Kuo mažiau žmogus žino, tuo jam viskas aiškiau. Kuo menkiau išsilavinusi visuomenė, tuo paprasčiau ji suvokia ir sprendžia tikrovės iššūkius. Menkas politikų išsilavinimas ir nepagarba tikrovei jau ne kartą tapo tikra tragedija Lietuvos žmonėms, kurie vėl verčiami mokėti už aiškius ir paprastus sprendimus, kartą ir visiems laikams išnaikinančius bet kokį tikrovės pasipriešinimą ir atvedančius į amžiną gerą gyvenimą.
Buvo norinčių Lietuvoje pritaikyti Pietryčių Azijos tigrų patirtį, kurtos laisvosios ekonominės zonos, lyg ir taikytasi į Airijos patirtį, o štai Andrius Kubilius siūlo kurti Lietuvoje žinių ekonomikos branduolius.

"Intelektiniai rezervatai" brangiai kainuoja

Kai prieš du su puse šimto metų A.Smithas parašė "Tautų turtą", žmonija suvokė, kad rinką valdo nematoma ranka. Dar po šimtmečio, XIX amžiaus pabaigoje, Léonas Walraso, spręsdamas didįjį ekonomikos klausimą ­ kokias principais remiantis atsiranda kainų, kaštų, visuminės paklausos ir pasiūlos skirtingose rinkose ryšiai, matematiškai įrodė, kad rinkoje viskas priklauso nuo visko. Nuo tada net pradedančiam ekonomistui (bent jau tam, kuris skelbiasi esąs dešinysis, juolab konservatorius, ir mokėsi ne tik lenininį marksizmo variantą), aišku, kad kompiuterių kainą lemia ir apelsinų ar politinių idėjų kainos rinkoje.

Dar po dešimtmečio žengta toliau ir įrodyta, kad rinka pasiekia optimalią būseną tuo atveju, kai esant vienodoms sąlygoms (resursams, paskirstymo sistemai, poreikiams, kainoms ir t.t.) niekas negali pagerinti savo padėties, nepablogindamas kieno nors kito padėties, arba ­ ir tai yra tas pats ­ niekas negali padidinti kokios nors prekės gamybos, tuo pat metu nesumažindamas kokios kitos gėrybės gamybos. Nors kiekvienu momentu kiekvienoje rinkoje tokių padėčių gali būti daugybė, tačiau tai nepanaikina pagrindinio ­ susietumo ­ principo.

Ekonomikoje jau šimtmetis tai vadinama Pareto optimumu, o visa praėjusio XX amžiaus ekonominė (bent jau besiskelbianti dešiniąja) teorija be išlygų priima šią tezę, dabar jau išplėtotą ir daugelio kitų ­ (V.Leontjevo) darbuose.

Vis atgimstant kalboms apie ypatingus būdus labai greit nubėgti į rojų, būtent minėti metodologiniai postulatai turėtų stabdyti lakias fantazijas ­ padaryti galima daug ką, tačiau tikrovės prievartavimas turi kainą. Ir labai didelę.

Jei iš aukštų filosofinių lankų nusileisime į žemesnius teorijos vandenis (juk dabar jau net A.Kubilius kviečia jungti mokslą su valdymu), pamatysime, kad aprėpiamoje tikrovėje visada resursai yra kiekybiškai ir kokybiškai riboti. Riboti ne tik visuomenės valdomi fiziniai ištekliai, technologijos, o pastaraisiais dešimtmečiais tokių Nobelio premijos laureatų kaip Jamesas Buchananas ar Ronaldas H.Coase darbuose įrodyta, kad iš tiesų būtina priimti dar vieną ­ institucinių ­ apribojimų lauką. Deja, tai reiškia, kad Lietuvoje galima naudoti norvegišką naftą ir kai kurias itin modernias amerikietiškas informacines technologijas, tačiau tada reikia pamiršti mokyklas ar ligonines, nes jas visas reikėtų uždaryti dėl finansinių išteklių stygiaus.

Beje, taip ir atsitiko, kai suteikę, atrodo, negrąžinamą paskolą "Mažeikių naftai" buvome priversti mažinti daugybę kitų svarbių planuotų išlaidų (kad ir indėlių kompensavimas, ar kompensacijos už negrąžinamą nekilnojamąjį turtą etc.). Apie tai net neužsimenant Lietuvoje buvo beveik išnaikintas smulkusis verslas, dėl to ir didėjo nedarbas.

Kiek kainuotų žinių ekonomikos branduolių vizijų įgyvendinimas, atskleidžia keli tragikomiški faktai. Vilniaus universiteto profesorių skaitykloje kompiuterių darbui neradau, o atsinešusi nešiojamąjį kompiuterį sužinojau, kad juo negaliu naudotis, mat dar reikia ir specialiųjų jungčių, kad būtų galima jį įjungti į sovietinį šakutės lizdą. Mažvydo bibliotekoje piktokai buvo paaiškinta, kad jei kiekvienas atsitemptų savo kompiuterį, biblioteka neišsimokėtų už elektrą. Sodyboje tik už 70 kilometrų nuo Vilniaus negaliu normaliai naudotis internetu ­ technologinės problemos esą kainuoja tik dešimtis tūkstančių litų. Tačiau ką čia kalbėti apie tokias gudrybes ­ gretimame kaime biblioteka jau seniai knygų negauna, ne kompiuteriai galvoje.

Tai tik keli smulkūs faktai. Moksliniai informaciniai centrai dabartinėje Lietuvos visuomenėje reikštų ilgalaikes milijardines investicijas iš valstybės ir privačių bendrovių į uždarus intelektinius rezervatus. Gal idėja ir puiki (gal bent sulaikytume dalį gabaus jaunimo, kurio dabar netenkame), bet vis dėlto būtina žinoti kainą, kuri (dar ekonomistų neatšaukta) yra rinkos šerdis. Kaina lemtų ir tai, kaip mums pasisektų parduoti tuose žinių ekonomikos branduoliuose gimusias intelektines paslaugas. Beje, praėjusio šimtmečio šeštajame ir septintajame dešimtmetyje JAV atsiradęs kad ir mokslo trikampis Šiaurės Karolinoje pirmuosius rezultatus davė tik po 5-7 metų, ir pareikalavo milijardinių (ne litais ­ doleriais) tiek valstybinių, tiek privačių ilgalaikių investicijų. Sunkiausia buvo rasti rinką produktams ­ ir lūžis įvyko tik tada, kai įsitraukė tuomet intelektą gerte gėrusios informacinės bendrovės.

Kitas graudžiai komiškas dalykas tas, kad dabar apie Lietuvos mokslo atgaivinimą prabilo būtent tie, kurie darė viską, kad to mokslo ir padujų neliktų. Akademinės visuomenės pastangos kalbėti apie tai, kad mokslas (kaip ir viskas) rezultatų duoda tik tada, kai į jį įdedi ir darbo, ir pinigų, bent pagarbos, jei ne meilės, paskutinį dešimtmetį sulaukdavo tik patyčių.

Graudžiai komiška ir tai, kad žinių ekonomikos branduolių idėja buvo išmesta A.Brazausko nostalgijos sovietiniams laikams kontekste. Tačiau sovietiniais laikais mokslininkai (deja, dažniausiai dirbę karinei pramonei) ir sukūrė tuos pirminius produktus bei struktūras, kurios dabar jau yra pelningi moksliniai technologiniai centrai (pavyzdžiui, prie Vilniaus veikiantis Biotechnologijų centras).

Čia minėti dalykai visuotinai žinomi. Visuomenė (rinka ­ tik dalis) be pasipriešinimo priima tas idėjas, kurios turi realybės atšvaitų, o pelningos yra tik tos idėjos, kurias visuomenė pajėgi priimti (rinkoje tai būtų suvokta kaip moki paklausa). Kol bendras išsimokslinimo lygis valstybėje toks, kokį dabar atspindi ir jos politikų kalbos, ir žiniasklaidos komentarų lygis, kalbėti reikia ne apie žinių ekonomikos branduolius, o apie tai, kaip patobulinti mokymą pradinėse ir vidurinėse mokyklose (kaip Japonijoje savu laiku, prieš didįjį technologinį šuolį).

Jei koks politikas panašias idėjas, nekalbėdamas apie jų kainą, išmestų Didžiosios Britanijos rinkoje, jis iš karto taptų didžiosios finansinės spaudos pajuokos objektu, mat parodytų nepagarbą kitų pinigams ir planams: poreikis revoliucionizuoti situacijas svetimais pinigais reiškia daugybės kitų rinkos žaidėjų galimus praradimus. Pagarbos toks asmuo galėtų sulaukti tik tada, kai visa tai padarytų savo jėgomis sukauptomis lėšomis, bet tada jis būtų jau ne politikas, o verslininkas.

Kiek kainuos? Kas mokės? Kieno sąskaita kursime žinių ekonomikos branduolių pasaulį? Ką veiks tie šimtai tūkstančių, kurie liks už rojaus sienų dėl to, kad gimė ne laiku ar nederamoje vietoje? Ar užteks galimų negreitų pelnų padengti socialines išmokas tiems, kuriuos pati tikrovė išmes iš tų informacinių branduolių? Ar tikri tokie projektai turint galvoje tai, kai penktadalis dirbančiųjų žmonių gauna minimalią algą? Tik keli santykinai nesudėtingi klausimai iš tūkstančių panašių.

Kaip atsiranda ekonominius stebuklus padarančios šalys?

Tai dar vienas socialinius mokslus (ir ekonomistus) jaudinantis klausimas. Kas lemia tuos, atrodytų, netikėtus stebuklus? Kol kas niekas nežino tikslaus atsakymo, ir tai viena iš didžiųjų kūrybinių versmių. Tačiau mokslas užčiuopė vieną esminį dalyką ­ kiekvienas toks, atrodytų, nelauktas stebuklas,­ tai sugebėjimas pasinaudoti savo išteklių (fizinių, dvasinių, kultūrinių, net geografinių) unikalumu. Vargu ar verta Lietuvoje kurti Airiją, Ameriką ar Tunisą. Estija taip arti, ir tai nepakartosi ­ Lietuvai nelemta bent artimiausiu metu būti Suomijos paslaugų rinkos dalimi.

Kodėl dabar auga Lietuvos ekonomika, ir tai, malonu, džiugina A.Kubilių? Tikrai ne todėl, kad jis 2000-ųjų viduryje atėmė iš ūkio vidinio augimo šaltinius, o todėl, kad auga Rusijos ekonomika. Visi pastarųjų mėnesių ekonominiai tyrimai patvirtina šią tiesą (primenu konservatoriams ­ prakalbus apie meilę mokslui, tenka priimti ir skaičius, net jei jie neatitinka ideologinių klišių). Rusijos rinka (kaip, beje, ir bet kuri kita pasaulyje, tik dėl skirtingų priežasčių) yra rizikinga. Neįmanoma numatyti labai tolimos ateities, tačiau ir faktai tik patvirtina visų čia minėtų teorijų pagrindinę mintį ­ unikalių augimo šaltinių reikia ieškoti ir jų galima rasti tik sėkmingai panaudojus tuos resursus, kurių būtent tau ar tavo šaliai nepagailėjo Dievas.

Jei savo partnerių darbuose visuomenė vis dėlto įžvelgia grėsmių, tai ji turėtų mėginti jas eliminuoti neišeidama iš sveiko proto ir geografijos rėmų ­ jaučiuosi priklausanti tai Lietuvos daugumai, kuri neketina kraustytis į Madagaskarą.

Didysis Lietuvos paradoksas tas, kad čia daugumą teoriškai absurdiškų ir itin "žiaurių" ir brangių ekonominių eksperimentų siūlo vadinamieji dešinieji. Dar didesnis nesusipratimas, kai tai primeta konservatoriais save vadinantys žmonės, kurių mąstymo ir veikimo esmė ­ evoliucija.

Seimo ir konservatorių žinių visuomenės labirintuose sukurta formulė konservatoriai + visos šalies žinių ekonomikos branduoliai = pralenkta Europa labai jau primena kitą didįjį fantazuotoją. Beje, anas tikrai elektrifikavo savo šalį (pradžioje klaikiai išgąsdindamas tuomet krizės apimtą kapitalistinį pasaulį), tačiau vėliau išaiškėjo ir kaina ­ krauju pasruvęs ir dvasiškai sulaužytas kaimas. Walraso, matyt, būtų apsidžiaugęs, kad jo tezė dar kartą pasitvirtino praktikoje, tačiau juk jis nebuvo rusas ar ukrainietis, kurių sielos sudegė revoliucijos pragare.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (6)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (89)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (192)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (194)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (19)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (32)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...