...