Vakarų sankcijas Rusijai lydi diskusijos apie tai, kokį poveikį jos gali turėti tolesniam Rusijos elgesiui Ukrainos atžvilgiu. Viena pusė akcentuoja tai, jog V. Putinas ir jo aplinka supranta tik jėgos kalbą, todėl vis besiplečiančios sankcijos yra geriausia Rusijos atgrasymo nuo tolesnių agresyvių veiksmų Ukrainoje priemonė.
© AFP/Scanpix

Šios pozicijos svarumą sustiprina ir Šaltojo karo patirtis. Pats SSRS „sulaikymo“ doktrinos pradininkas George F. Kennanas siūlė JAV užimti aiškią spaudimo sovietų plėtrai taktiką ir prognozavo, kad toks spaudimas arba sukels sovietų norą bendradarbiauti, arba galiausiai sukels krizę sovietų valdžioje. O strateginę persvarą JAV prieš SSRS įgijo būtent tada, kai R. Reiganas ėmėsi įgyvendinti totalaus sovietų „sulaikymo“ politiką.

Priešinga stovykla tvirtina, jog šiuo metu bet koks V. Putino atsitraukimas reikš jo politinį pralaimėjimą, o jo sukurta politinė sistema yra pakankamai stabili, kad į besiplečiančias Vakarų sankcijas būtų atsakyta vis agresyvesniais veiksmais Ukrainoje. Kitaip tariant, Vakarų sankcijos gali iššaukti dar platesnio masto Rusijos intervenciją į Ukrainą. Iš karto po trečiojo lygmens sankcijų įvedimo pasigirdusias kalbas apie Rusijos „taikdariškų“ pajėgų įvedimą į Donbasą ir tolesnį Rusijos kariuomenės telkimą prie rytinių Ukrainos sienų galima įvardyti tais ženklais, kurie lyg ir liudytų, jog situacija klostosi būtent pagal šį scenarijų. Tačiau nepaisant to, nėra aišku, kokį alternatyvų konflikto Ukrainoje sureguliavimo receptą siūlo sankcijų politikos priešininkai?

Net ir nuo realpolitik bei geopolitinių kovų pavargusi ir pabėgti norinti Vakarų Europa puikiai supranta, kai nuolaidžiavimo atveju tokių Rusijos „nuraminimo“ ir situacijos deeskalavimo planų (aukojant Rytų Europos valstybių suverenumą ar teritorinį vientisumą) gali prireikti vis daugiau ir daugiau, o „raudonoji linija“ kas kart slinksis vis gilyn į Vakarus.
Laurynas Kasčiūnas

Akivaizdu, jog vienintelė reali alternatyva – Rusijos „nuraminimo“ politika, kuri iš esmės reikštų pripažinimą, kad egzistuoja išskirtinė Rusijos interesų zona. Tokią „nuraminimo“ politiką simbolizuotų derybos dėl Ukrainos federalizacijos, išskirtinio Donbaso statuso, Vakarų įsipareigojimas nepriimti Ukrainos nei į ES, nei į NATO. Tačiau net ir nuo realpolitik bei geopolitinių kovų pavargusi ir pabėgti norinti Vakarų Europa puikiai supranta, kai nuolaidžiavimo atveju tokių Rusijos „nuraminimo“ ir situacijos deeskalavimo planų (aukojant Rytų Europos valstybių suverenumą ar teritorinį vientisumą) gali prireikti vis daugiau ir daugiau, o „raudonoji linija“ kas kart slinksis vis gilyn į Vakarus. Todėl sankcijos – vienintelis įmanomas kelias susiklosčiusioje situacijoje, kai diplomatinės priemonės nebeveikia. Tad daug aktualesnis klausimas – ar ir kokiomis sąlygomis jos gali turėti realų poveikį Rusijos geopolitikai ir tolesniems Kremliaus veiksmams Ukrainoje?

Ar sankcijos paveiks Rusiją?

Sankcijų poveikį įvairiems autoritariniams režimams nagrinėjantys akademikai pastebi, jog labiausiai yra pažeidžiami tie autoritariniai lyderiai, kurie dėl sankcijų gali prarasti galimybes mainais į lojalumą dalinti rentas įvairioms tarpusavyje konkuruojančioms politinio elito grupėms ir taip prarasti savotiško arbitro pozicijas. O būtent tokio arbitro funkcijas šiandieninėje Rusijos politinėje sistemoje atlieka V. Putinas. Dalinamų rentų elito grupėms šaltinis – naftos ir dujų sektoriai, būtent šių energetikos resursų pardavimai ir sudaro daugiau 50 proc. viso Rusijos biudžeto. Taip JAV senatoriaus J. McCaino metafora apie Rusiją kaip „degalinę, kuri apsimetą esanti valstybė“ įgyja konkretų turinį. Naftos ir dujų sektoriuje veikiančios Rusijos įmonės – ne tik biudžeto įplaukų, bet ir elito grupių „maitinimosi“ šaltinis, tad ir Vakarų sankcijos turėtų būti orientuotos į šiuos sektorius ir juose veikiančias įmones. Atsižvelgiant į tai, kad politinės permainos Rusijoje yra įmanomos tik skilus šiuo metu politinį režimą palaikančiam politiniam elitui iš vidaus, esminis Vakarų sankcijų tikslas turėtų būti toks: įmušti pleištą tarp skirtingų elito grupių, paskatinti jų tarpusavio konkurenciją, sumažinti arbitro galimybes kontroliuoti rentų dalijimo procesą. Ar ES paskelbtas trečiasis sankcijų lygmuo pataiko į šį taikinį?

Ketvirtadalis visų aukštųjų technologijų, kurias Rusijos kompanijos naudoja naftos gavyboje, yra importuojamos iš užsienio. Rusija ypač stokoja nacionalinių technologijų, kurios padėtų įsisavinti sudėtingus naftos telkinius. Todėl ES sprendimas uždrausti į Rusiją eksportuoti naftos gavybai skirtas aukštąsias technologijas gali paveikti svarbiausių Rusijos naftos sektoriuje dirbančių kompanijų pelningumą. Tai gali sumažinti naftos gavybą 5-10 proc. kasmet. Bet didesnis poveikis įmanomas tik vidutiniu laikotarpiu, kai atsiras poreikis senąsias technologijas pakeisti naujomis.

Esminis Vakarų sankcijų tikslas turėtų būti toks: įmušti pleištą tarp skirtingų Rusijos elito grupių, paskatinti jų tarpusavio konkurenciją, sumažinti arbitro galimybes kontroliuoti rentų dalijimo procesą. Ar ES paskelbtas trečiasis sankcijų lygmuo pataiko į šį taikinį?
Laurynas Kasčiūnas

Vis dėlto, kol kas kalbame tik apie tokių Rusijos naftos kompanijų kaip „Rosneft“ atribojimą nuo Vakarų aukštųjų technologijų, tačiau ne apie draudimą prekiauti su šiomis kompanijomis ar Vakarų rinkų uždarymą Rusijos naftos eksportui. Taip yra todėl, kad 20 proc. tos pačios „Rosneft“ valdo britų kompanija „British Petroleum“, tad britų investicijos – savotiškas saugiklis įtakingai I. Sečino grupei ir jų kontroliuojamai „Rosneft“ nuo tolesnių ES sankcijų. 

Be to, sankcijos yra taikomos tik Rusijos naftos sektoriui, o be dujų giganto „Gazprom“ pertvarkos nebus ir Rusijos politinės sistemos pertvarkos, nes „Gazprom“ ne tik sukuria trečdalį Rusijos biudžeto, bet ir yra visų svarbiausių Rusijos politinio elito grupių „maitinimosi“ (rentų) šaltinis. „Gazprom“ – tai V. Putino politinę vertikalę cementuojančio ekonominio modelio atrama. Suprantama, kad ES dėl tiekimo alternatyvų trūkumo ir Vakarų Europos kompanijų bendrų investicinių projektų su „Gazprom“, nėra pasiruošusi nutraukti kontraktus su šiuo Rusijos dujų monopolininku, tačiau šis faktas kartu žymi ir galimų tolesnių ES sankcijų poveikio Rusijos elgesiui ribas. 

Kas iš tikrųjų stabdo Rusiją? 

Labiausiai visus dominanti klausimas, kokio finalinio tikslo Ukrainoje siekia V. Putinas? Pirminis Rusijos intervencijos į Ukrainą tikslas buvo sukelti pilietinį karą. Pratiškai tai būtų reiškę aštuonių sričių palei Juodąją jūrą nuo Odesos iki Lugansko atplėšimą nuo likusios Ukrainos dalies. Šis planas sužlugo ne tik dėl kai kurių provakarietiškų oligarchų labai apdairių sprendimų (situaciją stabilizuojantys I. Kolomoiskio veiksmai Dnepropetrovsko srityje), bet ir todėl, kad Ukrainoje pasirodo yra daug daugiau ukrainiečių ir daug mažiau homo sovieticus bei Rusijai lojalių gyventojų nei iki šiol Kremliui atrodė. Tai ne tik liudija, kad supaprastintas ukrainiečių visuomenės skirstymas į Rytų ir Vakarų ukrainiečius yra pasenęs, bet ir tai, jog Ukrainoje gimė nauja moderni politinė tauta, kuri nepaisant įvairių kalbinių tarpusavio skirtumų, savo likimą sieja išimtinai su nepriklausoma Ukrainos valstybe. Ir ne tik sieja savo likimą, bet ir ruošiasi savo valstybę ginti. 

Sankcijos yra taikomos tik Rusijos naftos sektoriui, o be dujų giganto „Gazprom“ pertvarkos nebus ir Rusijos politinės sistemos pertvarkos, nes „Gazprom“ ne tik sukuria trečdalį Rusijos biudžeto, bet ir yra visų svarbiausių Rusijos politinio elito grupių „maitinimosi“ (rentų) šaltinis.
Laurynas Kasčiūnas

Rusijos intervencija tik dar labiau konsolidavo ukrainiečių politinę bendruomenę. Vidinės takoskyros dėl kalbos vartosenos, skirtingi istoriniai vertinimai (S. Banderos vaidmuo) ir toliau egzistuos, tačiau suvokimas, kad Ukraina yra ne Rusija, po viso šio konflitko tik sustiprės. Todėl šiandien jau galima drąsiai teigti, jog S. Huntingtono „Civlizacijų susidūrimuose“ bražytus žemėlapius, kuriuose Ukraina vaizduojama kaip „skeveldrų valstybe“, galinti skilti pusiau, jau vertėtų padėti giliai į stalčius.

Nepavykus pilietinio karo scenarijui, tačiau sukūrus nestabilumo židinį labiausiai sovietizuotame ir įvairiais ekonominiais bei kultūriniais ryšiais su Rusija susisaistytame Donbase, Rusija pabandė susodinti Ukrainos atstovus su Maskvos palaikomais teroristais prie derybų stalo ir ieškoti susitarimo dėl tolesnės Ukrainos politinės sanklodos: valstybės decentralizacijos, rusų kalbos kaip valstybinės kalbos statuso, Donbaso autonomijos ir pan. Tiesa, į tokias derybas ukrainiečius stūmė ir kai kurios didžiosios Vakarų Europos valstybės (pirmiausia – Vokietija, savo užsienio reikalų ministro F. W. Steinmeierio vaidmenyje). Tačiau Ukraina (P. Porošenka) nepasidavė šioms geopolitinėms kombinacijoms ir neleido konfliktui pritaikyti tradicinės Rusijos schemos: Ukrainos decentralizacija ir Kijevo įsipareigojimas nesijungti į NATO bei ES mainais į Rusijos sprendimą deeskaluoti situaciją. Taip Ukrainos teritorinio vientisumo klausimas persikėlė į karo laukus. Iš ten gerų žinių teko laukti ilgai. Ir pirmiausia jos pasirodė ten, kur kovėsi ne korupcijos, profesionalumo ir lojalumo problemų drąskoma reguliari kariuomenė, o kariai savanoriai – Nacionalinė gvardija bei batalionai „Donbas“ ir „Azov“, kurių didžiąją dalį sudaro rusakalbiai ukrainiečiai.

Supaprastintas ukrainiečių visuomenės skirstymas į Rytų ir Vakarų ukrainiečius yra pasenęs, o Ukrainoje gimė nauja moderni politinė tauta, kuri nepaisant įvairių kalbinių tarpusavio skirtumų, savo likimą sieja išimtinai su nepriklausoma Ukrainos valstybe. Ir ne tik sieja savo likimą, bet ir ruošiasi savo valstybę ginti.
Laurynas Kasčiūnas

Nesugebėjusi primesti sau palankios ir Ukrainos savarankiškumą silpninančios politinės sanklodos, o valstybės decentralizacija iš esmės būtų reiškusi tai, kad kai kurie Ukrainos regionai būtų labiau priklausomi nuo Maskvos nei nuo Kijevo, Rusija apsisprendė Donbasą paversti nauju užšaldytu konfliktu posovietinėje erdvėje. Toks statusas iš esmės reikštų, jog nors Donbasas formaliai ir liktų Ukrainos sudėtyje (Rusija nepripažintų jo nepriklausomybės ir neinkorporuotų regiono į savo teritoriją), bet faktiškai per savo vietininkus jį kontroliuotų Rusija. Donbaso virsmas į naują užšaldytą konfliktą leistų Rusijai ir toliau kontroliuoti situaciją. 

Atsiradus palankioms sąlygoms, Kremlius visada galėtų grįžti prie galimų derybų dėl visos Ukrainos politinės sanklodos bei kontroliuoti Kijevo galimybes plėtoti ryšius su ES ir NATO. Kaip tokios Rusijos politikos iliustraciją vertėtų prisiminti 2003 metus, kai Rusija Moldovai pasiūlė Kozako planą, pagal kurį mainais į susivienijimą su Padnestre, Moldova virstų federacine valstybe ir įsipareigotų niekada nesijungti prie transatlantinių saugumo organizacijų (tuomet Moldova šį planą tik paskutinę akimirką atmetė). Be to, tam tikro lygmens nestabilumo Donbase palaikymas, atsižvelgiant į tai, kad kol kas nėra jokio susitarimo tarp Kijevo ir „Gazprom“ dėl ilgalaikių dujų tiekimo, o Ukrainos sukauptos dujų atsargos pamažu senka ir šalies ekonomikos būklė prasta, gali paskatinti Ukrainos virsmą į ekonomiškai žlugusią (šiuo atveju – sužlugdytą) valstybę, kuriai primesti savo politines sąlygas bus daug lengviau.

Tuo tarpu vis dažniau pasigirstančios kalbos apie galimą Rusijos „taikdarių“ įvedimą į Ukrainos teritoriją reikštų ne ką daugiau, o tik tiek, kad Rusija veikia pagal klasikinę užšaldytų konfliktų kūrimo logiką. Tiek Padnestrėje, tiek Abchazijoje ir Pietų Osetijos veikė ir tebeveikia vadinamosios Rusijos „taikdariškos“ pajėgos. Tik jeigu prieš du dešimtmečius nusilpusios Moldova ir Gruzija tam pasipriešinti nesugebėjo, šį kartą viskas būtų kitaip.

Ne Vakarų sankcijos (nors jos irgi svarbios), o ukrainiečių tautinė tapatybė, stiprėjantis šios tautos savarankiškumas šiandien yra svarbiausia kliūtis V. Putino „rusiškojo pasaulio“ susikūrimui
Laurynas Kasčiūnas

Prieš siųsdama savo pajėgas į Ukrainą, Rusija turi prisiminti, jog SSRS laikais Vakarų Ukraina visada buvo viena mažiausiai sovietinių taip pat mažiausiai rusiškų ir mažiausiai surusintų SSRS sričių. Vengdami Ukrainos nacionalistų pasipriešinimo, net sovietiniai biurokratai nesiekė Vakarų Ukraino kalbinės asimiliacijos, taip pat neskatino ir ypatingos rusų migracijos į regioną. Čia buvo mažiausiai į komunistų partiją įstojusių asmenų. Net eurazizmo ideologas A. Duginas pripažįsta, kad šiandieninei Rusijai vakarų Ukrainos anklavo asimiliuoti nepavyktų. Tik jis turbūt dar nežino, kad vakarų Ukraina šiandien jau yra gerokai išsiplėtė, išsiplėtė ir praeito amžiaus V-ojo dešimtmečio vakarų ukrainiečių nacionalistų šūkis „šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“, kuris šiandien jau yra tapęs visus ukrainiečius vienijančiu šūkiu. Būtent tai labiausiai ir turėtų atgrasinti Rusiją nuo tiesioginės invazijos į Ukrainą.

Tad ne Vakarų sankcijos (nors jos irgi svarbios), o ukrainiečių tautinė tapatybė, stiprėjantis šios tautos savarankiškumas šiandien yra svarbiausia kliūtis V. Putino „rusiškojo pasaulio“ susikūrimui. Būtent nacionalizmas, kurį Vakaruose daug kas nori nurašyti kaip XX a. atgyveną, griauna Rusijos neoeurazijinę imperiją ir saugo Europos civilizaciją nuo eurazizmo. Donbaso atvejis rodo, jog tik toks hibridinis karas įmanomas tik ten, kur nėra tautinės tapatybės, ryšio su bendruomene ir valstybe. Kaip taikliai pastebi A. Applebaum: „Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: korumpuota, anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Dauguma vietinių žmonių kovą stebi pasyviai ir yra pasirengę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus. Tai yra žmonės, atsitiktinai apsigyvenę ten, kur gyvena, kurių tėvai ar seneliai ten atvyko dėl sovietinio biurokrato įgeidžio, kurie nejaučia prieraišumo jokiai tautai ar valstybei. Tik žmonės, kurie jaučia tam tikrą atsidavimą savo visuomenei, tik tokie žmonės, kurie vertina savo tautos kalbą, literatūrą ir istoriją, tik žmonės, kurie dainuoja tautines dainas ir kartoja tautines legendas, ryšis dirbti dėl savo visuomenės.“ Galvodama apie savo gynybos planus šias pamokas turėtų išmokti ir Lietuva.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (278)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Liūdnas teroristų likimas (34)

Terorizmas nekeičia pasaulio ir tai labiausiai erzina pačius teroristus, kurie bando įsivaizduoti,...

Patarimai ruošiantis dviračių žygiui ar maratonui: kai ko galite pasimokyti ir iš vaikų

Skaudančios kojos, varvantis prakaitas ir nuo sėdynės geliančios kirkšnys – taip gali atrodyti...

Darbas, kuriame jaunystė – abejotinas privalumas

Tarp jaunų parlamentarų rinkėjai dažniausiai mini didžiųjų partijų lyderius, o kiti jauni...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (17)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Atgijęs Latvijos krepšinis: auksinė karta – pakeliui į šlovės olimpą specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (120)

Latvija prieš Lietuvą. Rungtynės Rygos arenoje, į kurias bilietai ištirpo akimirksniu. Akistata,...

Nemaitonių kaime – tragiška nelaimė: prie namų nuskendo du vaikai papildyta 19.39 (85)

Šeštadienį Kaišiadorių rajone esančiame Nemaitonių kaime mirė du mažamečiai. Prie namų...

Kovos su terorizmu ekspertas: ruoškimės, tuoj teroristai panaudos naują ginklą (277)

Ateityje teroristų ginklu dideliuose Europos miestuose gali tapti valdomi dronai su sprogmenimis. Tai...

Klaidinantys vėžio simptomai vos nepražudė jaunos moters

31 metų britė, kurią nuolat vargino pilvo pūtimas , ragina neignoruoti iš pirmo žvilgsnio...

„Karklės“ dalyvių stilius traukė akį: išsiskyrė keisčiausiais įvaizdžiais (6)

Vainikuoti 2017 metų vasarą ir ištraukti iš spintos dar nespėtus pademonstruoti stilingus...