Pagerėjusios komunikacijos galimybės, pokolonijinių šalių gyventojų migracija į buvusias metropolijas, gyventojų susitelkimas miestuose suardė ne tik tradicinius bendruomeninius ryšius, bet ir skatino daugiakultūriškumą, visokeriopą toleranciją. Taip mano Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) valdybos pirmininkė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantė Milda Ališauskienė.
Atsirado sąlygos ir prielaidos kurtis naujiesiems religiniams judėjimams, kuries dar neseniai buvo vadinami sektomis (kadangi šis terminas turi negatyvų atspalvį, religijotyrininkai, sociologai ir net kai kurie teologai jo atsisako – siūlo alternatyviosiomis religijomis arba naujaisiais religiniais judėjimais vadinti religines grupes, atsiradusias per pastaruosius 200 metų).
Pranciškonas Arūnas Peškaitis, NRTIC valdybos narys pastebi, kad po Antrojo pasaulinio karo akivaizdūs ir vertybiniai visuomenės pasikeitimai: „Matome vertybių krizę, galutinai suiro progreso mitas, kuriuo rėmėsi daugelis totalitarinių sistemų: kad įmanoma sukurti tobulą visuomenę, kad atsirandant naujoms technologijoms, pasikeis žmogus, jis valdys gamtą ir įsivyraus žmonių tarpusavio santykių ir santykių su aplinka harmonija. Suklestėjo individualizmas: ginamos atskiro žmogaus teisės, tradicinius projektus keičia asmeniniai gyvenimo projektai, mažėja dialogų tarp skirtingų visuomenės grupių, prasideda alternatyvūs jaunimo judėjimai. Tai susiję su sumenkusiu tradicijos perdavimu ir atsiradusia terpe individualiai religingumo paieškai – religijos laisvė daugelyje šalių nekvestionuojama“.
Psichiatras–psichoterapeutas Robertas Petronis sako, kad žmonės visais laikais kelia klausimus, susijusius su mirties, kitos realybės egzistavimu. Tačiau religinės paieškos kyla ne iš psichikos ypatybių, bet iš būtiškosios sferos. „Negalima teigti, kad žmogaus psichikoje yra kokia nors Dievo idėja – tai susiję su žmogaus santykiu su pasauliu, su neapibrėžtumu“.
Šiandieniniai kultūros ir visuomenės bruožai – susvetimėjimas ir vienišumas kartais skatina egzaltuotai ieškoti dvasinių vertybių. Individualistinėje visuomenėje net rinkos dėsniai skverbiasi į religinę sritį.
Pasak A. Peškaičio, „religinės institucijos patiria krizę visame pasaulyje, tačiau žmogaus religingumas nė kiek nemažėja“. JAV apie 90 proc., Europoje – 70–80 proc. gyventojų tiki pomirtiniu gyvenimu. Bet šiandienos bėda, kad žmonės nenori savęs susieti su konkrečia religija, kuriasi savo individualias religijas.
Nors Lietuvoje save naujiesiems tikėjimams priskiria tik 0,4–1 proc. gyventojų (svarbu, ką įvardysime kaip naują religinę bendruomenę), 10–15 proc. aktyviai dalyvauja Katalikų bažnyčios gyvenime, o apie 80 proc. save įvardija vien kaip katalikus. Tačiau žmonės save vadinantys katalikais dažnai ne tik nežino pagrindinių tikėjimų tiesų ir jomis nesivadovauja, bet ir tiki būrėjomis, ekstrasensais, astrologija – nesuderinamais su katalikų mokymu dalykais.
„Žmonės kuriasi individualų dievą – kiekviename knygyne galybė įvairios ezoterinės, astrologinės literatūros – dievai ir pomirtinis gyvenimas siūlomas pagal skonį. Visuomenė savo nuostatomis, įvaizdžiais, gyvenimo būdu siūlo viską įsigyti pigiai, greitai ir neįsipareigojant“, – sako A. Peškaitis. Religinis sinkretizmas ir religinis individualizmas – šiuolaikinio religingo žmogaus bruožas, apgailestauja pranciškonas. Bet, pasak pašnekovo, šiuolaikinis nudievėjęs žmogus bijo ne tiek alternatyvių judėjimų, bet pernelyg didelio religingumo ir jo apraiškų.
Kodėl krikščionybė – individualistinės Vakarų civilizacijos pamatas, neatsiejama nuo humanizmo ir demokratijos, visuomenei individualėjant patiria krizę?
A. Peškaitis šį paradoksą aiškina taip: individualizmas, kaip samprata, pagimdytas krikščionybės. „Tačiau pagal krikščionišką žmogaus sampratą pagrindinė žmogaus charakteristika yra ne individas, bet asmuo. Asmuo apibūdina žmogų, kuris negali gyventi nebendraudamas su kitu. Žmogus tik bendraudamas su kitu suvokia save kaip asmenį. Apsisprendžiantis, laisvas asmuo yra santykio būtybė.
Įvairioms visuomeninio gyvenimo sritims atsiskyrus nuo Bažnyčios plinta sekuliarinis individualizmas. Žmogus, neturintis asmeninio santykio su kitu, ir yra individas (ne asmuo). O tokį žmogų, su susilpnėjusiais ar sunykusiais šeimos, bendruomenės ryšiais, nors ir keista, lengviausia padaryti masės žmogumi“.
Na, o masėmis manipuliuoti lengviausia.
Pasak psichologo–psichoterapeuto R. Petronio, greitas šiuolaikinio gyvenimo tempas ir neapibrėžtumas, liberalioje kultūroje klestinti vertybių įvairovė verčia sutrikusius žmonės ieškoti akivaizdžiai apibrėžtų vertybių, daugelis nori, kad tai būtų padaryta iš šalies: „Naujiems religiniams judėjimams būdingas didelis sutelktumas patraukia žmones, kamuojamus vienišumo, atskirtumo. Šių judėjimų plitimas sietinas ir su šeimos institucijos bei konkrečių šeimų krizėmis“.
Pagal žmonių poreikius naujuosius religinius judėjimus labai schematiškai būtų galima apibūdinti kaip vieno lyderio grupes, kur žadami atsakymai į visus klausimus ir reikalauja besąlygiško paklusnumo. Čia dažniausiai atsiduria nesavarankiški žmonės, ieškantys vedlio ir galutinai pateikiamų vertybių, pritarimo iš šalies.
„Kadangi tradicinėse konfesijose nėra besąlygiško lyderio, t. y. žmogaus, kuris prisiimtų atsakomybę ir ignoruotų laisvus ieškojimus, dalyvavimas radikaliose bendruomenėse tampa gana patrauklus“, – sako psichologas.
Pasak A. Peškaičio, kai kurie judėjimai atsirado kaip maištas prieš vartotojišką, materialistinę Vakarų visuomenę, kuri aukštindama hedonistinį gyvenimo būdą skatina vienišumą ir susvetimėjimą – todėl imama suprasti kaip blogis. „Kartu pradedama neigiamai vertinti ir toje visuomenėje dominuojanti religija. Todėl tarp alternatyvaus jaunimo ir jų idėjoms artimų asmenų atsiranda daug rytietiška tradicija besiremiančių religinių grupių“, – pasakoja A. Peškaitis.
Nesaugiose visuomenės grupėse, nepritampančiose vartotojiškoje visuomenėje, populiarūs tikėjimai, kur žadamas greitas išgelbėjimas, greita pasaulio pabaiga arba egzistuoja mesijas – grupių lyderis.
Dar kiti renkasi įvairius atsipalaidavimo būdus, ieško sėkmės receptų, susidomi psichokultais ir įvairiomis psichologinėmis praktikomis. „Skirtingas religines grupes renkasi skirtingų dvasinių poreikių kamuojami žmonės – panašiai kaip rinkoje prekes“, – teigia pašnekovas.
M. Ališauskienė pasakoja, kad Lietuvoje norint įregistruoti NRJ, pakanka pritraukti 15 asmenų, surašyti savo nuostatus ir, pasivadinus religine bendruomene, kreiptis į Teisingumo ministeriją dėl registracijos. Ministerija pradeda aiškintis, ar tai religija, kviečiasi ekspertus ir nusprendžia, registruoti ar ne. Tačiau gavusi neigiamą atsakymą, bendruomenė gali kreiptis į teismą.
„Vienas pavyzdzdys: kai Ošo meditacijos centrą vertinę ekspertai nusprendė, kad tai nėra religija, bendruomenės atstovai kreipėsi į teismą. Teismas, pasikvietęs ekspertą, nesiėmė vertinti, ar tai religija, bet konstatavo, kad valstybės institucija nesilaikė neutralumo principo vertindama, ar religinės bendruomenės veikla nepažeidžia viešosios tvarkos ir neteisingai išaiškino teisės normas“. Taip ši bendruomenė buvo įregistruota.
Pasak M. Ališauskienės, žmogus ten nueina dažniausiai savo noru: „Pasaulyje yra apie 5000 religinių bendruomenių, bet padariusiųjų plačiai nuskambėjusių nusikaltimų – tik vienetai. Tai tiesiog kitokio tikėjimo ir kitaip pasaulį suvokiantys žmonės, kurių mūsų visuomenėje mažuma, ir kartais daugumai sunku juos suprasti ir toleruoti“.
Apie tai mums papasakojo vienas solidaus amžiaus vyriškis, norėjęs išlikti anonimiškas. Scientologijos bažnyčios susirinkimuose jis pradėjo lankytis gatvėje gavęs informacinį lankstinuką. Tačiau šie susiėjimai, deja, žada gerokai daugiau nei duoda. Pasak pašnekovo, jam itin nepatiko į komjaunuolišką entuziazmą panašus dirbtinis linksmumas ir optimizmas, kad viskas matuojama pinigais, nors ideologija tiesiogiai to neskelbia (už kiekvienus „padėsiančius tobulėti“ kursus tekdavo mokėti, o pasiūlytas organizmo valymas kainavo apie 4000 Lt).
Tekdavo ir darbuotis šios bendruomenės naudai – pašnekovas vertė tekstus, už kuriuos negavo pinigų, bet buvo suteikta galimybė dalyvauti scientologų mokymuose. Tačiau greitai supratęs, kad negauna atsakymo į jam rūpimus klausimus, o tolesnis tikras ar menamas tobulėjimas kainuoja itin brangiai, pašnekovas tiesiog nustojo lankytis susibūrimuose.
Tiesa, buvo skambinama ir kviečiama sugrįžti, bet jokių grasinimų ar spaudimo nepatyrė. Ir jis nemano esąs nukentėjęs. Bet patikslina, kad jam nebuvo svarbu priklausyti kokiai nors bendruomenei, ir amžius bei gyvenimiška patirtis leido reiškinį vertinti blaiviai. Pašnekovui nesuvokiama, kaip galima atsiduoti anapusinio pasaulio reikalams, pamirštant žemiškuosius, kurie irgi labai svarbūs.
Psichologas R. Petronis teigia: nors gyvename laisvoje visuomenėje, kur svarbi pasirinkimo laisvė, tačiau būtų pernelyg drąsu sakyti, kad bet koks judėjimas gali laisvai egzistuoti nepriklausomai nuo to, kas jame vyksta. Pasak specialisto, ne skelbiama doktrina, bet tam tikri reiškiniai gali versti nerimauti.
Pasak psichologo, jei žmogus pasuka ieškojimų keliu ir jo vertybės ima skirtis nuo šeimos vertybių, savaime didėja įtampa. Tai nebūtinai susiję su naujaisiais religiniais judėjimais – gali būti, pavyzdžiui, ir sprendimas stoti į vienuolyną.
Kartais tai būna susiję ne su dvasiniais ieškojimais, bet su psichologiniais dalykais. Artimieji turėtų atidžiai pažvelgti į šeimos padėtį prieš žmogaus apsisprendimą. Juk dažniausiai žmogus ieško to, ko jam trūksta. Tai gali atsitikti dėl tam tikrų bėdų šeimoje. Klaidinga, pasak specialisto, stengtis tuojau pat ištraukti „paklydėlį“, neva jis paveiktas, užhipnotizuotas. Tai nekonstruktyvu.
Psichologas sako: „Kuo stipresnis, kategoriškesnis spaudimas, tuo labiau žmogų atgraso, o ne pritraukia prie šeimos. Artimieji su nutolusiuoju nuo šeimos turėtų palaikyti glaudesnį ir geranoriškesnį santykį. Nei aktyviai gelbėti, nei palikti likimo valiai – tiesiog pabandyti žmogų suprasti, su juo kalbėtis, išklausyti. Jei žmogus išvykęs – bendrauti telefonu, laiškais“.
Svarbiausia, kad ryšiai nenutrūktų, ir kad žmogus visada matytų alternatyvą savo pasirinkimui, pataria R. Petronis.
Kultų prevencijos biuro (KPB), jungiančio nuo destruktyvių religinių judėjimų bei sektų nukentėjusiuosius – ir materialiai, ir patyrusius įvairių grasinimų asmenis bei jų šeimos narius vadovė Natalija Danielienė sako, kad pripažindama asmens ir religinę laisvę ši institucija nenagrinėja atvejų, kai į NRJ patenkama savo noru, turint visą informaciją apie juos ir visas galimas dalyvavimo juose pasekmes.
Remdamasi asmenine patirtimi ir mokslinių tyrimų medžiaga KPB vadovė sako: „Smarkiai klysta tie, kurie teigia, kad aktyvus įsijungimas į kitą religinį judėjimą visada yra paremtas laisvu apsisprendimu, ir kad tuo nepatenkinti šeimos nariai tiesiog nenori šito apsisprendimo priimti, todėl ir skundžiasi“.
Kadangi ši organizacija nauja, pirmiausia stengiamasi užpildyti informacinę spragą apie netoleruotinus ir kruopščiai slepiamus neigiamus dalykus, vykstančius tokiuose judėjimuose – priemones ir būdus, keliančius priklausomybę nuo judėjimo ar grupės vadovų, sukėlimą pavojingo ir aklo įtikėjimo būsenų, finansinius nusikaltimus.
Taip pat stengiamasi skatinti šiuo klausimu domėtis specialistus ir tas institucijas, kurios pagal savo veiklos pobūdį privalo išsamiau susipažinti su minimų judėjimų destrukcijos mechanizmais ir imtis priemonių. Ir neatsisakyti sąvokos „sekta“, bet ją vartoti siekiant skirti NRJ nuo destruktyvių.
Ir nors daugelio religijų, tikėjimų, pasaulėžiūrų egzistavimas yra laisvos, tolerantiškos visuomenės požymis, tačiau taip pamažu ima nykti ribos tarp gėrio ir blogio, normalumo ir nukrypimo, ypač kai vis daugiau dalykų ir reiškinių toleruojami ar vertinami teigiamai vien todėl, kad jie apskritai egzistuoja. O abejojantieji ar kritikuojantieji nurašomi kaip konservatyvūs modernybės ir progreso priešininkai. Ir individo ar ką tik susikūrusios grupės interesai tampa svarbesni už didžiąsias vertybes: šeimą, bendruomenės ryšius ir pan.
Nors daugeliu atvejų priešiškas nusiteikimas NRJ atžvilgiu yra niekuo nepagrįstas, ir tikrai ne visose bendruomenėse „plaunami smegenys“, tačiau buvusių įvairių NRJ adeptų pasakojimai ar net teroristų išpuoliai, kai iš fanatizmo žmonės geba pamiršti svarbiausia – savisaugos instinktą, turėtų būti pakankamas pretekstas rimtai tirti kai kuriuos dalykus, vykstančius uždarose bendruomenėse ar besislepiančius po tikėjimo skraiste.
Šiuolaikinėje liberalioje ir vartotojiškoje visuomenėje siūloma ne tik prekės ir paslaugos, bet ir tikėjimai bei religijos. Tai, ką žmogus gaudavo tradicinėje bendruomenėje, tvirtoje šeimoje, šiandien daugelis bando atrasti iš naujo. Tik kartais gerokai radikalesniais būdais. Gal todėl, kad tradicinės konfesijos užmigo ant laurų, neteko ryšio su modernia visuomene ir tapo labiau kultūros dalimi, nei dvasinio gyvenimo kasdienybe.
Jeigu rinkos dėsniai pereina į religinio gyvenimo sferą, tai gal metas pagalvoti apie šio produkto kokybės kontrolę bei vartotojų apsaugą?
Top naujienos
Karas Ukrainoje. Pranešama, kad Čerkasuose nuaidėjo sprogimai
Oro perspėjimo metu Čerkasų srityje pasigirdo sprogimų garsai. Apie tai pranešama...
Lietuvą užėmęs ciklonas vis dar rodo savo charakterį: sinoptikai įvardijo, kokių nemalonumų jis pažers
Ketvirtadienio dieną pietinis ciklonas, judėdamas į šiaurę, vis dar rodys savo charakterį.
