aA


Kokį geopolitinį statusą Ukraina įgis po Rusijos agresijos? Kokia yra Rusijos projektuojama Ukrainos vizija? Ar keisis Ukrainos politinė ir ekonominė sankloda? Ar nepasikartos tvarių rezultatų nepasiekusios „oranžinės“ revoliucijos scenarijus? Koks bus oligarchų vaidmuo po-revoliucinėje Ukrainoje? Kokia ES Rytų partnerystės politikos ateitis? – tai tik keli klausimai, į kuriuos atsakymų ieško Rytų Europos procesus analizuojantys tyrimų centrai ir analitikai. Į šiuos svarstymus įsitraukė ir Rytų Europos studijų centras.
Kas lems Ukrainos ateities scenarijus?
© Sipa Press/Scanpix

Rusijos modeliuojamas Ukrainos modelis: nuo federalizacijos iki valstybės suskaldymo?

Rusijos modeliuojama Ukrainos vizija bent jau iš dalies priklauso nuo ideologinės, kultūrinės ir geopolitinės koncepcijos, kuria vadovaujasi V. Putinas ir svarbiausi sprendimų priėmėjai jo aplinkoje. „V. Putino doktrina“ – tai imperinė Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ idėja, tiksliau žinomo baltagvardiečių generolo Antono Denikino skelbta jos interpretacija. V. Putinas apie šią doktriną pirmą kartą užsiminė 2009 metų gegužės 24 dieną prie A. Denikino, V. Putino mėgstamo filosofo Ivano Iljino ir rašytojo Ivano Šmeliovo kapų Dono vienuolyne Maskvoje. „Būtinai paskaitykit. Ten yra svarstymų apie didžiąją ir mažąją Rusiją, Ukrainą. Jis sako, kad niekam negalima leisti kištis į mūsų santykius, tai visuomet buvo pačios Rusijos reikalas“, – pareiškė V. Putinas, pasiteiravęs, ar žurnalistai skaitė A. Denikino memuarus (1) .

2010 metų gruodžio 16 d. pasirodymo televizijoje „Pokalbis su V. Putinu“ metu Rusijos prezidentas kalbėjo dar aiškiau ir konkrečiau. Paties V. Putino draugu laikomam baikeriui Aleksandrui Zaldostanovui atsakęs, kad „tas, kuris nesigaili, kad Sovietų Sąjunga iširo, neturi širdies, o tas, kuris nori jos atkūrimo buvusia forma – pametė galvą“, Rusijos vadovas išplėtojo savo doktriną apie Ukrainą, kaip „mažąją Rusiją“. Neabejotina, kai mes buvome drauge, mes buvome daug didesnė jėga. Būtent todėl sveikai mąstantys ir patriotiškai nusiteikę mūsų valstybės veikėjai niekuomet neleido net minties apie tokio vieningo darinio dalių, kaip Rusija, Baltarusija, Ukraina išdalijimą. Sovietiniais metais mes mėgome keikti „baltagvardiečių“ judėjimo lyderius. Vienas jų, generolas Denikinas, kategoriškai prieštaravo tam, kad su tuomečiais jo sąjungininkais – Vakarų valstybėmis, net tada, kai jam buvo kritiškai svarbi jų parama ir pagalba kovoje su Raudonąja armija, būtų net svarstoma vieningos Rusijos valstybės padalijimo idėja. Kategoriškai atmetęs visus tokius pasiūlymus, jis pabrėžė, kad tai visuomet buvo ir liks Rusijos tautos, bendros Rusijos tautos, reikalu. Šiandien padėtis kita. Šiandien yra nepriklausoma Ukraina, Baltarusija, kitos buvusios SSRS respublikos ir reikia į viską žvelgti iš istorinės realybės pozicijų. Tačiau mes turime galimybę ir būtinybę dėl mūsų tautų interesų eiti ekonominės integracijos keliu, ką dabar ir darome“, - teigė V. Putinas (2).

Svarbiausi šio dokumento punktai numato Ukrainos „federalizavimą“, regionams suteikiant plačius, net ir užsienio ryšių (galima numanyti, kad su Rusija) įgaliojimus, rusų kalbos, kaip antros valstybinės įtvirtinimą Ukrainos konstitucijoje, Ukrainos neutralumą. Taip Rusija iš esmės užsitikrintų Ukrainos statusą pagal „mažosios Rusijos doktriną“.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

2013 metų rugsėjo 19 d. ši idėja iš esmės buvo dar labiau išplėtota V. Putino susitikimo su „Valdajaus klubo“ nariais (3). Remiantis šia „V. Putino doktrina“ bei seniai žinoma Rusijos prezidento, kaip „pragmatiško“ reputacija (beje, ją patvirtina tekste jau minėta paties V. Putino paskelbta formulė) galima daryti prielaidą, kad V. Putinas nekelia tikslų nei būtinai prisijungti Rytų Ukrainos, nei sužlugdyti Ukrainos valstybės, kitaip nei viešai skelbia, pavyzdžiui, dabartinių įvykių ideologas Aleksandras Duginas.

Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ doktrina gali pripažinti Ukrainą, kaip kvazinepriklausomą valstybę, jei ji susijusi su Rusija glaudžiais saitais ir yra „vienoje integracinėje erdvėje“. Tačiau, bet koks Ukrainos bandymas judėti kitos integracinės erdvės link (ne tik NATO, kuri apskritai laikoma „raudonąja linija“, bet ir Europos Sąjungos) jau vertinamas remiantis A. Denikino suformuluota idėja: „niekam negalima leisti kištis į mūsų santykius, tai visuomet buvo pačios Rusijos reikalas“. Būtent ši frazė, ko gero ir laikytina „V. Putino doktrinos“ Ukrainos atžvilgiu pagrindu.

Todėl galima manyti, kad būtent V. Putino tikslus ir planus Ukrainoje tiksliai atspindi ir visiškai atvirai skelbia Rusijos užsienio reikalų ministerijos viešai išplatintas dokumentas-pasiūlymas „Apie Ukrainos paramos grupę“ (4) , kuris daugeliu aspektų kartoja dar vasario 21 d. susitarimą, tarpininkaujant Vokietijai, Prancūzijai, Lenkijai ir Rusijai sudarytą tarp tuomečio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus ir opozicijos lyderių.

Svarbiausi šio dokumento punktai numato Ukrainos „federalizavimą“, regionams suteikiant plačius, net ir užsienio ryšių (galima numanyti, kad su Rusija) įgaliojimus, rusų kalbos, kaip antros valstybinės įtvirtinimą Ukrainos konstitucijoje, Ukrainos neutralumą. Taip Rusija iš esmės užsitikrintų Ukrainos statusą pagal „mažosios Rusijos doktriną“. Ir tokiu atveju galima manyti, kad V. Putinas, kartu su Vakarais (pagal numatytą planą dalyvaujant net Jungtinėms Tautoms) sutiktų garantuoti formalią Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Tačiau derėtis su Rusija dėl Ukrainos ateities (panašu, kad net ir minėto dokumento „Apie Ukrainos paramos grupę“ pagrindu) vis dar bandantys Vakarai turėtų suprasti, kad ne visoms sprendimus lemti galinčioms Rusijos politinėms jėgoms net tokio plano įgyvendinimas taptų galutiniu tikslu. Tai rodo ir Krymo okupacijos bei aneksijos pavyzdys.

Dabartinį Ukrainos „federalizavimo“ planą Kremlius turėjo jau senokai, o pačioje Ukrainoje asmeniškai V. Putinui artimo oligarcho Viktoro Medvedčiuko ir kitų prorusiškų jėgų lūpomis propagavo dar tuomet, kai apie revoliucijos Kijeve pergalę, o juo labiau apie kokią nors Krymo okupaciją ir Rytų Ukrainos destabilizavimą niekas bent jau viešai nesvarstė. Buvo teigiama, kad „federalizavimas“ – geriausia išeitis iš politinės krizės. Tai, kad panašių idėjų neatsisakoma ir dabar, leistų manyti, jog viena ar kita Ukrainos „federalizavimo“ forma buvo ir išlieka pagrindinis Kremliaus planas.

Rusija nesustos, kol visi tikslai, atitinkantys Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ koncepciją, nebus įgyvendinti arba kol pati Rusija nebus sustabdyta. Visi kiti tikslai – rinkimų sužlugdymas, pilietinio karo Ukrainoje kurstymas ir net galima karinė intervencija būtų tik priemonės įgyvendinti minėtą koncepciją.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Ir atvirkščiai, daugybė požymių rodo, kad V. Putinas išankstinio Krymo užgrobimo plano neturėjo. Jis atsisakė įvesti Rusijos pajėgas į Ukrainą tuomet, kai to prašė teisėtas, realius įgaliojimus ir net Aukščiausiosios Rados paramą vis dar turėjęs prezidentas Viktoras Janukovyčius. Tuo metu balsavimas Federacijos Taryboje dėl teisės panaudoti Rusijos ginkluotąsias pajėgas Ukrainoje kovo 1 d. surengtas taip skubotai, kad buvo net iškilusi grėsmė, jog nebus kvorumo.

Tai netgi leistų daryti prielaidą, kad, jei Vokietijai, Prancūzijai, Lenkijai ir Rusijai tarpininkaujant pasiektas susitarimas tarp V. Janukovyčiaus ir opozicijos būtų įgyvendintas, Rusijos agresija galbūt net nebūtų prasidėjusi. Mat tokia įvykių eiga sutaptų su V. Putino požiūrį atitinkančia Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ doktrina, be to, planui žlugus, kurį laiką atrodė, kad Kremlius yra paprasčiausiai sutrikęs, o ne bando įgyvendinti iš anksto suplanuotą konkretų scenarijų.

Tačiau savo scenarijų nuo pat pradžių turėjo dabartinės agresijos ideologas Aleksandras Duginas, kuris dar vasario 20 d. interviu laikraščiui „Vzgliad“ pareiškė, kad „ši kova su pačiais ukrainiečiais tam tikru požiūriu apskritai neturi nieko bendro – jie čia tik pėstininkai“. Nors ir plėtodamas V. Putinui artimą Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ doktriną, A. Duginas šiame interviu leido suprasti, kad jo ir jo bendražygių tikslai siekia daug toliau – kontroliuoti visą Rytų Pietų Ukrainą, nes „Vakarų anklavo neasimiliuosim“.

Kita vertus, net ir tęsiantis Rusijos diversantų pastangoms destabilizuoti padėtį Ukrainoje, o A. Duginui atvirai teigiant, kad, neįvykdžius Rusijos reikalavimų, į Ukrainą bus įvestos karinės pajėgos (5) , Federacijos Tarybos Saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas pareiškė, kad įvesti pajėgų į Ukrainą be JT mandato Rusija negali (6). Tiesa, vėliau, priverstas aiškinti savo poziciją Rusijos žiniasklaidai, V. Ozerovas pripažino, kad Federacijos Tarybos V. Putinui suteikti įgaliojimai įvesti ginkluotąsias pajėgas į visos Ukrainos teritoriją tebegalioja ir kraujo praliejimo atveju taip ir gali atsitikti.

Kadangi V.Ozerovas yra vienas pagrindinių politinių Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu bendražygių, galima daryti prielaidą, kad pradinis pareiškimas buvo susijęs su vidine kova Rusijoje dėl tolesnių veiksmų Ukrainoje, o V. Ozerovo nepritarimas armijos įvedimui reiškia ir S. Šoigu nepritarimą tokiam scenarijui. Anksčiau buvo pasirodę pranešimų, jog Rusijos kariniai analitikai skeptiškai vertina galimybę, kad įsiveržimas į Rytų Ukrainą galėtų būti įvykdytas be didesnių pačios Rusijos aukų, panašiai kaip Kryme.

2008 m. pokonfliktinės situacijos Gruzijoje scenarijus leidžia Rusijai daryti prielaidą, jog pasibaigus konfliktui Ukrainoje Rusija savo rankose bet kokiu atveju turės daugiau nei prieš šio konflikto pradžią.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Tai, kad Rusijos politinis elitas dėl tolesnių veiksmų Ukrainoje toli gražu nėra vieningas iškalbingu pavyzdžiu iliustravo ir žinomas Rusijos politikos analitikas Dmitrijus Oreškinas. Jis teigia, jog tai, kad Kremlius neketina įvesti armijos į Rytų Ukrainą rodo ir „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino sprendimas kovo viduryje nusipirkti „Rosneft“ akcijų už milijardą rublių. Esą, jei įsiveržimas būtų planuotas, šis labai gerai informuotas ir V. Putinui artimas veikėjas būtų palaukęs, kol kaina dėl įsiveržimo ir tolesnių sankcijų Rusijai dar labiau nukris.

Tačiau V. Putinui priimtina Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ doktrina, nepaisant taktinių skirtumų, ar būtina visą Rytų Ukrainą prisijungti prie Rusijos, ar užtenka išlaikyti ją savo įtakos zonoje ir „neleisti niekam kištis“ (neleisti integracijos į NATO ir ES), yra remiama ne vien vadinamųjų dabartinio režimo „vanagų“, bet ir sąlyginių „liberalų“ (D. Medvedevo, I. Šuvalovo ir kitų). Maža to, jai pritaria net ir nemaža dalis opoziciškai dabartiniam režimui nusiteikusių jėgų. Todėl galima daryti išvadą, kad Rusija nesustos, kol visi tikslai, atitinkantys Ukrainos, kaip „mažosios Rusijos“ koncepciją, nebus įgyvendinti arba kol pati Rusija nebus sustabdyta. Visi kiti tikslai – rinkimų sužlugdymas, pilietinio karo Ukrainoje kurstymas ir net galima karinė intervencija būtų tik priemonės įgyvendinti minėtą koncepciją.

Ar Rusija įgis neformalią „veto“ teisę ES ir NATO plėtrai į Rytų Europą?

„Mažosios Rusijos“ koncepcija (federalizuotos ir neutralios Ukrainos modelis) tam tikrame etape numato Rusijos ir Vakarų (ES ir JAV) derybas dėl Ukrainos geopolitinės ateities. Mažų mažiausiai – Ukraina turėtų susitaikyti su buferinės zonos statusu. Kita vertus, Rusija kartu siekia įgyti neformalią „veto“ teisę tolesnei ES ir NATO plėtrai į Rytus.

2008 m. pokonfliktinės situacijos Gruzijoje scenarijus leidžia Rusijai daryti prielaidą, jog pasibaigus konfliktui Ukrainoje Rusija savo rankose bet kokiu atveju turės daugiau nei prieš šio konflikto pradžią. Tai Maskvai garantuoja į „sugyvenimą“ su Rusiją (ir jos natūralių interesų posovietinėje erdvėje pripažinimą) orientuotų Vakarų Europos valstybių pozicija. Tikėtina, jog tokiai veikimo logikai įtakos turėjo ir 2013 metų V. Putino diplomatijos laimėjimai ir prasidėjęs JAV tarptautinio autoriteto smukimas. Juk Sirijos krizė „sprendžiama“ pagal Rusijos pasiūlytą scenarijų, o B. Obama pasirodė gali susitaikyti su jo nubrėžtų „raudonųjų linijų“ nepaisymu. Tai sukūrė pakankamas prielaidas Rusijos bandymui atlikti Europos saugumo sistemos reviziją.

Rusijai norint išlaikyti Ukrainą posovietinės erdvės orbitoje tereikia tik palaikyti esamas politinio ir ekonominio žaidimo taisykles, o ES siekiant išplėsti savo europinį reguliavimą, tas pačias žaidimo taisykles reikia keisti iš esmės.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Pirmasis signalas, kad neformali Rusijos „veto“ teisė gali būti įmanoma – ES atsisakymas pasirašyti su Ukraina ekonominę Asociacijos susitarimo dalį – sustiprintą laisvos prekybos susitarimą. O juk būtent nuo šios sutarties pasirašymo momento, Ukraina net ir teoriškai nebegalėtų tapti Rusijos kuriamos Eurazijos sąjungos nare. Be to, vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad į Rytų partnerystės politikos svarstymus (tarkime, į diskusijas dėl Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimo įgyvendinimo) siūloma įtraukti ir Rusiją. Ir tikriausiai vėl bus prisiminta giliai į stalčius padėta V. Putino idėja apie bendrą ekonominę erdvę nuo „Lisabonos iki Vladivostoko“, o tai praktikoje reikštų ES derybas su Rusijos kontroliuojama Eurazijos muitų sąjunga dėl laisvos prekybos susitarimo. Esant tokioms sąlygoms Rytų partnerystės politika patirtų visišką bankrotą.

Indikatoriais, kurie leis išsiaiškinti, ar Rusijai pavyks įgyti galimybę blokuoti ES ir NATO plėtrą į Rytus, galima įvardyti šiuos aspektus: pirma, narystės ES perspektyvos (ne)suteikimas Ukrainai, antra, NATO narystės veiksmų plano Gruzijai (ne)suteikimas.

Reikėtų pastebėti, jog tarptautiniu lygiu Ukrainai primestas neblokinis (neutraliteto) statusas, pirmiausia reikštų tai, jog Rusijos gebėjimas vidaus politikos įrankiais sau naudinga linkme veikti esamą status quo šioje šalyje būtų daug didesnis nei ES ar tuo labiau – JAV (netgi darant prielaidą, kad ES ten turi interesą veikti ir keisti formalias ir neformalias taisykles). Rusijai norint išlaikyti Ukrainą posovietinės erdvės orbitoje tereikia tik palaikyti esamas politinio ir ekonominio žaidimo taisykles, o ES siekiant išplėsti savo europinį reguliavimą, tas pačias žaidimo taisykles reikia keisti iš esmės. Buferinės valstybės statusas neabejotinai veiktų kaip esamą padėtį įšaldantis veiksnys.

Ukrainos vidaus politinė ir ekonominė sankloda: besitęsianti priklausomybė nuo oligarchinių tendencijų?

2014 metų pradžioje suformavus Ukrainos vyriausybę, naujai paskirtas ministras pirmininkas Arsenijus Yatseniukas pareiškė, kad „šalies biudžetas yra praktiškai tuščias“. Tokia padėtis susijusi ne tik su Rusijos agresijos sukeltu geopolitiniu nestabilumu, kuris papildomai komplikuoja padėtį, bet ir ilgamete šalies ekonomikos, nuo 2012 metų vidurio išgyvenančios recesiją, raida.

Tarptautinio valiutos fondo (IMF) duomenimis, 2013 metų sausio-rugsėjo mėnesiais – dar iki neramumų pradžios – Ukrainos ekonomika dėl mažėjančios eksporto paklausos bei krentančių investicijų susitraukė 1,25 proc., šalies valiuta grivina nuvertėjo beveik penktadaliu (santykis su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu krito nuo 1:8 iki 1:12), o einamosios sąskaitos deficitas pasiekė rekordinius 8 proc., kuriems padengti vien šiemet prireiks apie 25 milijardų (7) . Be to, tai lėmė išaugusius skolinimosi kaštus: trumpalaikių paskolų palūkanų normos pasiekė 15 proc. (8)

Anot „Forbes“, 2011 metais Ukraina buvo ketvirta blogiausia pasaulio ekonomika, „turinti derlingą žemę, mineralinių išteklių ir potencialą tapti viena pirmaujančių Europos ekonomikų, tačiau šiuo metu atsiliekanti net nuo tokių šalių kaip Bulgarija“.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Tokia situacija atspindi sudėtingą valstybės ekonomikos transformaciją po SSRS žlugimo. Būdama antra didžiausia pagal gyventojų skaičių SSRS Respublika, Ukraina taip pat buvo viena iš skurdžiausių: 1991 metais bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui tesiekė 1,3 tūkst. dolerių ir pranoko tik Azerbaidžaną, Gruziją, Kirgiziją, Tadžikistaną ir Uzbekistaną, o tuoj po santvarkos žlugimo kelerius metus iš eilės smuko 7-22 proc. Hiperinfliacija, priklausomybė nuo rusiškų dujų, ekonominiai šokai stabdė jos augimą, todėl iki pat šių dienų Ukrainos realusis BVP vienam asmeniui pagal perkamosios galios paritetą nesiekia 50 proc. 1992 metų lygio. (9) Anot „Forbes“, 2011 metais Ukraina buvo ketvirta blogiausia pasaulio ekonomika, „turinti derlingą žemę, mineralinių išteklių ir potencialą tapti viena pirmaujančių Europos ekonomikų, tačiau šiuo metu atsiliekanti net nuo tokių šalių kaip Bulgarija“. (10)
Tą lėmė sisteminės priežastys, kurias galima sutraukti į du plačius veiksnių blokus. Pirmasis susijęs su reformų neįgyvendinimu: Ukrainoje neįvyko būtini struktūriniai politiniai, administraciniai, ekonominiai, socialiniai ir švietimo sistemos pokyčiai. Be to, socialinės ir kultūrinės fragmentacijos kamuojamoje valstybėje iki šiol nepasirinktas specifinėms aplinkybėms tinkamiausias socioekonominės raidos scenarijus, o dėl to kylantys nesutarimai tapo postūmiu į stagnaciją. Reikšmingą vaidmenį šiame procese atlieka oligarchai, kurie, skaičiuojama, realiai valdo apie pusę šalies BVP ir nėra suinteresuoti pokyčiais. (11)

Antrasis, pabrėžtas Ukrainos ekonomiką tiriančių akademikų, – milžiniški korupcijos mastai. 2013 metų „Freedom House“ Korupcijos suvokimo indekse Ukraina užėmė tik 144 vietą iš 177 šalių. (12) Tą sąlygojo keturi faktoriai: politinė kultūra, politinės valios ir pilietinės visuomenės aktyvumo stoka, institucijų, turinčių kovoti su korupcija, silpnumas bei politinių partijų priklausomybė nuo verslo. Todėl politiniame spektre vyrauja populizmas, kurio tikslas – išlaikyti elitą valdžioje.

Struktūrinių reformų trūkumas ir aukščiausias Europoje korupcijos lygis – oligarchinės valstybės sanklodos padariniai. Posovietinėje Ukrainoje verslo sluoksnis nesusiformavo kaip autonomiškas galios segmentas, o tai lėmė verslo struktūrų įsitraukimą į politinių sprendimų priėmimą, siekiant įgyti valstybės protekciją.

Daugelyje Vidurio ir Rytu Europos šalių, įskaitant ir Baltijos valstybes, kur pirmuosius demokratinius rinkimus laimėjo reformistinės jėgos, ėmusios vykdyti staigų perėjimą į rinkos ekonomiką ir demokratizaciją. Tuo tarpu Ukrainoje, kur rinkimus laimėjo buvusi sovietinė nomenklatūra, pereinamajam laikotarpiui buvo būdinga taip vadinama žingsnis po žingsnio taktika. Būtent tai davė pradžią oligarchijos kūrimuisi.

Verslo ir politikos simbiozės užuomazgos slypi ankstyvuosiuose privatizavimo procesuose, kai senoji komunistinė nomenklatūra savo biurokratines galias pavertė finansiniais-ekonominiais pajėgumais. Būtent taip ir atsirado tam tikras posovietinis ukrainietiškas oligarchijos variantas, kai verslo ir politikos elito ryšiai virto „rentų-gavėjų“ ir „rentų-davėjų“ santykiais.

Įdomu tai, jog po Oranžinės revoliucijos formalūs pokyčiai valdžioje nesukėlė fundamentalių pasikeitimų neformaliose žaidimo taisyklėse. Tarpusavyje besivaržančių oligarchų grupių reikšmė šalies politiniame gyvenime po 2004 m. Oranžinės revoliucijos neišnyko, nes daugelis Oranžinės koalicijos pažadų reformuoti šalies partinę sistemą dėl tos pačios oligarchinės prigimties taip ir liko neįgyvendinti.

Oligarchų tarpusavio konkurencija garantavo tam tikrą kvazidemokratijos modelį, neleido Ukrainoje įtvirtinti Baltarusijos tipo autoritarinio modelio bei užkirto kelią politinės vertikalės susiformavimui pagal A. Lukašenkos arba V. Putino modelį. Tačiau oligarchų pažeidžiamumas tapo visos valstybės pažeidžiamumu, o jų interesai – valstybės ekonominės politikos orientyru.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Visa tai lėmė, kad Ukrainos politinės ir ekonominės sistemos taisykles formuoja ir palaiko oligarchizuotos verslo grupės. Būtent jos ir yra tie galios centrai šalies viduje, nuo kurių naudos ir kaštų balanso priklauso tiek Ukrainos užsienio politikos kryptis, tiek integracija į tarptautines rinkas (ES vidaus rinka vs. Eurazijos ekonominė sąjunga).

Reikėtų pastebėti, jog oligarchų tarpusavio konkurencija garantavo tam tikrą kvazidemokratijos modelį, neleido Ukrainoje įtvirtinti Baltarusijos tipo autoritarinio modelio bei užkirto kelią politinės vertikalės susiformavimui pagal A. Lukašenkos arba V. Putino modelį. Tačiau oligarchų pažeidžiamumas tapo visos valstybės pažeidžiamumu, o jų interesai – valstybės ekonominės politikos orientyru. Natūralu, jog oligarchų orientyras – dabartinės ūkio ir politikos sanklodos užšaldymas ir neformalių klijentelistinių taisyklių palaikymas.

Kiek kitokias Ukrainos politinės raidos tendencijas galima buvo stebėti V. Janukovyčiaus prezidentavimo laikotarpiu, kai nuo 2010 m. jis ėmė formuoti politinę vertikalę. V. Janukovyčiaus galia šalies politinėje sistemoje tapo kitokia nei buvo „oranžinės“ revoliucijos laikotarpiu. Tuomet jis tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų (o dar tiksliau – R. Achmetovo) projektas, visiškai priklausomas nuo jų paramos. 2013 m. jis jau buvo daug savarankiškesnis, per trejus prezidentavimo metus sukūręs stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją „šeimą“, kurios nariai periminėjo įvairių ūkio šakų įmonių kontrolę, stiprino pozicijas bankų sektoriuje, didino savo kontrolę žiniasklaidoje. Prasidėjo politinės galios skverbimasis į valstybės ekonomiką ir taip Ukrainoje ėmė keistis politikos ir verslo suaugimo kryptis. Anksčiau šalyje visiškai šeimininkavo stambios verslo struktūros ir jų savininkai, o V. Janukovyčiaus laikotarpiu stebėjome atvirkštinę kryptį – valstybės ūkio, kartu ir galios resursų užvaldymas kilo iš politinio lygmens.

Struktūrinė Ukrainos ūkio priklausomybė nuo Rusijos: kokios būtų „šoko terapijos“ pasekmės?

Nevykstančios struktūrinės reformos ir korupcija – tiesiogiai lėmė ne tik chaosą strateginiame Ukrainos energetikos sektoriuje, bet kartu ir struktūrines šalies ekonomikos ydas. Valstybinė dujų įmonė „Naftogaz“, palaikydama valdžios stabilumą, iš biudžeto lėšų subsidijuoja apie 75 proc. dujų kainos galutiniams vartotojams.(13) Dėl subsidijų didžioji dalis jų yra naudojamos neefektyviai (Ukraina yra tarp intensyviausiai dujas naudojančių šalių, bet vidaus produkcijos mastai mažėja), o tai užkerta kelią investicijoms, ypač tiekimo sistemoje bei užkrauna didžiulę naštą viešiesiems finansams. (14)

2009 metų ekonominę krizę, kurios metu Ukrainos BVP krito 15 proc., šaliai padėjo išgyventi IMF suteikta 15 milijardų dolerių paskola, kuri, tikėtasi, paskatins energetikos sektoriaus reformas, tačiau Kijevas subsidijavimo nenutraukė. (15) Svarbų vaidmenį šiame procese suvaidino Rusija, kuri eksportuoja apie 60 proc. Ukrainoje suvartojamų dujų. Galima prognozuoti, kad tai taps vienu svarbiausių trumpojo laikotarpio ekonominių iššūkių Ukrainai, mat namų ūkiams dujų kaina išaugs apie 50 proc. (16)

Tačiau svarbu ir kitas faktorius: tradicinis Ukrainos ekonomikos augimo modelis ilgą laiką rėmėsi netvariu principu, pagal kurį sąlyginai pigios rusiškos energetikos žaliavos yra išnaudojamos gaminant pramoninę produkciją, kuri, įgydama konkurencinį pranašumą dėl mažesnių sąnaudų, yra parduodama pasaulinės rinkos kainomis. Nors tai stabdė inovacijų plėtrą bei neskatino efektyvumo, o pramoninės produkcijos eksportas 2000-2009 metais sumenko nuo 45,1 iki 36,1 proc., tai padėjo palaikyti tam tikrą ekonominį stabilumą. Nors dujų kainos ilgainiui augo, Ukraina ir toliau nesiėmė reformų, kurios pakeistų ekonomikos funkcionavimo modelį, ir glaistė spragas didesnėmis biudžeto išlaidomis. (17) Politiškai tai lėmė dar didesnę struktūrinę Ukrainos ūkio, o dėl verslo ir politikos suaugimo, ir visos politinės sistemos priklausomybę nuo Rusijos.

Dabartinėje situacijoje – per trumpą laiką dramatiškai išaugus dujų kainai, kuri trapų ekonominį modelį paverstų visiškai nefunkcionaliu – Ukrainai, kuriai dar neužsivėrė galimybių langas, siūloma įgyvendinti ekonominę šoko terapiją. Jos kryptį nubrėžė 20 milijardų dolerių dotaciją Ukrainai pažadėjęs IMF, kurio ekspertai pabrėžė būtinybę sumažinti valstybės išlaidas iš esmės nutraukiant energetines subsidijas, apkarpant pensijas bei kitas socialinės paramos programas, sumažinant valstybės tarnautojų skaičių, įgalinant užsienio investuotojus įsigyti valstybinę nuosavybę bei aktyvus ir pan. (18) Nors įgyvendinti tokį reformų paketą politiškai bus itin sudėtinga (infliacija trumpuoju laikotarpiu galėtų šoktelėti iki 14 proc., o ekonomika susitrauktų apie 3 proc. (19) ), nuoseklus ėjimas šiuo keliu padėtų Ukrainai tiesiogiai spręsti pirmąją sisteminę ekonomikos problemą – stagnuojančias reformas, o ilgainiui, tikėtina, prisidėtų ir prie korupcijos mažinimo.

Tačiau nereikėtų atmesti ir tokio scenarijaus, pagal kurį staigios reformos galėtų lemti dar didesnę socialinę suirutę, kuri grasintų valstybės skilimu bei prisidėtų prie dar didesnio Rusijos įtakos regione augimo. Valdančiojo Ukrainos elito fragmentacija, kurią galėtų sukelti šoko terapija leistų Rusijai didinti įtaką vidiniams Ukrainos procesams. Todėl siūloma reformas atidėti bent jau tol, kol bus suformuota stabili valdžia. (20) Kertinis šoko terapijos bruožas yra pasinaudojimas dėl ypatingų politinių aplinkybių atsivėrusiu galimybių langu, atveriančiu kelią įprastomis aplinkybėmis neįgyvendinamoms reformoms (tą įrodo per du dešimtmečius taip ir neįvykusi Ukrainos ekonomikos transformacija). Taigi kol kas nėra atsakymo, kokią įtaką valstybės vidaus politikai ir nacionaliniam saugumui gali sukelti šoko terapija geopolitinio spaudimo ir karinės išorinių jėgų intervencijos akivaizdoje.

Porevoliucinė Ukraina: oligarchijos vaidmuo, politinio elito fragmentacija ir Rusijos interesai

Tradicinis Ukrainos ekonomikos augimo modelis ilgą laiką rėmėsi netvariu principu, pagal kurį sąlyginai pigios rusiškos energetikos žaliavos yra išnaudojamos gaminant pramoninę produkciją, kuri, įgydama konkurencinį pranašumą dėl mažesnių sąnaudų, yra parduodama pasaulinės rinkos kainomis.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Tai, kad absoliuti svarbiausių Ukrainos oligarchų dauguma finansavo arba kitaip rėmė revoliuciją, yra vieša paslaptis. Nors daugelis jų nedarė to taip viešai, kaip dabartinis prezidento rinkimų kampanijos lyderis, „šokolado karaliumi“ tituluojamas oligarchas ir politikas Petro Porošenka, revoliucijos pradžioje oligarchų paramą jai geriausiai iliustravo televizijos kanalų rodomos laidos.

Nors visi Ukrainos televizijos kanalai priklauso oligarchams, revoliucijos pradžioje visi jie neslėpė savo simpatijų protestuotojams ir kritikos valdžiai. Vėliau padėtis kiek pasikeitė, dalis oligarchų ėmė manevruoti tarp valdžios ir opozicijos. Tačiau dabar jau galima teigti, kad būtent oligarchų paramos nebuvimas taip ir neleido Viktorui Janukovyčiui susikurti to valdžios pamato, kuris padėtų įveikti krizę ir protestus. V. Janukovyčius „šeima“ tiesiog buvo per silpna, kad savarankiškai išsilaikytų valdžioje.

Oligarchų interesai dėl revoliucijos sėkmės buvo akivaizdūs – prezidento V. Janukovyčiaus vadinamoji „šeima“ ne tik ėmė kėsintis net į turtingiausių bei galingiausių oligarchų interesus, bet ir vis labiau kėlė grėsmę, kad buvę Ukrainos valdovai taps tokiais pats režimo tarnais, kokiais, tarkim, oligarchai yra Baltarusijoje.

Todėl po revoliucijos pergalės natūralu tikėtis, kad oligarchai bandys susigrąžinti savo valdžią ir V. Janukovyčiui valdant prarastas pozicijas. Juo labiau, kad nepamiršta ir 2004 metų Oranžinės revoliucijos patirtis, o po pastarosios revoliucijos pergalės į valdžią Ukrainoje atėjo taip pat oligarche laikomos buvusios premjerės ir vienos Oranžinės revoliucijos lyderių Julijos Tymošenko aplinkos žmonės.

Kol kas pagrindiniu kandidatu laimėti būsimus prezidento rinkimus laikomas taip pat oligarchas, jau minėtasis P. Porošenka. Maža to, naujoji valdžia, bandydama atsispirti Rusijos bandymams destabilizuoti padėtį Rytų Ukrainoje, Donecko ir Dnepropetrovsko gubernatorių postus atidavė oligarchams – Igoriui Kolomoiskiui ir Serhejui Tarutai. Todėl kai kurių oligarchų pozicijos dar labiau sustiprėjo net nelaukiant naujosios valdžios įtvirtinimo po prezidento rinkimų.

Rusija puikiai supranta, jog nepaisant oligarchų provakarietiškos laikysenos, klijentelizmas ir korupcija leis Rusijai ilgainiui atkurti savo ekonominę ir politinę įtaką Ukrainoje. Todėl jos interesas – užkonservuoti oligarchinę valstybės sanklodą šioje šalyje.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Visi šie argumentai leistų teigti, kad realiausias Ukrainos ateities (išsprendus Rusijos agresijos keliamas problemas) scenarijus yra naujas oligarchų įsigalėjimas, viską lemiančios jų įtakos ne tik šalies ekonomikai, bet ir politikai sugrąžinimas. Juo labiau, kad sugrąžinta senoji Ukrainos konstitucija, svorio centrą perkelianti iš prezidento institucijos į parlamentą, iš esmės palanki tokio scenarijaus įgyvendinimui.

Tuo tarpu Maidano judėjimas tikėjosi esminių valstybės politinės ir ekonominės sanklodos pokyčių – nepriklausomos, demokratinės, neoligarchinės Ukrainos, galinčios laisvai apsispręsti dėl savo geopolitinės krypties. Tad labai tikėtina, jog šiandien Ukrainoje kartojais nepavykusios 2004 metų Oranžinės revoliucijos scenarijus, kai nepaisant milžiniškų visuomenės lūkesčių tos pačios oligarchinės žaidimo taisyklės liko nepakitusios. Ji ir toliau lieka oligarchine valstybe, nes vienas stambias politiškai dominuojančias verslo struktūras tiesiog pakeitė kitos.

Tačiau yra net keletas faktorių, kurie verčia kvestionuoti būtent tokį scenarijų. Pirmiausia, Ukraina yra iš esmės bankrutavusi valstybė, o jos gelbėjimu pasiryžę užsiimti Vakarai šį kartą neketina tiesiog skirti didžiulių lėšų ir leisti Ukrainai pačiai spręsti, kurį raidos kelią pasirinkti. IMF ketina atidžiai stebėti, ar šalyje vykdomos reformos ir kaip tai daroma. O tai – jau savaime yra šiokia tokia kliūtis oligarchinės sistemos sugrįžimui.

Dar vieną svarbų ir vis labiau ryškėjusį oligarchų interesą dar prieš revoliucijos pradžią įvardijo vienas Ukrainos opozicijos lyderių Vitalijus Klyčko. Jis teigė, kad viena svarbiausių oligarchų paramos Vilniuje taip ir nepasirašytoms Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartims su ES priežasčių yra europietiškų žaidimo taisyklių troškimas.

„Tiesą sakant, net patys oligarchai pavargo nuo to, kad vieną dieną viena oligarchų grupė būna artima valdžiai, o kitą – jau kita. Kai valdžia mainosi, keičiamos ir taisyklės. Todėl oligarchai reikalauja vieno – aiškiai suformuluotų taisyklių. Jie baiminasi prarasti sukauptą kapitalą. Juk buvo geri laikai Viktorui Pinčiukui, Konstantynui Ževagai, bet keičiantis valdžiai monopolis atitenka kitiems. Todėl dabar jau patys oligarchai teigia: mums reikia aiškių taisyklių, kurios nebūtų keičiamos“, – aiškino V. Klyčko.

Taigi, patys oligarchai gali būti bent iš dalies suinteresuoti „europietiškų žaidimo taisyklių“ įtvirtinimu, kurios savo ruožtu apribotų galimybes sugrąžinti senąją oligarchų įtaką Ukrainoje. Be to, reikia turėti galvoje, kad padėtį Ukrainoje gerokai pakeitė ir Rusijos agresija. Kremliaus keliama grėsmė jų šaliai oligarchams iš esmės lygi grėsmei jų verslo imperijoms. Todėl galima manyti, kad, jei pavyks atremti Rusijos agresiją, vienu svarbiausių oligarchų tikslų ir net savisaugos priemonių gali tapti kuo skubesnė integracija į ES ir valstybės stiprinimas. Ir vardan tokios savisaugos oligarchai taip pat gali sutikti atisakyti buvusios įtakos ir valdžios bei sutikti su europietiškomis žaidimo taisyklėmis.

Realiausias Ukrainos ateities (išsprendus Rusijos agresijos keliamas problemas) scenarijus yra naujas oligarchų įsigalėjimas, viską lemiančios jų įtakos ne tik šalies ekonomikai, bet ir politikai sugrąžinimas.
M. Laurinavičius, L. Kasčiūnas, L. Kojala

Tačiau integracija su ES (kaip paskata už europietiškų taisyklių perėmimą) neįmanoma be esminės sąlygos – ES atvirų durų politikos. Šiandien nėra jokių ženklų, kad Prancūzija ar Vokietija sutiks Ukrainai suteikti bent jau tolimą narystės ES perspektyvą. Šis scenarijus taptų visiškai neįmanomu, jeigu Rusijai pavyktų įgyti neformalią „veto“ teisę ES plėtrai į Rytų Europą.

Tuo tarpu Rusija puikiai supranta, jog nepaisant oligarchų provakarietiškos laikysenos, klijentelizmas ir korupcija leis Rusijai ilgainiui atkurti savo ekonominę ir politinę įtaką Ukrainoje. Todėl jos interesas – užkonservuoti oligarchinę valstybės sanklodą šioje šalyje. Ir, atrodo, jai bent iš dalies sekasi – porevoliucinėje Ukrainoje svarbiausius postus užima J. Tymošenko šalininkai, o būtent ši politinė veikėja ir jos politinė aplinka – tai toks pats oligarchinės prigimties produktas kaip ir buvusio prezidento V. Janukovyčiaus Regionų partija.

Tačiau skirtingus galimo oligarchų veikimo scenarijus atspindi net pati Rusijos agresija – Kremliaus planai kone idealiai įgyvendinami Donecko regione, kuris buvo ne tik pabėgusio prezidento V. Janukovyčiaus tėvonija, bet ir stipriausio Ukrainos oligarcho Renato Achmetovo įtakos zona. Ir panašu, kad R. Achmetovas mažų mažiausiai nesipriešina agresijai, o tiesiog laviruoja, matyt tikėdamasis tapti laimėtoju, bet kokios dabartinių įvykių baigties atveju. Tuo tarpu Dnepropetrovske, kuris yra I. Kolomoiskio tėvonija ir kuriame jis tapo gubernatoriumi, Rusijai nepavyko išprovokuoti nė mažiausių neramumų. Visai gali būti, kad šis pavyzdys iliustruoja ir galimas skirtingas oligarchų pozicijas Ukrainos raidos atžvilgiu apskritai.

Rusijos karinė agresija, jos akivaizdoje kilusios abejonės naujosios Ukrainos valdžios autoritetu bei vidinės Ukrainos politinio elito takoskyros savotiškai užkonservavo priešrevoliucinę oligarchinę sanklodą. Apie tai liudija ir atsinaujinę procesai Ukrainos vidaus politikoje: vėl kylanti konkurencija tarp skirtingų verslo grupių ir dėl to stringantis kai kurių antikrizinių ar europinės integracijos darbotvarkėje esančių įstatymų priėmimas.

Kai kurie analitikai pastebi, kad dabartinė koalicinė dauguma jau ima skilinėti. Stabiliai už įstatymų projektus balsuoja tik „Batkivčina“ ir „Svoboda“. Kiti A. Yatseniuko vyriausybės iniciatyvų palaikymą sieja su susijusių artimų verslo kompanijų interesų įgyvendinimu. Po V. Klyčko sprendimo nebesivaržyti dėl prezidento posto partija UDAR tapo silpnąja valdančiosios koalicijos grandimi. Pavyzdžiui, UDAR nepalaikė pataisos, naikinančios utilizavimo mokestį importuojamiems automobiliams iš užsienio. Šio mokesčio panaikinimas labai nenaudingas vietiniams automobilių gamintojams. Į tokią grupę patenka ir korporacijos „Bogdan“ savininkas Olegas Svinarčiukas, kuris yra kandidato į prezidentus P. Porošenkos verslo partneris, dar 2013 metų pradžioje pats P. Porošenka buvo „Bogdan“ bendrasavininkis.

Nėra paslaptis, kad V. Klyčko UDAR dėl prezidento ir Kijevo mero rinkimų sudarė sąjungą su P. Porošenka. Kitas atvejis – frakcijos „Už suverenią ir europietišką Ukrainą“ lyderis I. Jeremejevas ėmė konfliktuoti su A. Turčynovo Dnepropetrovsko srities gubernatoriumi paskirtu I. Kolomoiskiu. Konflikto esmė – naftos perdirbimo verslas, o tiksliau – kas perims naftotiekio „Chersonas – Kremenčiugas“ kontrolę. Tuo tarpu V. Chomutniko frakcija „Ekonominis vystymasis“ blokavo vaistų iš užsienio importo muitų sumažinimą nuo 20 iki 7 proc. Ir tai susiejo su indėlių apmokestinimo normos peržiūra. Tik išsiaiškinus, jog tai viena iš IMF paskolos sąlygų – sprendimas šiuo klausimu buvo priimtas. (21) Tai tik keli naujosios politinės valdžios fragmentacijos įrodymai. Tikėtina, jog šie procesai tik gilės.

Išvados

· Rusijos projektuojamas scenarijus: derybose dėl Ukrainos ateities Rusija siekia įgyti neformalią „veto“ teisę NATO ir ES plėtrai į Rytus bei decentralizuoti valstybės valdymą (federalizacija).

· Pagal V. Putino projektuojamą Ukrainos kaip „mažosios Rusijos doktriną“, numatomas Ukrainos „federalizavimas“, regionams suteikiant plačius, net ir užsienio ryšių (su Rusija) įgaliojimus, rusų kalbos, kaip antros valstybinės įtvirtinimą Ukrainos konstitucijoje, Ukrainos neutralumo statusą. 

· Tačiau visiškai neatmestinas ir dalies ar net visos Rytų ir Pietų Ukrainos prijungimas prie Rusijos, už ką agituoja vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas ir nacionalistų ideologai su A. Duginu priešakyje.

· Ukrainoje kartojasi 2004 m. nepavykusios „oranžinės“ revoliucijos scenarijus – didžiausia tikimybė, kad valstybės raida ir toliau išliks priklausoma nuo verslo ir politikos „suaugimo“ (oligarchijos) tendencijų.

· Oligarchinių tendencijų tęstinumas sudaro sąlygas Rusijai bet kada sugrįžti į Ukrainos politinį gyvenimą, net jei visi tikslai nebūtų pasiekti iš karto, nes Rusija žino kaip veikia neformalios žaidimo taisyklės Ukrainoje. Norint europeizuoti Ukrainą, ES turi keisti politinę ir ekonominę Ukrainos struktūrą iš esmės, o Rusijai užtenka tik palaikyti oligarchines tendencijas ir neformalias žaidimo taisykles.

· Rusijos siekiama Ukrainos federalizacija kartu su politinio svorio centro perkėlimu į parlamentą stiprina oligarchines tendencijas Ukrainoje, palaiko jų tęstinumą. 

· Oligarchinės tendencijos lems ir Ukrainos integracijos su ES galimybes ir ribas. Net ir pasirašius sustiprintą laisvos prekybos susitarimą, labai tikėtinas selektyvus šios susitarimo praktinis įgyvendinimas (razinų iš pyrago rankiojimo scenarijus). Vienintelis kelias iš šio uždaro rato – narystės ES perspektyva (tarpinės stotelės narystės link) Ukrainai, kurios ES bent jau kol kas neplanuoja suteikti ir bet kokios finansinės paramos Ukrainai griežtas susiejimas su konkrečiais reformų žingsniais

Literatūros sąrašas

1. „Путин возложил цветы к могилам "государственников" - Деникина, Ильина, Солженицына“, Newsru, 2009-05-24. Prieiga internetu

2. Путин встал под знамена Белой гвардии: Россия неделима! Livejournal, 2010-12-17. Prieiga internetu

3. President of Russia, „Meeting of the Valdai International Discussion Club“, 2013-09-19. Prieiga internetu

4. „Документ "О группе поддержки Украины", Delo. Prieiga internetu

5. Мария Степанова, „Если киевская хунта затеет гражданскую войну, России придется начать контртеррористическую операцию“, Nakanune, 2014-04-08. Prieiga internetu

6. „Українська правда, Российский депутат: Нельзя просто так взять и ввести войска в Донецк“, Украинская правда, 2014-04-07. Prieiga internetu

7. IMF Executive Board Concludes 2013 Article IV Consultation, First Post-Program Monitoring, and Ex Post Evaluation of Exceptional Access with Ukraine, IMF, 2013-12-19. Prieiga internetu

8. „Why is Ukraine’s economy in such a mess?“ The Economist, 2014-03-05. Prieiga internetu

9. Ten pat.

10. „Worst Economies“, Forbes. Prieiga internetu

11. Andrew Wilson, „Ukraine: Political and Economic Lessons From Democratic transitions“, Council on Foreign Relations, 2013-06-18. Prieiga internetu

12. CORRUPTION PERCEPTIONS INDEX 2013, Transparency International. Prieiga internetu

13. „Why is Ukraine’s economy in such a mess?“ The Economist, 2014-03-05. Prieiga internetu

14. Pritha Mitra, Ruben Atoyan, „Ukraine Gas Pricing Policy“, IMF Working Paper, 2012. Prieiga internetu

15. „IMF presses Ukraine government to raise gas prices at home Euractive“, 2013-10-31. Prieiga internetu

16. „Naftogaz: Ukraine plans from May 1 to increase gas price for public by 50%“ Kyiv Post, 2014-03-26. Prieiga internetu

17. Pekka Sutela, „The Underachiever: Ukraine's Economy Since 1991“, Carnegie Endowment, 2012-03-09. Prieiga internetu

18. Michel Chossudovsky, „Regime Change in Ukraine and the IMF’s Bitter “Economic Medicine”, Global Research, 2014-03-24. Prieiga internetu

19. „Shock Therapy Would Traumatize Ukraine, Bloomberg View“, 2014-03-30. Priega internetu

20. Ten pat.

21. „Коалиция дала трещину“, Insider. Prieiga internetu

Rytų Europos studijų centras
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Netikėtą X faktorių ištraukęs „Žalgiris“ patiesė Milano žvaigždyną ir tęsia kovą Eurolygoje (4)

Edmondas Sumneris sužaidė karjeros rungtynes Europoje, o Kauno „Žalgiris“ (14-18) iškovojo...

„Vis tiek aš tave išprievartausiu“ – baisybės, kurios vyksta Lietuvos nakvynės namuose

Kartą teko rengti reportažą vienuose nakvynės namuose. Tada nustebino nakvynės namų švara,...

Uspaskichas stabdo narystę Darbo partijoje partiją palieka ilgametė narė Kačinskaitė-Urbonienė (15)

Viktoras Uspaskichas stabdo narystę Darbo partijoje, sako jos lyderis Andrius Mazuronis.

Naujų epitetų Sumneriui ir Lekavičiui radęs Trinchieri saviškių šansus tebevertina kukliai

„Koks vakaras, kokios rungtynės – nė geriausias režisierius nesugalvotų tokios istorijos, juk...

Kovo pabaigai – rekordinė šiluma: skaičiai privers išsižioti

Naktį praslinkus atmosferos frontui, penktadienio dieną mūsų regione stiprės anticiklono gūbrys,...

Į Valerijaus Meladzės koncertą plūdę gerbėjai teisino atlikėją ir aiškino, kodėl negailėjo pinigų į rusišką šou (19)

Kovo 28 dieną Vilniaus „Avia solutions group“ arenoje – rusų atlikėjo Valerijaus Meladzės...

Kopenhagos gatvės stilius: žmonės tokie, kokių Lietuvoje dar nesutiksite (1)

Gatvės mada – viena įdomiausių stiliaus reiškinių, juk čia žmonės gali save išreikšti...

Karjeros rungtynes sužaidęs žalgirietis atidavė duoklę treneriui ir akcentavo mokymosi procesą

Kauno „Žalgirio“ (14/18) viltys patekti į atkrintamąsias – gyvos. Andrea Trinchieri...

Medikus puolė kirviu ir apmėtė kėdėmis: nuolatinis greitosios „klientas“ įsiuto, kad jam nebuvo suleista raminamųjų (1)

Lėkdami pas ligonius greitosios medikai niekada nežino, su kuo teks susidurti. Grasinimai, keiksmai...

Meladzės koncertas Vilniuje – pilnutėlėje arenoje: rusų žvaigždė skendo gėlių jūroje, nuo scenos teko išprašyti gerbėją video (3)

Ketvirtadienio vakarą į „Avia Solution Group“ areną Vilniuje rinkosi rusiškos muzikos...