L. Kasčiūnas, G. Pikelienė. Dvigubi standartai – kokias vertybes Rusija gina Rytų Europoje?

Propagandą galima apibūdinti kaip tikslingą veikimą, kuriuo siekiama paveikti tikslinės grupės emocijas ir nuomonę. Istoriškai propaganda buvo vertinama kaip neutralus reiškinys. Net ir Lietuvos miško broliai nuolat akcentavo tai, kad „svarbiausias ginklas yra žodis“, o partizanams būtina turėti savo propagandos skyrių. Tačiau ilgainiui šio žodžio asociacija tapo neigiama. Tai įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai „pilkosios“ ar „gerosios“ propagandos terminą išstūmė viešųjų ryšių sąvoka.
Svarbu pabrėžti, jog propagandos efektyvumas didinamas iš dalies sakant tiesą, bet nepateikiant visos informacijos ir nutylint nepalankius faktus. Tik išpildžius šią sąlygą propaganda gali pasiekti savo tikslus.

Rytų Europa – propagandos epicentre

JAV sociologai McClung Lee ir Elizabeth Briant Lee knygoje „Propagandos menas“ pristatė septynias tradicines propagandos technikas: nuo etiketės klijavimo iki tapatinimosi su simboliais ir baimės kurstymo. Etikečių klijavimas yra bene populiariausia propagandos technika. Tai – negatyvias asociacijas sukeliančio, dažniausiai istorinio, pavyzdžio pritaikymas dabarties situacijai, siekiant priešininką nustumti į užribį.

Pavyzdžiui, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios Rusija Baltijos šalių požiūrį į Antrojo pasaulinio karo istoriją ir nacistinių bei komunistinių nusikaltimų sulyginimą siejo su neo-fašizmu, bandymais „perrašyti“ istoriją. Klijuodamas „nacių“, „fašistų“ etiketes Kremlius siekia sukiršinti Baltijos šalis su Vakarų Europos šalių istorine atmintimi, paversti Baltijos valstybes nevisavertėmis NATO ir ES šalimis.

Etikečių klijavimo technikos šiandien yra tapusios ir Rusijos propagandos Rytų Europoje ašimi. Tikslai yra įvairūs: supriešinti šių šalių visuomenes su Europos idėja, diskredituoti pro-europietiškas politines jėgas ar Rytų Europos tautų valstybingumo tradiciją apskritai.

Nepaisant deklaruoto europietiško apisprendimo, Ukraina, Gruzija ir Moldova tebėra politinių, ekonominių ir netgi kultūrinių struktūrų „persidengimo“ erdvėje. Rusija siekia palaikyti senųjų „struktūrų“ gyvybingumą: remti oligarchiją, korupcines schemas, energetinę priklausomybę ir lygiagrečiai šių šalių visuomenėse palaikyti Rusijos ideologijai naudingus informacinius mitus.

Ukrainos kaip fašistinės valstybės mitas sugriuvo

Informacinio karo prieš Ukrainą akivaizdoje Kremliaus hiperbolizuotos naujosios Ukrainos valdžios sąsajos su vieno iš XX a. Ukrainos nacionalistinio judėjimo lyderių Stepanu Bandera ir sistemingai lipdytos „fašistinės chuntos, įsitvirtinusios Kijeve“ etiketės tikslai keli. Siekiama ne tik visiškai izoliuoti naująjį Ukrainos politinį elitą nuo Vakarų (supriešinti su globalia žydų bendruomene, pasėti nepasitikėjimą ukrainiečiais JAV ir Vokietijoje) ar pateisinti Kremliaus intervenciją, beje, jau visiškai žlugusio „Novorosijos“ projekto labui, bet ir diskredituoti Ukrainos valstybingumą. Kremlius puikiai suvokia, jog ukrainiečių tautinė tapatybė, stiprėjantis šios tautos savarankiškumas šiandien yra svarbiausia kliūtis V. Putino „rusiškojo pasaulio“ susikūrimui. Todėl jį būtina diskredituoti ir dėl tam tikrų istorinių sąsajų nustumti šį reiškinį į užribį.

Tačiau Kremliui nepavyko. Ukrainos kaip fašistinės valstybės mitologija įspūdį padarė nebent tik Vakarų Europos kairiesiems radikalams, tuo tarpu visa ši isterija turėjo labai konkretų poveikį ukrainietiškam nacionalizmui, nes jis tapo proeuropietišku judėjimu. Kaip taikliai pastebėjo buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Sakašvilis, V. Putinas galvojo, kad tikrų ukrainiečių tėra 5-7 milijonai aplink Lvovą ir Ivano Frankovską (Ukrainos pasipriešinimo armijos veikimo 1943–1953 m. erdvė), o tie ukrainiečiai, kurie kalba rusiškai, bus ir politiškai lojalūs Rusijai. Šios Kremliaus iliuzijos sužlugo. Kremliaus intervencijos akivaizdoje galutinai užgimė moderni politinė ukrainiečių tauta.

Gruzija: bandymas supriešinti su Europos idėja

Nors atrodė, jog po 2008 m. Rusijos karo prieš Gruziją gruzinų provakarietiškas apsisprendimas nebeturėtų kelti jokių abejonių, tačiau situacija keičiasi. 2015 m. balandžio mėn. apklausų duomenimis, narystės ES palaikymas tarp gruzinų sumažėjo nuo 85 iki 68 proc., kai tuo tarpu opozicija jai padidėjo nuo 5 iki 16 proc. Didėjantis skepticizmas Vakarų atžvilgiu (panašios tendencijos pastebimos ir NATO klausimu) ir augantis Rusijos palaikymas verčia abejoti, ar provakarietiška Gruzijos kryptis yra negrįžtamas procesas.

Vienas iš antivakarietiškas tendencijas lemiančių veiksnių – Gruzijoje itin gyvybingas Rusijos palaikomas mitas apie Vakarų vertybinį dekadansą, moralės politiką (pavyzdžiui, parama LGBTQ judėjimui), kuri yra nesuderinama su gruzinų tradicine vertybių sistema ir gyvenimo būdu. Kremliaus žiniasklaida nuolat akcentuoja, kad Gruzija yra ant apisprendimo slenksčio tarp krikščioniškų tradicijų ir „supuvusios Europos“, kuri privers Gruziją įteisinti homokseksualius santykius bei taip „sugriaus ilgametes krikščioniškos Gruzijos tradicijas“.

Deja, bet reikia pripažinti, jog palankias sąlygas šiai Rusijos mitologijai sudaro kai kurių ES institucijų ir politinių jėgų polinkis apie Europos integracijos privalumus kalbėti akcentuojant seksualinių mažumų, o ne klasikinius valdžių atskyrimo, teisės viršenybės, žodžio ir susirinkimo laisvės aspektus.

Pastaraisiais metais šalia „tėvynainių“ ir „rusiškojo pasaulio“ koncepcijų Rusija ėmė plėtoti savo kaip „valstybės – civilizacijos“ vaizdinį. Pagal šį sumanymą, abortų skaičiumi pasaulyje viena iš pirmaujančių valstybių su savo ateistinės valstybės saugumo struktūrose tarnavusiu lyderiu imasi krikščioniškų vertybių gynėjos vaidmens. Dar daugiau – ji siūlo savo lyderystę kitoms konservatyvioms visuomenėms. Šiame procese itin svarbų vaidmenį atlieka Rusijos cerkvė, kuri išlaiko stiprius bendruomeninius ryšius su Gruzijos ortodoksų bažnyčia. O būtent ši institucija yra labiausiai autoritetinga viešosios nuomonės formuotoja Gruzijoje. Remiantis sociologinių apklausų duomenimis, net 91 proc. gruzinų palankiai vertina savo Bažnyčią.

Moldova: Europos integracija lygu korupcija

Dar didesnis nusivylimas Europos integracija jaučiasi Moldovoje, kuri dar visai neseniai Rytų partnerystės erdvėje buvo laikoma didžiausia „sėkmės istorija“. Šiuo metu parama proeuropietiškai krypčiai tesiekia 32-35 proc. Tai pirmiausiai lėmė dabartinės valdžios grupių, Moldovą valdančių nuo 2009 m. ir deklaravusių savo pro-europietišką laikyseną, korupciniai skandalai.

Šį pavasarį visą Moldovą sukrėtė skandalas, kai paaiškėjo, jog iš šalies bankų sistemos buvo išpumpuotas 1 milijardas eurų, o tai siekia 15 proc. šios šalies BVP. Šis skandalas leido Rusijai kurti naujas asociacijas ir klijuoti etiketes. Ir pirmiausia – „proeuropietiškos valdžios” bei „Europos integracijos“ sąvokas sutapatinti su „korupcija“ ir „vagimis”.

Kremliaus kontroliuojamose informaciniuose šaltiniuose aiškiai galima pastebėti tendenciją, kad vengiama įvardyti atsakingus asmenis ar žmonių grupes, o visa atsakomybė perkeliama ant abstrakčios „proeuropietiškos valdžios” pečių, neretai korupcijos suvešėjimą pateikiant kaip Europos integracijos procesų pasekmę. Taip Rusija ruošia palankią dirvą pro-rusiškų politinių jėgų grįžimui į valdžią, skatina visuomenės nusivylimą pro-europietišku apsisprendimu.

Etikečių klijavimo technika ypač paveikia žemesniame socialiniame sluoksnyje gyvenančius bei prie alternatyvių informacijos šaltinių neprieinančius sluoksnius, todėl Kremliauspropagandistai pirmiausia jos panaudojimą taiko siekiant paveikti šių gyventojų nuomonę.

Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Propagandinių technikų atpažinimo metodologijos sukūrimas ir taikymas“ (sutarties Nr. REP-5/2015)