Leninas: šiandien reikia mušti žmones per galvą, mušti negailestingai

Kas iš tiesų buvo vienų nekenčiamas, kitų dievinamas revoliucionierius, stabu virtęs valstybės veikėjas ir bolševikų partijos vadas, kuris Rusijoje praleido tik 6 iš 30-ies politinės veiklos metų? Britų istorikas, akademikas, Sovietų Rusijos istorijos ekspertas Robertas Service‘as, pirmasis gavęs prieigą prie išslaptintų Centrinio partijos komiteto archyvų, išnagrinėjo Lenino bylas ir sudarė išsamų bei objektyvų jo portretą. Sykiu per Vladimiro Iljičiaus Uljanovo biografiją mokslininkas atskleidžia socialinę, kultūrinę ir politinę Rusijos panoramą pereinant iš carizmo į leninizmą, supažindina su pagrindiniais jos politikos formuotojais, leidžia suprasti, kas kūrė didžiosios mūsų kaimynės istoriją ir kaip šiandien pasireiškia Lenino palikimas.

Robertas Service’as (g. 1947 m.) – britų istorikas, akademikas, Sovietų Rusijos istorijos nuo Spalio revoliucijos iki Stalino mirties ekspertas. Šiuo metu dėsto Rusijos istoriją Oksfordo universitete, yra St. Anthony koledžo mokslinis bendradarbis ir Stanfordo universiteto Huverio instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, išleidęs Vladimiro Lenino, Josifo Stalino ir Levo Trockio monografijas.

Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė, Darius Kaunelis.

Skaitytojams siūlome knygos ištraukas.

Leninas ir Nadia išskubėjo prie ežero, kur ketino pasiskaityti ant stendų suklijuotus dienraščius ir įsitikinti Bronskio pasakojimų tikrumu. Jiedu įtarė, kad Bronskis, galimas daiktas, perdeda. Visi emigrantai taip troško revoliucinio sprogimo, kad vengė skubotai patikėti nepagrįstais gandais. Visgi šį kartą paaiškėjo, jog bendražygio pasakojimas atitinka tikrovę. Tiek šveicarų laikraščiuose, tiek telegramose iš Petrogrado buvo akcentuojama ta pati naujiena.

Džiugiai priblokšti, Leninas ir Nadia tylomis po keletą kartų skaitė stenduose išklijuotus pranešimus. Negalėjo būti jokios abejonės, revoliucija įvyko. Tai buvo ne šiaip užuominos apie monarchijos patiriamą spaudimą; monarchija buvo tiesiog nublokšta šalin. Nikolajus II, kurio tėvas neparodė gailestingumo Lenino broliui Aleksandrui ir kurio gimine Leninas bjaurėjosi, tapo tiesiog piliečiu Romanovu.

Likusi dienos dalis prabėgo audringuose debatuose su kitais Ciuriche įsikūrusiais emigrantais. Buvo spaudžiamos rankos, dalijamasi sveikinimais, dainuojamos revoliucinės dainos – tokiomis progomis Leninas mėgdavo išleisti laisvėn savo baritoną. Nadežda Konstantinovna taip įsitraukė į linksmybes, kad vėliau absoliučiai nieko neprisiminė.

Džiūgaudamas drauge su visais politiniais emigrantais, Leninas stengėsi kaip galėdamas paveikti įvykius Rusijoje mėgindamas netiesiogiai vadovauti ten veikiantiems bolševikams. Tokios veiklos nebuvo galima vykdyti atvirai: pranešimus tekdavo perduoti per Osle reziduojančią Aleksandrą Kolontai, kuri palaikė ryšius su Petrograde veikiančiu Centro komitetu.

1917 metų kovo 3 dieną Leninas pasiuntė telegramą, kurioje pabrėžė būtinybę bolševikams laikytis savo senųjų lozungų. Leninas perspėjo jokiu būdu nekeisti partijos nuostatų karo atžvilgiu. Socialistams esą visiškai nedera koketuoti su „tėvynės gynimo“ idėjomis. Negalima ir jungtis su menševikais. Bolševikai turį steigti savo atskirą partiją, kurios pagrindinis tikslas – „tarptautinė proletarinė revoliucija ir valdžios atidavimas darbininkų taryboms“.

Nepamiršo jis paminėti ir to, kad netoleruotini bet kokie ideologiniai kompromisai su Kautskiu. Visos šios rekomendacijos buvo grynai politinės – faktiškai tai buvo pirštinė, mesta Laikinajai vyriausybei po kojomis. Leninas nesirengė pripažinti Miliukovo, Gučkovo ir Kerenskio (kurie, kaip jis prieš metus buvo išpranašavęs, mėgino suformuoti vyriausybinę koaliciją) teisės vadovauti Rusijai. Visa jo retorika buvo akivaizdžiai revoliucinė. Visa valdžia taryboms! Te Revoliucija plinta už Rusijos ribų! Te kiekvienas tikras socialistas atsiduoda europinio masto revoliucijos reikalui!

Leninas nesivargino savo pozicijos derinti su kitais bolševikų emigrantais. Dar daugiau: rekomendacijas jis rašė neturėdamas jokios išsamesnės informacijos apie tai, kas vyksta Rusijoje. Jis laikėsi visiškai nepagrįstos nuomonės, kad Nikolajus II rengia kontrrevoliuciją, o jo griežta laikysena Kautskio klausimu bylojo apie tai, kaip menkai jis suprato Petrogrado darbininkų lūkesčius. Leninas buvo lyderis. Visais įmanomais būdais jis per Kolontai siuntė nurodymus, o Kolontai grįžtamuoju paštu atsiųsdavo tėvynėje esančių bolševikų užklausas dėl tolesnių veiksmų. Jai ir Centro komiteto biurui siunčiamuose laiškuose Leninas nuolat aiškiai įvardydavo savo įsitikinimus ir ketinimus, nors neturėjo jokio supratimo, kaip juos vertina Rusijoje.

„Leninas. Militaristinės Rusijos gimimas“, „Obuolio“ nuotr.

Jis nenorėjo kartoti 1905 metų klaidos, kai atvyko į Rusiją praėjus keletui mėnesių po revoliucinių bruzdėjimų pradžios. Deja, šį kartą jį nuo Rusijos laikė atkirtęs centrinėje Europoje vykstantis karas. Be sąjungininkų leidimo jis negalėjo vykti į Rusiją per Prancūziją ir Šiaurės jūrą, o tokio leidimo tikrai nebuvo galima tikėtis. Toks pat neįvykdomas būtų mėginimas pasiekti Rusiją per Viduržemio jūrą. Turkai buvo neprognozuojami ir galėjo uždrausti rusų revoliucionieriams vykti per savo teritoriją.

Taigi Leninui teko apsvarstyti kitas alternatyvas. Pats nutrūktgalviškiausias iš jo sugalvotų scenarijų buvo, apsimetus aklu kurčnebyliu švedu, traukiniu per Vokietiją pasiekti Daniją, iš ten nusigauti iki Suomijos ir galiausiai iki Petrogrado. Nadia sugebėjo jį atkalbėti nuo šio plano, įtikinėdama, kad miegodamas jis neišvengiamai pradės per sapnus murmėti ką nors apie menševikus ir bus demaskuotas. Ne ką mažiau nutrūktgalviškos buvo ir kitos jo idėjos. Antai, sykį jam šovė į galvą nusamdyti lėktuvą – tais laikais dar labai nepatikimą transporto priemonę – ir juo perskristi Rytų frontą. Šio plano jis neatsisakė tol, kol kažkas neišaiškino, kad joks skraidantis aparatas dar negali nenusileidęs įveikti tokio atstumo, o Vidurio Europos imperijų sąjungos artilerija lėktuvą neišvengiamai numuštų.

Lenino kalbėsena buvo labai įdomus stilistinis mišinys. Drauge su marksistiniu žargonu ir gausiai vartojamais jo piliečiams gan neįprastu „proletaro“ ir dar neįprastesniu „semiproletaro“ terminais jo tekstuose buvo ir įkvepiančios emocinės retorikos. Jo leksiką lyg raudonos dėmės margino tokie terminai kaip griuvėsiai, katastrofa ir žlugimas. Pakilęs į tribūną, jis lyg užhipnotizuodavo auditoriją. Kalbėdamas mėgdavo žingsniuoti pirmyn atgal. Kerėdavo publiką veriančiu žvilgsniu. Mėgdavo lyg mokytojas vaikščioti nykščius užkišęs už liemenės atlapų, o tai stiprindavo jo visažiniškumo įspūdį.

Klasikine prasme jis nebuvo puikus oratorius. Jo tartis buvo netobula; jis greblavo, taip ir neišmoko taisyklingai tarti R raidės. Be to, kalbant jam reikėdavo laiko įsijausti. Bet jo auditorija šiems dalykams neteikė reikšmės. Netgi priešingai, jo kresna ir neišvaizdi figūra nuo pakylos skleidė aistros ir valios jėgos kupiną aurą. Apskritai atviruose triukšminguose mitinguose neretai būdavo sunku aiškiai girdėti, ką jis sako, o auditoriją ne mažiau nei kalbos turinys traukė tai, ką ji matė – o matė ji kovingą ir ryžtingą lyderį, kovotoją už „liaudies reikalą“, jei tiksliai cituosime jo mėgstamą oratorinę frazę.

Turėjo reikšmės ir faktas, kad Leninas ėmė rengtis kitaip, nei rengdavosi iki 1917 metų. Iš Švedijos į Rusiją jis išvyko vilkėdamas naują eilutę, avėdamas naujus batus ir dėvėdamas naują kepurę, tuos drabužius įsigijo spaudžiamas Karlo Radeko. Taigi jis daugiau nebevaikščiojo apsiavęs gremėzdiškais ir nudėvėtais kalnų keliautojo batais. Įsimintiniausia publikai jo aprangos detalė buvo kepurė (į mados istoriją įėjusi kaip „Lenino kepurė“). Dauguma analitikų laikosi nuomonės, kad ši jo naujoji kepurė buvo tipiškas to laikmečio Rusijos darbininkų galvos apdangalas. Nors iš tiesų ši minkšta kepurė, pirkta Stokholme, buvo amžių sandūros dailininkų aprangos atributas.

Radekas buvo užsimojęs suteikti Lenino išvaizdai grakštumo. Nors jis, kaip ir kiti politikai, dėvėjo dailią eilutę, kepurė darė jį išskirtinį tarp kitų politikų solidžiomis Homburgo skrybėlėmis. Šį išskirtinumą dar stiprino pramuštgalviška politinė laikysena. Kitaip nei jo konkurentai iš kitų partijų, Leninas akivaizdžiai mėgavosi revoliucijos idėja. Jis skonėjosi kiekviena akimirka, artinančia šalį prie tos didžios dienos, ir troško, kad ta nuotaika užsikrėstų visi bolševikų pasekėjai šalyje. Leninas siekė, kad proletariatas atsikratytų bet kokių vidinių varžtų ir entuziastingai siektų visokeriopo išsilaisvinimo.

Taigi savąja retorika Leninas koketavo su mitingus gausiai lankančiais gamyklų darbininkais ir įgulų kareiviais. Jam patikdavo dažnai būti tokioje aplinkoje; kaip marksistas jis rasdavo pasitenkinimą bendraudamas su darbo klase ir tokiose vietose būdavo pakiliai nusiteikęs. Sugrįžęs pas Nadią į butą Širokaja gatvės 48-ajame name, jis kalbėdavo, kad pagaliau atrado save politikoje. Visgi adaptacija reikalavo didelių pastangų. Viename iš pirmųjų mitingų su Aleksandra Kolontai sėdėdamas ant pakylos ir rengdamasis kalbėti Leninas paskutinę akimirką supanikavo ir paprašė pasakyti kalbą jo vardu. Kolontai apstulbo. Ji laikė Leniną patikimu partijos lyderiu. Ji pati mėgdavo rėžti kalbą didelėms auditorijoms ir sugebėjo tąsyk Leniną įtikinti, kad oratoriniai gebėjimai, kalbant minioms, neturi didelės reikšmės. Leninas susitvardė, pasakė kalbą ir susigrąžino pasitikėjimą. Niekuomet daugiau tokiomis aplinkybėmis jam nebereikėjo jos ar kieno nors kito paramos.

Didelė dalis žmonių, net ir nesimpatizuojančių Lenino politikai, pripažindavo, jog jo kalbos hipnotizuoja. Tą patį reiškinį teigė patyrę ir straipsnių skaitytojai. Jis pasižymėjo neprilygstamu gebėjimu išdėstyti argumentus, pagrindžiančius kovingą laikyseną. Jo agresyvi retorika oponentų ir jų politikos atžvilgiu klausytojams ir skaitytojams teikė pojūtį, kad atsirado žmogus, gebantis tvirtai laikyti valstybės valdžios vairą. Laikinosios vyriausybės ministrai buvo palyginti taikingi. Kadetai, menševikai ir eserai turėjo nuolat daryti tarpusavio nuolaidų, o Leninui kompromisas priklausė keiksmažodžių kategorijai. Jis pripažino energingą, bekompromisį, idėjiškai nuoseklų veikimą ir siekė išpopuliarinti nuomonę, kad tokį veikimą įgalina tik politinė laikysena, besiremianti „klasių kovos“ paradigma.

Leninas labai daug rašė: vien 1917 metų gegužę „Pravda“ publikavo net keturiasdešimt aštuonis jo straipsnius. Būdamas pagrindiniu bolševikų ruporu, laikraštis tapo svarbiausiu jo idėjų sklaidos šaltiniu; nė viena pavardė dienraščio puslapiuose nefigūravo dažniau nei Lenino. Leninas atsidūrė savo stichijoje. Jis galvojo, rašė ir elgėsi taip, tarytum būtų susitapatinęs su partija. Kituose šalies laikraščiuose taip pat vyravo nuomonė, jog Leninas įkūnija vienintelę alternatyvą dabartiniam politiniam šalies status quo.

Jis nevengė ir viešos retorikos – vien per gegužės ir birželio mėnesius pasakė dvidešimt vieną kalbą. Kai kurios iš jo kalbų buvo trumpos replikos uždaruose partijos susirinkimuose, kitas (dvi iš kurių buvo kalbos Visos Rusijos tarybų suvažiavime) galima laikyti programinėmis. Bet didžiąją savo energijos dalį Leninas rezervavo „Pravda“ straipsniams. Leninas buvo spausdinto žodžio meistras; jaunystėje buvęs puikus gimnazistas, o vėliau tapęs marksistu moksline prasme – būtent jis iškėlė Rusijos marksistams skirtą idėją, kad geriausia priedanga slaptai partijai yra laikraštis. Taip atsirado „Iskra“. Leninas gebėjo keisti veiklos taktiką, bet tik iki tam tikros ribos. Spausdinti žodžiai buvo jo revoliucinės veiklos kertiniai akmenys ir jis šaipydavosi iš tų savo kolegų, kurie, užuot rašę, laiką leisdavo masiniuose mitinguose. Įprastinė nuomonė, kad tarp Vasario ir Spalio revoliucijų Leninas reiškėsi visuose politikos frontuose, yra neįtikinama.

Kad ir kaip ten būtų, Leninas mėgavosi aktyvia politine veikla. 1917 metais Petrogradas buvo tapęs intensyvaus kultūrinio gyvenimo centru. Čia nuolat koncertuodavo pasaulinio garso bosas Fiodoras Šaliapinas. Vykdavo dailės parodos. Knygynuose puikavosi iki tol uždraustos knygos. Buvo rengiami gatvės karnavalai. Dažnai vykdavo simfoniniai koncertai. Leninas nuo viso kultūrinio gyvenimo laikėsi nuošalyje. Vėliau tokią savo laikyseną jis pakomentavo Maksimui Gorkiui: „Dažnai negaliu klausytis muzikos. Ji veikia mano nervus. Ji skatina kalbėti saldžias nesąmones ir glostyti galvas žmonėms, gyvenantiems purvinoje pragaro skylėje, tačiau vis viena gebantiems kurti tokį grožį. Šiandien neleistina glostyti kiekvieno galvos, nes greitai gali likti be rankų. Šiandien reikia mušti žmones per galvą, mušti negailestingai, nors mūsų idealas ir yra bet kokios prievartos atsisakymas. Hm, hm... Tai velniškai sunki būtinybė, bet vis dėlto būtinybė.“

Šiuos žodžius pasakė žmogus, žinantis, kad negali kliautis emocijomis, jei nori sėkmingai įvykdyti Revoliuciją – žmogus, nusiteikęs, esant reikalui, nerodyti gailesčio ne tik partijos priešams, bet ir apskritai bet kam kitoje politinio spektro pusėje. Vargu ar Leninui buvo labai sunku pažaboti savo humaniškesnes paskatas. Jis tai padarė labai lengvai, o vėlesnės karjeros metu moraliniai skrupulai dar labiau sumenko. Jam svarbus buvo tik tuo metu aktualus politinis tikslas.