Prieš ketverius metus į mano rankas papuolė britų keliautojo ir tyrinėtojo Marko Eveleigho knyga "Borneo medžių karštligė". Knygos autorius dalyvavo ekspedicijoje, kuri prasidėjo Malaizijos Borneo sostinėje Kucinge ir nusitęsė iki Indonezijos džiunglių, kuriose vis dar gyvena "galvų medžiotojai".
Šis laiškas turėjo redakciją pasiekti dar prieš “Laiškai iš Azijos: sudie Malaizija, sveiki Filipinai”, tačiau atkeliavo tik dabar. Jūsų dėmesiui – įspūdžiai iš Borneo.

Praėjus keturiems metams po to, kai su pavydu varčiau šios knygos puslapius, atsiduriu toje pačioje vietoje, kelionė po Malaizijos Borneo pradedu didžiausiame salos mieste - Kucinge ir būtent mano kojoms palietus Borneo žemę prisimenu apie Marko Eveleigho "Borneo medžių karštligę".

Kaip gali apsiversti kelionės tėkmė įvykus vienam kontraversiškam įvykiui. Negavus Indonezijos vizos Kvala Lumpure neturiu kitos išeities, kaip tik vykti į Malaizijos Borneo, trečią pagal dydį salą pasaulyje, vis dar paslaptingą, vis dar apklotą tankiu džiunglių patalu, bet jau vietomis iki blizgesio modernizuotą.

Lėktuvas į paslaptingą salą leidžiasi ankstyvą rytą, Borneo mane pasitinka ryškiai raudona padange bei "iki saldumo" drėgnu oru. Atvykus į didžiausią Malaizijos valstiją - Seravaka, viza pratęsiama naujam 30 dienų laikotarpiui. Taip galima keliauti po Malaiziją "be pabaigos..."

Kucingas – kačių miestas

Kucingas - didžiausias Borneo miestas ir Seravako valstijos sostinė, kuriam visi turistiniai leidiniai kabina aukso medalį, vadindami Kucingą įspūdingiausiu salos miestu. Lyderio etiketė lipdoma dėl romantiškos upės krantinės bei geriausių muziejų visoje neaprėpiamoje Azijoje.

Kucingas išvertus iš malajų kalbos reiškia "kačių miestas". Šio ambicingo gyvūno garbei Kucinge pristatyta gausybė statulų ir paminklų, užmiestyje veikia didelis muziejus.

Kucinge mane pasitinka malajietė Joni ir tampa dviejų dienų viešnagės gide. Kodėl Kucingo muziejai vadinami geriausiais Azijoje? Galbūt todėl, kad jų čia neįprastai daug, galbūt todėl, kad jie sudaro savotišką miestą mieste. Nesu tikras, ar jie verti būti geriausiais visoje Azijoje, bet islamo, archeologijos, etnologijos ir kačių fanatikams čia gera vieta gyventi ir mirti.

Vėlyvus vakarus malajai leidžia prie nedidelių stalų gatvėse, kur visą naktį patiekiamas įvairove stebinantis maistas. Prie gatvės šurmulio prisijungiu ir aš kartu su Joni bei jos kinų kompanija. Tądien Olimpinėse žaidynėse Atėnuose vyksta krepšinio ketvirtfinalio kovos. Susitinka Lietuva ir Kinija.

Aš čia vienas lietuvis, apsuptas begalės kinų. Po kiekvieno taiklaus mūsiškių metimo iškeliu rankas į viršų, noriu kad visi matytų ir žinotų, kad aš iš Lietuvos, o ekrane kinus stebinantys krepšinio stebukladariai - mano tautiečiai.

Kucinge prasideda kelionė į šalies rytus. Saloje vienintelis kelias, kuriuo galima pasiekti Sabaho valstiją - Borneo greitkelis.

Kelionė Borneo greitkeliu

Borneo greitkelis pradeda vingiuoti Kucinge ir atsimušęs į nepramušamą džiunglių sieną savo kelionę baigia Miri mieste, Malaizijos Borneo naftos sostinėje. Mano pirmas padėjėjas, mano nuostabai - malajietis, nors iš pradžių net neabejojau, kad jis indas. Azizas visą savo gyvenimą vilkėjo kariškio uniformą. Vykdė pavojingas karines misijas Bosnijoje, Vietname ir Somalyje. Somalyje dalyvavo misijoje, pagal kurią vėliau buvo sukurta istorija Holivudo kino filmui "Juodojo vanago žūtis". Tačiau, anot Azizo sunkiai išgyventa misija, kurios metu žuvo ne vienas jo draugas, ir filmo scenarijus skiriasi kaip kraujas ir pienas.

Žmonės seniai nebegyvena medžiuose. Ir Borneo, apie kurį netgi kaimyninių šalių pašnekovai užsiminė kaip apie žemę, į kurią būtų per daug drąsu kelti koją. Prieš pusšimtį metų Borneo sala garsėjo kaip vieta, kur džiunglėse gyvena "galvų medžiotojai".

Dabartiniai galvų medžiotojų palikuonys dajakai yra taikūs Borneo gyventojai gyvenantys unikaliuose, tik Borneo salai būdinguose ilguose namuose, visų vadinamais "long house". Norint pamatyti dajakus, nebūtina lįsti giliai į džiungles, dajakai dažnai vaikštinėja palei greitkelį - degina pakelės žolę. Visos aplinkinės vietovės šalia Borneo greitkelio nuo Kucingo iki Miri - tai dajaku nudeginta žemė.

Kiti Borneo miestai - Sibu ir Bintulu, ne kas kita o tik modernaus pasaulio gabalėlis su visais jam būdingais atributais kaip "McDonalds", "KFC", bei pasaulinio garso bankų filialais.

Išsibrauti iš Sibu užtrunku kelias valandas, per tą laiką pradeda kankinti ir troškulys, ir alkis. Malaizijos Borneo gyvena net 30 proc. kinų, kurie dažniausiai budistai. Nenuostabu, kad pakelėje pastebiu mažą budistinių apeigų altorių, o šalia jo - auką Budai - visą krepšį vaisių - apelsinų ir bananų. Priimu tai kaip auką man, vaisiai greitai atsiduria mano kuprinėje.

Žingsniuojant judriu Sibu užmiesčio keliu už manęs išsirikiuoja visa virtinė automobilių, kurių vairuotojai, draugiški vietiniai gyventojai, nori man padėti - nuvežti į autobusų stotį. Net pabosta kiekvienam aiškinti, kad aš keliauju autostopu ir kas iš viso yra tas autostopas. Mano perspektyva taip nuvažiuoti iki Miri (400 km) per vieną dieną jiems atrodo visiškai miglota.

Praėjus 6 valandoms po paskutinio pokalbio su manimi abejojančiu malajiečiu einu girliandomis apšviesta Miri miesto gatve...

Džiunglių labirinte

Pietryčių Malaizijos Borneo vietovės - vienos iš mažiausiai turizmo infrastruktūros paliestų vietų visoje Pietryčių Azijoje. Miri mieste baigiasi visi keliai vedantys "kur nors", išskyrus Brunėjaus sultonatą. Mano tikslas - Sabaho valstija, kurią asfaltu galima pasiekti tik pervažiavus Brunėjų. Kiti galimi "keliai" - oru ir geltonomis džiunglių upėmis. Brunėjaus vizos neturiu. Kelionė oru atrodo per daug nuobodi ir lengva. Ryžtuosi avantiūrai keliauti iš Seravako valstijos į kaimyninį Sabaha motorinėmis valtimis, upių keliais.

Greitaeige motorine valtis skrodžia neklusnias Barango upės bangas, o aš užsiropščiu ant vienintelio džiunglių transporto stogo ir prisijungiu prie cigarečių dūmuose paskendusio jaunimo. "Jaunimui" 10-12 metų. Aplink Barango upę, kiek tik akys užmato - iškirsti dideli miško plotai, kurie atrodo gana depresyviai.

Marudi miestelis būtų tik stotelė persėsti į kitą valtį, tačiau čia galioja azijietiška kelionių viešuoju transportu taisyklė - "išvyksime tada, kai valtis bus pilna keleivių". Atrodo, kad šiandien valtis nebus pilna keleivių. Marudi miestelis vos alsuoja, o saulė, regis, plieskia iš paskutiniųjų. Oro temperatūra įkaista iki + 45C. Tokiame karštyje Marudi niekas nenori egzistuoti. Labiausiai aš.

Miestelyje ir aplink jį yra 12 kilometrų kelio, kuris veda į niekur. Nei pirmyn, nei atgal. Žinodamas aplinkinių džiunglių plotą bei galimybes keliauti per jas vienam pėsčiomis, esu priverstas lipti į mini lėktuvo saloną. Būtent mini lėktuvai ir yra vienintele transporto priemonė, kuria galima pasiekti atokias Seravako džiunglių gyvenvietes. Žiūrėdamas pro lėktuvo langą į Borneo džiunglių tolius dar kartą įsitikinu, kad buvau per daug naivus tikėdamasis pasiekti Sabaho valstiją keliaudamas per ibanų teritorijas Seravako valstijos rytuose. Išskyrus nykius ir nuplikusius vakarų Seravako tropikus, Malaizijos Borneo dar yra laisva vietelė avantiūroms pasiryžusiems keliautojams.

Kinabulu, didysis kalne!

Sabaho valstija - antra pagal dydį valstija Malaizijoje. Sabaho valdžia tokia pat griežta kaip ir Seravako: pagrindiniuose valstijos keliuose, ypač nakties metu, yra tikrinami visi keleiviai - Rytų Malaizija nenori įsileisti indoneziečių, kurie gyvena čia pat Kalimantane, jiems tereikia perkopti kalnus ir jau Malaizijoje. Kur daug geresnis gyvenimas ir šviesesnė ateitis.

Kota Kinabulu miestas - Sabaho sostinė, dar vienas modernizuotas Malaizijos Borneo didmiestis. Norisi ištrūkti iš miesto karščio ir prasibrauti prie Pietų Kinijos jūros kranto, kuri iš toli vilioja vėsa ir dūžtančiomis į krantą bangomis. Tačiau arti prie kranto ilgiau išbūti gali tik pakenčiantys nuo šiukšlių įmitusias žiurkes bei specifinį jūros žuvies kvapą.

Kinabulu kalnas - pagrindinė Sabaho valstijos atrakcija ir didžiausias iššūkis keliautojams. Nors Kinabulu didingai iškilęs į 4101 metro aukštį, užkopti į viršūnę dėl gana lygaus ir uolėto kalno paviršiaus nėra sudėtinga tiek labai jaunam, tiek gana senam, jokių alpinizmo įgūdžių neprireikia.

Kinabulu vadinamas dvasių kalnu, šventa vieta, buvimas šalia jo - ypatingas ir nepakartojamas. Senosios Kinabulu kalno gentys pavadino kalną "Aki Nabulu" - mirusių dvasių kalnu. Šventą Kinabulu kalno tylą ardo tik kriokliai, pavienių beždžionių ūbavimas ir reti paukščių giesmininkų garsai. Visi užkopę į viršukalnę ir sutikę ten saulėtekį prisiekė tai buvus gyvenimą praturtinančiu įvykiu.

Malajiečių policininkui ir kinų virėjui pavežus vingiuojančiais serpantinais (kelionė iš Kota Kinabulu iki Kinabulu kalno dėl žavingų slėnių tikrai nepamirštama), atsiduriu prie įėjimo į Kinabulu nacionalinį parką - "Unesco" saugomą gamtos paminklą, kultūrinį paveldą. Visi kalną pasiryžę užkariauti "alpinistai" prieš žygį užsuka į turistų informacijos centrą, kur reikia užsiregistruoti bei susirasti grupę kilti į kalną, be grupės, vienam kopti negalima (tai sužinau tik tada, kai atsiduriu prie kopimo tako vartų).

Į informacijos centrą neužsuku ir nežinodamas kelio daugybę kartų pasiklystu painiuose džiunglių parko trekingo takeliuose. Sukoręs tuziną kilometrų ir jau spėjęs pavargti turiu pasiryžti lipti į Kinabulu viršukalnę, kuri mano mintis valdė visą savaitę.

Pagaliau aš prie vartų į paslaptingąjį dvasių kalną, kurio didinga viršukalnė užbūrė vos tik ją pamačius. Debesys nuolatos gaubia šventą kalną rūku, dėl to kalnas tampa dar mistiškesnis.

"Ne, šiandien kopti į kalną negalima - lyja", - mane pribloškia vartus į šventą dievų buveinę saugantis malajietis... Laukiu kol nustos lyti. Nustoja.

"Be grupės, vienam eiti negalima". Dar vienas dūris į paširdžius. Nenoriu nusileisti, tiek vargau, tiek svajojau! Tačiau visus argumentus apie nepriklausomą kelionių dvasią, bei avantiūristiškų solo žygių būdą "vartininkas" sutriuškina paprašydamas susirasti grupę ir gidą, neva tai daryti vienam labai pavojinga. Prie to prideda, kad būtina nusipirkti sertifikatą, įrodantį, kad užlipau iki viršukalnės bei draudimą.

Aukso kalno neturiu ir tramdydamas neviltį prisiverčiu grįžti atgal. Valandėlę bjauriuosi komerciniu turizmu. Jie net kalną aptvėrė. Kas svarbiau, ar sertifikatas, įrodantis, kad užkariautas Kinabulu, ar žinojimas ir jaudinantis jausmas žiūrint į žemiau tavo kojų likusį tropinį mišką su įvairiausių garsų choru. Kas svarbiau, ar būt nuvestam gido už rankos iki pat viršukalnės, ar pasiklysti ir užkopti į kalną nepramintu taku? Jokios avantiūros, jokios romantikos. Griežta, vokiška tvarka. To dauguma užsienio turistų ir nori - saugumo ir patikimumo. Bet kodėl pamirštami nepriklausomi keliautojai?...

Kalnai jau aptverti, belieka sulaukti laikų, kai nebus galima plaukioti jūroje be gido, nes ten daug geliančių medūzų...

Sabahas yra viena iš tų retų vietų, kurioje kažką sau artimo gali rasti kiekvienas. Didžiausias keblumas tai, kad tai labai toli, netgi patiems malajiečiams iš Vakarų Malaizijos.

Neabejotinai didžiausia "turistinė žvaigždė" Sabahe - didžiausias iš vos 4 pasaulyje esančių orangutangų reabilitacijos centras. Kiti 3 centrai yra Kucinge (Malaizija), Kalimantane bei Sumatroje (Indonezija) Tai nėra zoologijos sodas ar cirkas. Orangutangai (“miško žmonės”) gyvena džiunglėse ir "į viešumą" išeina tik maitinimo metu. Būtent tada norintys pamatyti "miško žmones", valgančius bananus ir geriančius pieną, stebėtojai susirenka specialiai įrengtose aikštelėse.

Deja, susitikti akis į aki su orangutangais nepasiseka, jie praliuoksi virvėmis "saugiu" atstumu nuo stebėtoju. Nesižavėti šiais gyvūnais tiesiog neįmanoma. Žaismingi pamaivos bando atkreipti į save dėmesį išdarinėdami įvairiausius triukus. Orangutangai turi keturias rankas - kojas, tarzaniški šuoliai jiems - vieni niekai. Orangutangai turi net 96 procentus žmogiškų genų, artimesni žmonių giminei yra tik šimpanzės, jų ir žmogaus genai sutampa net 98 procentais. Jie iš tiesų kaip žmonės, tik nekalba. Taigi orangutangas - potencialus žmogus, žmogus - potencialus orangutangas...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Grėsmė šalia mūsų: Europoje slepiasi šimtai „Islamo valstybės“ apmokytų vaikų (50)

Europą sudrebino dar vienas teroro aktas: per dvi atakas, kai ketvirtadienį ir penktadienį...

VGT uždegė žalią šviesą: į kovą su „Islamo valstybe“ stos Lietuvos specialiosios pajėgos (433)

Pirmadienį posėdžiavusi Valstybės gynimo taryba aptarė ne tik krašto apsaugos sistemos...

Didžiausi atlyginimai: dešimtuke – netikėti naujokai (128)

Birželio mėnesį buvo tik viena įmonė, kurios darbuotojų atlyginimų vidurkis buvo...

Lietuvos rinktinės kandidatų sąrašas trumpėja: treneriai padėkojo D. Gailiui (33)

Likus daugiau nei savaitei iki Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvos rinktinės treniruotėse...

Susiremontavote automobilį po avarijos? Dar nereiškia, kad galite juo važiuoti (1)

Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, nuo šių metų sausio mėnesio Lietuvoje įregistruota...

Nauja priežastis apsilankyti Palangoje: poilsiautojai įspūdingus vaizdus stebės nemokamai (5)

Palangoje rudenį atsiras nauja pramoga turistams – aukščiausiame kurorto pastate – Palangos...

Marselyje automobilis rėžėsi į stoteles, vienas žmogus žuvo atnaujinta 13.26 (43)

Vienas žmogus žuvo ir vienas buvo sužeistas po to, kai automobilis rėžėsi į dvi stoteles...

Vilniuje atsivėrė dar viena smegduobė (4)

Pirmadienį policijai pranešta apie Vilniuje gatvėje atsivėrusią smegduobę.

Nepripraskite prie druskos: koks kiekis dar nekenkia organizmui (11)

Drusk os perteklius žmogaus organizmui yra žalingas, tačiau visiškai eliminuoti jos iš mitybos...