Ir šis atsitikimas paskatino garbaus amžiaus mokslininką imtis išsamesnių pasaulio tautų seksualinių papročių tyrimo, rašo bt-lady.com.ua. Rezultatas pranoko visus lūkesčius!
Paaiškėjo, kad panašių egzotiškų svetingumo įstatymų esama ne tik Mongolijoje. Šiaurės Kamčiatkos tautose šimtmečių šimtmečius buvo manoma, kad jei svečias lytiškai santykiauja su šeimininko žmona, tuo jis suteikia šeimininkui didelę garbę.
Namų šeimininkė visokeriopai stengiasi, kad svečias norėtų su ja pasidalinti lovos malonumais. Ir manyta, kad namus aplankė ypatinga sėkmė, jei moteris po tokios nakties pastoja. Vaiko gimimą tokias atvejais švęsdavo visa gyvenvietė.
Tiesa, neribota seksualine laisve gali mėgautis ne tik svečiai. Tarkim, Tibete mergina negali ištekėti tol, kol nebūna pasimylėjusi su bent 10 skirtingų vyrų. O Polinezijoje ištekėti norinti moteris privalo turėti ne mažiau nei du vaikus. Ir kas tų vaikų tėvai – niekam neįdomu.
Ne mažiau egzotiškas paprotys gyvuoja ir kai kuriose Afrikos gentyse: prieš santuoką jaunuolis privalo įrodyti savo seksualinius gebėjimus jaunosios tėvams. Jaunikis ateina pas tėvą, kuris jį apžiūri, apčiupinėja kaip eržilą turguje, net dantis apžiūri. Po to pasakomas skaičius – būtent tiek kartų jaunikis turi suteikti lytinį malonumą jaunosios motinai. Jei bernužėlis išbandymą išlaiko – užsitarnauja visos genties pagarbą.
Tiesa, neįprastų lytinių santykių būna ir šiaip jau visai civilizuotoje Europoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje Kelno karnavalo metu iki šių laikų įprasta nesidrovint siūlyti savo seksualines paslaugas pirmoms sutiktoms frau ir froilen.
Senovės Romoje pirmoji vestuvinė naktis būdavo praleidžiama prie daugybės liudininkų. O senovės Graikijos moterys buvo linkusios prašytis dievų pagalbos, ypač – vaisingumo dievo Priapo, tiksliau, jo statulos su akmeniniu arba mediniu falu. Manyta, kad tokia ritualinė defloracija graikėms suteikia lytinės sveikatos.
Okeanijoje panaudojant ypatingą akmeninį peilį nuotakai nekaltybę atimdavo jaunikio draugai, kurie turėdavo teisę tris dienas po to su ja mylėtis. Vėliau mergaitė atitekdavo į kitų genties vyrų glėbį ir tik po to – jaunikiui.
Centrinės Afrikos šelukų gentyje vadui į žmonas įprasta atiduoti pačias gražiausias mergaites – ir visas vienu metu. Tokių laimingųjų panelių kiekis kartais gali viršyti ir šimtą.
Bet kai tik moterys pradeda garsiai skųstis, kad vyras jų nebepatenkina, genties vadas ne šiaip nušalinamas iš pareigų – vargšelio laukia labai skausminga mirtis, nes, šelukų manymu, impotentas nesugeba perduoti savo vaisingumo žemei ir galvijams, o nuo to priklauso visos genties gerovė.
Apskritai Afrikoje begalės papročių, kuriais šiais laikais pavadintume mazochistiškais. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Afrikos gentyse vyrai nusipjauna sau vieną sėklidę. Vietiniai žmonės įsitikinę, kad tokia priemonė apsaugo nuo dvynukų gimimo – nes dvynių gimimas yra siaubinga nuodėmė ir prakeikimas visai genčiai.
Kur kas žiauriau su savimi pasielgia haremų tarnautojai – eunuchai yra savanoriškai kastruojami. Ir ne tik rytuose. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Rusijoje tūlas Kondratijus Selivanovas įkūrė kastruotųjų skapų sektą, nes jam į galvą šovė idėja, kad Jėzus Kristus buvo eunuchas. Šis, be jokios abejonės, ne pilno proto žmogus, visgi sugebėjo savo idėja užkrėsti tūkstančius žmonių vien Maskvoje.
Brazilijos topinambo indėnų gentyje šventai tikima, kad žmonoms gali patikti tik labai didelis „įnagis“, todėl vyrai savo jautriąsias vieteles duoda kandžioti nuodingoms gyvatėms. O Mikronezijos salyne gyvenančios Panape genties moterys save sujaudina padedamos geliančiųjų skruzdžių, kurios iš tikrųjų gali sukelti trumpų, bet labai aštrių pojūčių.
O štai korėjietės ir japonės mėgsta gaktos sritį badytis auksinėmis adatėlėmis.
Keistų tradicijų galima atrasti ir Australijos aborigenų gentyse. Norėdami parodyti savo tikslų tyrumą, aborigenai kariai vienas kitam leidžia liesti savo lyties organus. Toks „pasisveikinimas organais“ iki šiol šokiruoja daugelį turistų europiečių.
Gali būti, kad kai kurie mūsų seksualiniai papročiai taip pat šokiruotų „išmintingai gyvenančius“ tolimų kraštų žmones, bet, kaip sakoma, „savi marškiniai arčiau kūno“.
