© Corbis/Scanpix
Gyvenimas prabėga nuolat kažko laukiant: švenčių, atostogų, numatomų pasilinksminimų, o sulaukus visa tai greitai baigiasi, vėl laukiame kažko kito. Nepastebimai praeina metai. Laukiame kitų, dar geresnių. Vėl bėga dienos, savaitės, metai...

Užauga vaikai, gyvenimas kažkiek keičiasi, bet tempas nelėtėja. Ir taip dažnai girdime žodžius: „nespėju“, „neturiu laiko“, „esu užsiėmęs“, „nemoku planuoti laiko“... Svarbu dirbti, norisi kaip įmanoma daugiau laiko praleisti su artimais žmonėmis, šeima, o kur dar laikas, skirtas sau pačiam? Sutelkę dėmesį į kažką vieną, tuoj pat pajuntame, kaip kitiems dalykams pritrūksta laiko.

Daugiau – geriau?

Yra sukurta pakankamai daug priemonių, padedančių taupyti laiką: galime greitai lėktuvu nuskristi ten, kur reikia; laiką sutaupyti padeda mobilieji telefonai, internetas ir kitos šiuolaikinės technikos naujovės. Bet ar iš tikrųjų taip? Apie laiką „taupančių“ technologijų fenomeną nemažai rašo Thomas Hylland Eriksen knygoje „Akimirkos tironija. Greitasis ir lėtasis laikas informacijos amžiuje“ .

Autorius pastebi, kad visos technologijos pripildo gyvenimą daugybe dalykų, iš kurių vis sunkiau atsirinkti tai, kas mums yra reikalinga, o kas – ne. Visko daugėja – prekių, informacijos, įvairiausių pasiūlymų, galimybių. Reklama kovoja dėl kiekvienos laisvo laiko sekundės. Prekybos centruose akį traukia gausybė reklamų: plakatai, įvairių loterijų pasiūlymai, akcijos. Jei tik į tai atkreipiame dėmesį, sugaištame laiko: aiškinamės taisykles, užpildome loterijos lapelius, ieškome žaidimų dėžių (ir tai atliekame ne po vieną kartą). Jei pasiseka, laimime žiebtuvėlį… Įdomu, kaip įvertintume tam sugaištą laiką? Ir kur galėtume jo „nusipirkti“?

Daugėja ir veiklos: tai ne tik darbas (ir dažnai ne vienas), mokslas, namai, šeima, bet ir laikas, praleistas su draugais, pramogos, o kur dar neperskaitytos knygos, nepažiūrėti spektakliai, filmai – viskas laukia savo eilės, savo laiko (beje, nepaisydami to, perkame naujas knygas, kurių vėl neskaitome, tiesiog padedame į lentynas ir tiek). Pasiūla didelė, ir sunku kažko atsisakyti, norisi visur suspėti, viską sužinoti (nors kiekvienas suprantame, kad tai neįmanoma). Reikalų daugėja, o laiko – ne. Ateinanti akimirka užgožia dabartinę, ir iškyla grėsmė buvimui „čia ir dabar“.

Tokiose situacijose kiekvienas ieškome išeičių. Dažniausiai renkamės arba kiekvienam užsiėmimui skirti vis mažiau laiko, arba imtis kelių veiklos rūšių iš karto. Kas atsitinka? Pirmąjį laiko „taupymo“ poreikį atitinka daugelis šiuolaikinių informacinių technologijų išradimų: trumposios žinios, trumpieji muzikos ar literatūros kūrinių variantai. Atrodo patraukliai, tiesa? Ir trunka neilgai. Tačiau, jei norime kokybės ir gilumo, ieškosime netrumpinto varianto.

Antrojo pasirinkimo – vienu metu imtis daugybės veiklų – pavyzdžių taip pat gausu. Kad ir televizija: bežiūrėdami filmą galime ekrane paskaityti trumpąsias žinutes, sužinoti orų prognozes, valiutų kursus, TV programas. Kartais tuo pačiu metu dar su kažkuo kalbamės, valgome, lyginame skalbinius ar skaitome laikraštį… Kiekvienai veiklai skirdami tik nedidelę dalį savo dėmesio, nė vienos iš jų neatliekame kaip reikiant. Juk jei aš vienu metu žiūriu žinias ir žaidžiu su vaiku, tai abu dalykus darau jei ne prastai, tai bent jau nesusitelkęs.

Pagreitis – dar vienas ištikimas skubančio žmogaus palydovas. Mėgindami suspėti padaryti viską, ką norime (ar, dažniau – tai, ką reikia), turime būti greitesni. Greičiau nuvažiuoti (lėtas transportas mums netiks), greičiau atsakyti į laiškus (dėl laiko trūkumo daugelis net nebetikrina ką parašė), greičiau sureaguoti (nes kitaip nebūsi pirmas), greičiau, greičiau… Kaip nekantru laukti, kol įkeliama į tinklalapį ar ilgai neatvažiuoja liftas… Greitis „užkrečiamas“. Jei vienoje gyvenimo srityje skubame, kitur taip pat jausime poreikį judėti greičiau. Jei esame nekantrūs laukdami eilėje, tokie patys būsime ir su savo artimaisiais, vaikais, kolegomis.

Greitis atsiranda ir prekyboje: svarbiausia tapo per trumpą laiką pagaminti daug ir pigių prekių, nesvarbu, kiek jos bus patvarios. Taigi pagrindinės prekės bei drabužiai yra vis trumpiau tinkami vartoti.

Atsiradusios pauzės sukelia nepasitenkinimo jausmą. Erzina, kai reikia palaukti, nes kažkas vėluoja – juk dar laukia krūva reikalų! Visus atsiradusius tarpus siekiama užpildyti (pavyzdžiui, keliaudami autobusu ar traukiniu galime žiūrėti filmą, skaityti laikraštį ar net padirbėti…). Nauji kino filmai kuriami taip, kad juose būtų kuo daugiau veiksmo, įtampos, intrigos, o kamera kas kelias sekundes filmuoja vis kitu rakursu.

Greitasis ir lėtasis laikas

Tyrimais įrodyta, kad kai laiko tarpas užpildytas įvykiais, jis atrodo trumpesnis, pralekia greičiau, nei tuomet, kai nieko nevyksta. Ar neatrodo paradoksalu, kad, įvairiais būdais mėgindami pratęsti gyvenimą ir užpildydami jį gausybe įvykių, mes tokiu būdu jį sutrumpiname?

Suskaidome savo laiką į mažus gabalėlius, ir galiausiai jis nustoja egzistavęs. Noriu pasakyti, kad laikas nustoja egzistavęs kaip trukmė, tačiau lieka kaip akimirka, kurią veja kita akimirka. Darosi sunku sustoti ir atsikvėpti, apsidairyti. Kai gyvenimas susideda iš daugybės atskirų pašėlusiai lekiančių akimirkų, besivejančių viena kitą, tampa per sunku susigaudyti, kas vyksta čia ir dabar, pajusti gyvenimą tokį, koks jis yra. Kai viskas daroma paskubomis ir paviršutiniškai, neįdedant širdies, tokia grėsmė iškyla ir pačiam gyvenimui – jis gali būti nugyventas paskubomis ir paviršutiniškai. Ar mes tikrai to norime?

Toks skubėjimas – civilizacijos ir vystymosi pasekmė. Kuo toliau nuo civilizacijos, tuo tempas lėtesnis, tuo mažiau svarbus laikrodis. Laiką valdo įvykiai, o ne atvirkščiai. Mes tą galime pajusti tuomet, kai leidžiame sau tiesiog būti, gyventi, nekreipdami dėmesio į laikrodžius: valgyti tada, kai norisi (o ne tam tikrą valandą), eiti gulti, kai suima miegas. Ir tikrai neblogas eksperimentas yra padovanoti sau nors keletą dienų (ar bent savaitgalį) be laikrodžio, kai patys galime nuspręsti, ko norisi, o ne vadovaujamės rodomu laiku… Tada įmanoma gyventi šia akimirka, labiau priartėti prie veiksmo laiko, kuris yra valdomas ne iš išorės, bet iš vidaus, paties vyksmo.

Egzistuoja ir kitoks laikas – nesuskaidytas akimirkomis, turintis pradžią ir besitęsiantis. Tai – linijinis laikas. Skirtumą galime pajusti klausydamiesi muzikos: klasikinė (arba linijinė) muzika turi siužetą, vyksmą, o šiuolaikinė (fragmentiška) kuriama pasikartojimų pagrindu, iš esmės vyksmo nėra.

Gyvenime gausu dalykų, kuriuos reikia atlikti greitai, tačiau kai kurie gali vystytis tik esant linijiniam ir lėtam laikui. Kad ir šeimyninis gyvenimas, romanas ar mokslinis darbas: jie pereina įvairias fazes, iš kurių kiekviena remiasi ankstesniąja. Čia netinka „trumpai ir greitai“. Norint gerai išmokti sudėtingą medžiagą, reikia ilgo, nepertraukiamo laiko, susikaupimo, viso (o ne dalinio) dėmesio. Lėtasis laikas nėra tas pat, kas daug laiko. Kad perskaitytum ir suprastum vidutinio ilgumo ir sudėtingumo eilėraštį, pakanka kelių minučių, bet tai reikia daryti lėtai. Greitai skaityti puikiai tinka, pavyzdžiui, tada, kai norime peržiūrėti medžiagą, atsirinkti tai, ką skaitysime. Svarbu išsaugoti lėtumą ten, kur jis būtinas.

Susidūrus greitajam ir lėtajam laikui, paprastai laimi greitasis. Pabandykite per susirinkimą šnekėti lėtai ir darydami pauzes. Kiek kartų būsite pertraukti ir „užkalbėti“? Eterio laikas atitenka žmonėms, kalbantiems kulkosvaidžio greičiu, raiškiai ir garsiai, o ne mąsliems lėtūnams. Tačiau tam tikras mintis įmanoma vystyti tik iš lėto, o kai kurie samprotavimai gali būti pateikiami tik rišliai, nepertraukiant įžūliam laidos vedėjui. Tas pats nutinka susidūrus darbo laikui su laisvalaikiu: greitasis (darbo) suėda lėtąjį (asmeninio gyvenimo) laiką. Panašūs dalykai vyksta ir taikant psichoterapiją: gydymo įstaigose dažnai norima, kad ji būtų greita, trumpa, efektyvi. Bet smalsu sužinoti, kuris žmogus norėtų, kad psichoterapeutas su juo dirbtų paskubomis ir paviršutiniškai?..

KAIP SUSPĖTI LEKIANČIAME PASAULYJE?

1. Vertinkite pauzes. Kai nelieka laiko atokvėpiams ir pertraukoms, žmogus netenka galimybės atsiriboti nuo savo darbų ir pamatyti visumą. Paskęstama detalėse ir nebematomas bendras vaizdas. Trumpos lėtojo laiko akimirkos gali paskatinti susimąstyti, kam gi mes skiriame savo laiką. Pasaulis nesustoja netgi tada, kai skaitai knygą arba šnekučiuojiesi su kolega, užuot be perstojo sėdėjęs prie telefono ar kompiuterio. Todėl leiskite sau kartais nedaryti nieko „reikalingo“ ar „svarbaus“, o tiesiog pasikalbėkite su draugais, pažaiskite su vaikais arba tiesiog pasėdėkite, stebėdami gėlės žiedą ar krintančius lapus.

2. Atsidėkite tam, ką veikiate. Kai kažkam skiriame laiko, svarbu ir tai, kaip būname tame laike. Tarkime, išėjau pasivaikščioti. O ką iš tikrųjų veikiu? Ar negalvoju apie kažką, kas jau buvo (kas nutiko šiandien ar anksčiau)? Gal svarstau, kas bus ateityje, planuoju? Galbūt dar apie kažką kita mąstau? Nes tokiu atveju mintimis esu kitur – ne čia ir ne dabar. Tačiau, juk praeityje ar ateityje manęs taip pat nėra, nes šiuo metu vaikščioju po parką. Tai kurgi aš ir ką veikiu?

Tik tuomet esu dabartyje, galiu ją pajusti ir išgyventi, kai pavyksta susitelkti į tai, ką darau. Tada vaikščiodama po parką galiu pastebėti medžius, paukščius, žmones ir save pačią, t. y. atsiduoti pasivaikščiojimui (ir negalvoti, pavyzdžiui, apie vaikus), o būdama su vaikais – atiduoti save jiems (ir nekvaršinti sau galvos kitais reikalais). Kartais visai neblogai save šiek tiek apriboti, pavyzdžiui, šnekant su draugais išjungti mobilųjį telefoną, nežvilgčioti į kompiuterio ekraną, nežiūrėti televizoriaus.

3. Turėkite laisvalaikį. Kaip leidžiate savo laisvą laiką? Ar jis netampa jums tiesiog dar vienu laiko užpildymu (tokiu kaip apsipirkimas), o ne atokvėpiu? Kokias asociacijas jums sukelia žodžiai „laisvas laikas“? Džiaugiatės, kad galėsite nieko neveikti? Ar karštligiškai ieškote, kuo tą laisvą laiką užpildyti? Galite užduoti sau paprasčiausią klausimą: ką veikčiau, jei staiga nutiktų taip, kad turėčiau vieną laisvą dieną ir galėčiau daryti bet ką?

Visi kylantys atsakymai rodo, ko dabartiniame gyvenime trūksta arba kaip tik yra per daug. O ką veiktumėte turėdami laisvą savaitę, mėnesį? Neabejoju, kad atsakymai turėtų skirtis ir kuo toliau, tuo labiau artėti prie tikrųjų norų. Juk turėdama vieną laisvą dieną galiu norėti paprasčiausiai pailsėti, pabūti ramiai, pasivaikščioti. Bet vargu ar norėčiau vien tik tam skirti visą mėnesį...

Iš daugybės galimybių svarbu atsirinkti tai, kas mūsų gyvenimui suteikia prasmės, pilnatvės, o kas tiesiog „vagia“ mūsų laiką. Beje, pasakymas „neturiu laiko“ nėra tikslus. Laiko visuomet yra, tiesiog tuo metu jo nėra vieniems, bet yra kitiems dalykams.

KAM SKIRIATE SAVO LAIKĄ?

Sakome, kad laikas – pinigai, ir vertiname jį kaip didžiausią savo turtą. Kita vertus, kad galime „turėti“ laiko, yra tik iliuzija. Jis nėra ir negali būti nei valdomas, nei kontroliuojamas, nei turimas. Jis tiesiog yra pats sau, teka nesustodamas, nepavaldus niekam. Tačiau būdami laike tam tikra prasme esame jo šeimininkai – galime pasirinkti, kam jį skirsime, kaip praleisime. Iškart iškyla vertės klausimas: kuo noriu užsiimti? Kas yra verta mano laiko? Ir ar tikrai skiriu laiko tam, kas gyvenime atrodo svarbu, prasminga?

Atlikite eksperimentą: ant popieriaus lapo surašykite bent penkis dalykus (o kuo daugiau, tuo geriau), kuriuos gyvenime laikote vertingais, prasmingais, svarbiais. Tai gali būti bet kas: darbas, karjera, šeima, mokslas, pramogos, draugai, kelionės, giminaičiai, muzika, religija, sportas. Kai surašysite, pamėginkite suskirstyti vietomis: kas būtų pirmoje, svarbiausioje vietoje? Kas antroje? Trečioje? Penktoje? Tai – jūsų gyvenimo vertybių, prioritetų sąrašas.

Antroji šio eksperimento dalis: peržvelkite savo praėjusią dieną, savaitę ar mėnesį (patys pasirinkite, apie kokį laikotarpį galvosite). Ką veikėte, kiek kam skyrėte laiko? Surašykite veiklas – jos gali būti tokios pačios, kaip ir pirmajame sąraše, arba būti visai kitos. Pasižymėkite, kiek maždaug laiko skyrėte kiekvienai iš tų veiklų per visą laikotarpį. Antrąjį sąrašą sudarykite, skirstydami jas pagal praleistą laiką: kas bus pirmoje vietoje, kam skyrėte daugiausia laiko? Kas antroje? Trečioje?

Ir pagaliau paskutinis žingsnis – palyginkite abu sąrašus. Ar jie sutampa? Jei taip, sveikinu, turėtumėte būti patenkinti gyvenimu, juk pavyksta daryti tai, kas suteikia prasmės. Jei ne, verta susimąstyti, kas gi vyksta iš tikrųjų? Kuo didesnis neatitikimas, tuo daugiau klausimų gali kilti: juk nesutampa tai, ką sakote, ir tai, ką darote. Gali būti, kad save apgaudinėjate, kažko sau neleidžiate. Galbūt dėl to jus neretai užplūsta neigiami jausmai: nepasitenkinimas, susierzinimas, gal net baimė ar pyktis?

Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Eglė Špokaitė: „Scenoje jaučiuosi drąsiau, nei gyvenime.“
Ką darau, kai vadovauju?
Efektyvus mokymasis – kas tai?
Tėvai ir mokykla – atsakomybės dalybos
Ar jūsų vaikas pasiruošęs mokyklai?
Kaip nuraminti verkiantį kūdikį?
Kas tampo mūsų stygas?
Laikas – mūsų?
Sakralinė geometrija
Poilsiautojo kūnas
Kaip noriu, taip atrodau?
Geštalto terapija – pabusk dabartyje
Tai chi – kūno filosofija
Atleisti svarbu – ir dėl kitų, ir dėl savęs.
Kur geriausia investuoti?
Atostogos ir „valgomojo turizmo“ sezono pabaiga

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Elitinėje vietoje – gėdingas vaizdas (38)

Išklypusios plytelės ir išlūžę latakai, daug metų neveikiantis apgriuvę fontanas. Taip jau ne...

Lekiate prie jūros? Nepamirškite, Jus stebi (14)

Atostogauti galima ir reikia, tik ne tuomet, kai vairuoji. Tokią žinią visą vasarą vairuotojams...

Rusija: Surguto mieste vyras peiliu sužeidė aštuonis žmones (1)

Šeštadienį Surguto mieste (Chantų-mansių autonominė apygarda) peiliu ginkluotas nežinomas vyras...

Policija: Suomijoje įvykdytas išpuolis tiriamas kaip teroro ataka (30)

Suomijos policija šeštadienį paskelbė, kad ankstesnę dieną įvykdytas išpuolis pietiniame Turku...

Lietuviai rado dar vieną apsipirkimo maršrutą (83)

Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje šiemet prekių ir paslaugų...

Vienas šuolis į vandenį pakeitė šeimos gyvenimą istorija sujaudino tūkstančius (51)

Birželio 10 d. vilnietis Aurimas Vėbra patyrė labai sudėtingą traum ą – penkto kaklo...

R. Bogdanas. Iš ko Šiaurės Korėja gavo ukrainietiškus variklius raketoms? (530)

Vienas tarptautinis detektyvas artėja prie finišo tiesiosios. Įvyks teismas Hagoje, kuris paskelbs...

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (282)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (28)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Hobis tapo antrąja profesija (26)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...