Vienas garsiausių anglų istoriko Rodžerio Moorhouse`o knyga „Kariaujantis Berlynas“ ką tik pasirodė lietuvių kalba (leidykla „Obuolys“, 2013). Tai knyga, pasakojanti apie Antrojo pasaulinio karo metų Berlyną ir jo gyventojus. Tai naujas požiūris į to meto Europą, atskleidžiantis paprastų žmonių, gyvenusių Fiurerio sostinėje gyvenimą ir vargus, užgriuvusius prasidėjus karui. Pristatome ištrauką iš šios knygos, kurioje pasakojama apie maisto normavimą, badą ir šaltį Berlyne karo metais.
Gendarmenmarkt aikštė, leidyklos „Obuolys“ nuotr.

Daugeliui badas negrėsė, veikiau pagrindinis pavojus buvo vitaminų gausių vaisių bei daržovių trūkumas. Ironiška, tačiau daugelis berlyniečių priaugo svorio – savo darė priverstinė angliavandenių perpildyta mityba, mat dažniausiai valgydavo duoną ir makaronus. Kaip tą žiemą rašė vienas laikraščio korespondentas, „kai kurie vokiečiai, ypač moterys, ėmė apvalėti, o ne atvirkščiai“.

Pagaliau vadžias perėmė gamta: krizė ėmė tirpti su paskutiniu sniegu, į savo vėžes sugrįžo Vokietijos transporto infrastruktūra. Vasario pabaigoje nuo stogų ėmė nykti sniegas, tirpti miesto gatvėse susikaupęs ledas. Tai atnešė naujų problemų: varvekliams pašalinti (kai kurie buvo ištįsę iki 1,2 m), kol jie nenukrito kada papuola, įdarbinta Berlyno gaisrininkų brigada. Tuo tarpu laukiant tirpstančio vandens potvynio, policijai ir Hitlerjugendo jaunuoliams pavesta užtikrinti, kad būtų atlaisvinti stogų latakai, vandens nutekamieji vamzdžiai bei pralaidos.

Šiame darbų įkarštyje Williamą Shirerį vėl suneramino kovo 1 d. pasigirdusios karinio antskrydžio sirenos. Jam palengvėjo sužinojus, jog tai tebuvo bandymai, valdžios nurodymu atlikti patikrinti, ar sistema atlaikė nuožmios žiemos rūstybę. „Sprendžiant iš garso, – padarė
išvadą jis, – sistema puikiai veikė.“ Atrodo, savus išmėginimus tvirtai atlaikė ir Berlyno gyventojai.

Gaisras siaubia Berlyną, leidyklos „Obuolys“ nuotr.
Gaisras siaubia Berlyną, leidyklos „Obuolys“ nuotr.

Rūsti žiema didelių bėdų Centrinės Europos gyventojams nebūtų sukėlusi, kadangi žvarbios žiemos įprastos šioje žemyno dalyje, tačiau 1940 metų žiema buvo išskirtinė. Negana to, kad tai buvo Šiaurės Vokietijoje atšiauriausia per visą šimtmetį žiema, ji smogė vos atsigauti bandančiai, toliau kariaujančiai ir prekių normavimą įvedusiai Vokietijos visuomenei bei ekonomikai.

Nacistinėje Vokietijoje prekių normavimas buvo įvestas kelios dienos prieš prasidedant karui, 1939 m. rugpjūčio 27 d., sekmadienį. Nuo tos dienos galimybė įsigyti didžiąją dalį maisto produktų, drabužių, avalynės bei anglių buvo griežtai kontroliuojama. Tai buvo ne tik be galo drąsus, bet ir prieštaringas žingsnis. Daugeliui vyresniosios kartos berlyniečių prekių normavimas pažadino nemalonius Pirmojo pasaulinio karo, kuriame maisto nepriteklių kentė beveik milijonas vokiečių, prisiminimus. Todėl jo atnaujinimas 1939 metais turėjo būti įvedamas ypač atsargiai.

Taigi prie šios žinios buvo pratinama pateikiant daugybę vyriausybės remiamų laikraščių straipsnių, kuriuose detalizuojama apie pakankamas (ir didžiąja dalimi prasimanytas) Vokietijos maisto atsargas. Kai kurie jų buvo nelabai subtilūs, pavyzdžiui, viename pranešime su teutonišku tiesmukiškumu drėbtelta, kad „badas yra neįmanomas!“

Produktų normavimo sistema buvo velniškai komplikuota ir neišvengiamai nepopuliari. Kaip per pirmąją karo žiemą pastebėjo vienas apžvalgininkas, „vokiečiai sako, kad net jeigu jie išgyvens karą, dėl prekių normavimo sistemos neabejotinai atsidurs pamišėlių namuose.
Patikėkite – vokiečiai išras pačią komplikuočiausią sistemą.“

Visi Vokietijos piliečiai bei nuolatiniai gyventojai buvo suskirstyti į kategorijas. Suaugusieji padalyti į tris kategorijas, remiantis fizinio darbo intensyvumu: pavyzdžiui, biuro darbuotojas priskirtas „paprastam vartotojui“, o traukinio vairuotojas galėjo patekti prie „sunkų darbą dirbančių darbininkų“, angliakasys – prie „labai sunkų darbą dirbančių darbininkų“. Į papildomas kategorijas buvo skirstomi kūdikiai, vaikai ir jaunuoliai.

Visi šie asmenys užregistruoti savivaldybėse, kur jiems išduotos septynios keturias savaites galiojančios spalvinio žymėjimo kortelės. Trys mėlynos kortelės buvo mėsai, geltonos riebalams bei sūriui, balta – cukrui ir marmeladui, rožinė – miltams, ryžiams, arbatai ir
avižinėms kruopoms, oranžinė – duonai, žalia – kiaušiniams, o violetinė saldumynams ir riešutams. Produktų normavimo kortelės buvo pagamintos iš kieto popieriaus, suskirstyto į mažus nuplėšiamus kuponus, Marken, ant kurių buvo nurodytas produkto pavadinimas ir
išduodamas kiekis.

Batų raišteliai. Nėra.
Tualetinis popierius. Nėra.
Petnešos. Nėra.
Maistas skardinėse. Verboten
Ištrauka iš knygos

Berlyno gyventojai savo Marken, sumokėję reikiamą sumą, galėjo iškeisti į paskirtą maisto produktų kiekį; gaudavo, tarkime, 500 g mėsos, 270 g riebalų, 290 g cukraus ir džemo per savaitę. Tokiu būdu buvo apskaičiuota, kad „paprastas vartotojas“ per dieną gaus 2 400 kalorijų, o „sunkų darbą dirbantis darbininkas“ papildomai per dieną gaus 1 200 kalorijų, „labai sunkų darbą dirbantis darbininkas“ per dieną iš viso gaus 4 200 kalorijų. Produktų normavimo kortelės buvo išleidžiamos kas mėnesį, taigi valdžia galėjo davinius naujai paskirstyti pagal esamas atsargas. Specialus skirstymas taikytas laikinai gyvenantiems asmenims bei parduotuvėms, valgykloms ir restoranams.

Išskirtinė grupė buvo Vokietijos žydai. Produktų normavimo kortelių, pažymėtų raudonu „J“ antspaudu, turėtojams skirta žymiai mažiau produktų ir leidžiama apsipirkti tik tam tikru laiku, paprastai likus pusvalandžiui iki parduotuvei užsidarant, kai dauguma produktų jau būdavo išparduoti. Tokiu būdu, kaip pasakė berlynietė Rachel Becker, „su alkiu gulta ir keltasi“. Nepaisant mamos didžiausių pastangų rasti šeimai maisto, „vakarienei dažniausiai likdavo ropių ir kelios bulvės“.

Tačiau kai kuriems Berlyno žydams pasisekdavo, kai pasitaikydavo sukalbami pardavėjai. Viena tokių buvo praminta „Daržovių ponia“ iš Lichterfeldės, kurios pirkėjams žydams buvo leidžiama ant tarnybinio parduotuvės įėjimo durų ryte pakabinti krepšį, kurį vėliau papildytą pagal užsakymą buvo galima paskirtu laiku atsiimti. Tokiu būdu žydų šeimos bent jau kurį laiką galėjo išvengti didžiausių bado kančių.

Be maisto, normuojamas buvo ir muilas, avalynė bei drabužiai. Jie parduoti pagal taškų sistemą. Kiekvienam klientui buvo duodamas tam tikras skaičius taškų – 100 suaugusiajam, 60 paaugliui ir 70 mažam vaikui. Juos panaudodamas žmogus galėjo įsigyti prekių per vidutiniškai aštuoniolika mėnesių. Normuojamų prekių vertė išreikšta taškais: pavyzdžiui, kostiumas vertinamas 80, sijonas – 18, vaikiškas megztinis – 14, pora apatinių – 10 taškų. Tačiau niekada nebuvo galima viršyti taškų vertės. Tokiu pagrindu numatyta, kad „normalų“ garderobą sudarė:

„Vyrų: 1 kostiumas, skrybėlė ar kepurė, baltiniai, kaklaraištis, apykaklė, apatiniai marškinėliai, pora apatinių, naktiniai marškiniai arba pižama, pora kojinių ir 3 nosinės. Moterų: 1 suknelė, apatinis sijonas, palaidinė, pora apatinių, liemenėlė, naktiniai ar pižama, kojinės ir 2 nosinės.“

Griežtai normuojamas buvo ir batų įsigijimas: paprastai vienam pirkėjui leidžiama įsigyti dvi poras, o pirkti naują porą galima tik gavus leidimą, kuris buvo išduodamas pateikus įrodymą, kad sena pora yra nusidėvėjusi.

Tokia sistema be galo vargino, gyventojams ji labai nepatiko. Visiškai nestebina, kad klaidingai pamanę, jog 1939 metų spalį sugrįžo taika, pirmiausia Berlyno gyventojai pamiršo apribojimus ir atsikratė savo prekių normavimo kortelių. Tačiau nepaisant savaime suprantamo prekių normavimo sistemos nepopuliarumo, ji veikė ganėtinai gerai: Berlyno gyventojai gyveno toliau ir svarbiausia, kad niekas nebadavo.

Vis dėlto sistemos dosnumo pervertinti nereikėtų. Nors žvelgiant į nuogą statistiką, būtent tokia išvada ir pirštųsi. Pavyzdžiui, remiantis statistika matyti, kad kai kuriais atvejais maisto daviniai iš tikrųjų viršijo vidutinį prieškario sunaudojamų produktų kiekį. Skiriamus davinius buvo galima lyginti su britų prekių normavimo sistema, ir nors duona buvo normuojama (Britanijoje ne), Vokietijos išduodamas riebalų kiekis viršijo Britanijos iki pat 1945 metų.

Bent jau iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog vokiškoji sistema gerai veikė iki pat karo pabaigos. Būta tam tikrų išduodamų produktų kiekių svyravimų, dažniausiai nepalankių gyventojams, tačiau nepaisant to galima teigti, jog aprūpinimo sistema visą laikotarpį liko stabili.

Žinoma, tai oficialios statistikos skelbiama versija. Prasidėjus karui, savaitei „paprastam vartotojui“ buvo dosniai skiriama 2 400 g duonos (apie du su puse kepalo), ne taip dosniai mėsos – 500 g, riebalų – 270 g ir cukraus – 290 g. Archyvų duomenimis, šie kiekiai vėliau pamažu vis mažėjo. Pavyzdžiui, savaitės duonos davinys sumažėjo iki 2 250 g 1940 metų pabaigoje, 1942 metų pradžioje – iki 2 000 g. O mėsos davinys 1941 metais sumažėjo iki 400 g, 1942 metais – iki 300 g.

Tačiau jei vertintume tik nuogus statistikos pateikiamus skaičius, kaip darė daugelis to meto istorikų, ignoruotume esminį faktą, jog statistika pateikia tik tuos kiekius, kuriuos kiekvienas vartotojas turėjo teisę gauti, tačiau ne tai, ką kiekvienas asmuo iš tikrųjų gavo. Bendrą
gyventojų situaciją apibendrino vieno amerikiečio, 1940 metais gyvenusio Berlyne, nusiskundimas. Jis rašė:

„Kiekvieną mėnesį vokiečiai griežtino normavimo kortelėmis išduodamų produktų tvarką, kuri jau ir taip buvo tikras pasityčiojimas iš žmonių. Iš pradžių per savaitę gaudavome 4 svarus (1,814 kg – vert. past. ) mėsos, vėliau perpus mažiau. Taip pat per mėnesį gaudavome 4 svarus (1, 814 kg – vert. past. ) ryžių, vėliau kiekis buvo sumažintas iki 1 svaro (453,6 g – vert. past.) ir nė vienoje parduotuvėje visame Berlyne nebuvo ryžių. Turėjome normavimo korteles aliejui, kiaušiniams ir pupelėms. Tačiau šių produktų nusipirkti nepavykdavo nei su kortele, nei be jos.“

Taigi iš tiesų normuojamų produktų paskirstymas dažnai buvo tik teorija, ypač po 1941 metų, todėl daugeliui „vartotojų“ sostinėje teko apsieiti su mažesniais daviniais, rinktis ką nors prastesnio bei stovėti ilgose eilėse.

Pirmieji prekių trūkumo požymiai – tuščios Berlyno parduotuvių lentynos. Nors tokia padėtis buvo visame mieste, labiausiai ji akis badė prabangiose miesto centro universalinėse parduotuvėse. Šalia maisto stygiaus Berlynas stokojo ir viso kito: pradedant ilgalaikio vartojimo dalykais, baigiant kasdienio vartojimo prekėmis ir žaislais. Pavyzdžiui, vienas pirkėjas skundėsi, kad po dviejų valandų paieškų jis kažką naudingo rado tik prestižinėje parduotuvėje „Ka-De-We“, Vitenbergo aikštėje: „Ši didžiulė daržinė visiškai tuščia, – sakė jis. – Norint atsikratyti penkiasdešimt pfenigų perėjus per visus septynis aukštus, reikia turėti ypatingų sugebėjimų.“

Netrukus prekių trūkumą pajuto visi. Williamas Russellas pažymėjo, kad jau pirmaisiais 1940 metų mėnesiais neįmanoma gauti daugelio kasdienio vartojimo prekių:

„Man net sunku surašyti visus dalykus, kurių Vokietijos parduotuvėse negalima nusipirkti. Tiesiog pagalvokite, ką norėtumėte nusipirkti, bet ką. Dažniausiai to dalyko, kurio pasiteiraudavote, parduotuvėje nebūdavo. Arba jo neparduodavo
Batų raišteliai. Nėra.
Tualetinis popierius. Nėra.
Petnešos. Nėra.
Maistas skardinėse. Verboten
Gumelės ir sąvaržėlės. Išparduota.
Vokietijos parduotuvėse taip pat nebuvo nei skutimosi muilo, nei elektros laido, nei žvakių, nei kokių nors metalinių daiktų, nei fonografo cilindrų..., rašomųjų mašinėlių, elektrinių skustuvų, elektrinių
vandens šildytuvų, įvairiausių drabužių..., baldų, siūlų (viena ritė per mėnesį), kokio nors popieriaus ir kanceliarinių reikmių, spalvotos fotojuostos, vanilės, įvairiausių prieskonių, pipirų, želatinos, odos dirbinių, sagų, cigarų.“

Knygos „kariaujantis Berlynas“ viršelis, leidyklos „Obuolys“ nuotr.
Knygos „kariaujantis Berlynas“ viršelis, leidyklos „Obuolys“ nuotr.

Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Muilas buvo tikra retenybė, visi vokiečiai galėjo per mėnesį nusipirkti gabalėlį vadinamojo „universalaus muilo“, skirto visoms reikmėms, pradedant indų plovimu bei drabužių skalbimu, baigiant asmenine higiena. Be tokių namų apyvokos reikmių, trūko ir daugelio maisto produktų. Kava jau buvo bepradedanti įgauti valiutos pakaitalo statusą. Vaisių ir daržovių, nors jie nebuvo normuojami, vis sunkiau būdavo rasti, o tokia egzotika kaip
pomidorai bei apelsinai netrukus visai išnyko.

Nepaisant fakto, kad visko trūko, daugelis krautuvininkų iš paskutiniųjų stengėsi palaikyti tvarką ir pirkėjus viliodavo vitrinose išstatytomis prekėmis. Vienas apžvalgininkas teigia, jog tai buvusi valdžios užsakyta propagandinė gudrybė, kuria šalyje siekta sustiprinti mitą, kad visame Reiche yra neribotas kiekis prekių, kurių galiausiai bus pasiūlyta įsigyti. Kad ir kur slypėjo šio paradokso šaknys, tuščios parduotuvės pilnomis vitrinomis skatino pasipiktinimą.

Vienas tai matęs asmuo pastebėjo: „Parduotuvių vitrinos buvo nukrautos prekėmis, tačiau dešiniajame kampe apačioje puikavosi jau pažįstamas užrašas: „VITRINOJE ESANČIOS PREKĖS YRA NEPARDUODAMOS“. Taip pat pridūrė: „Berlyne visur sulaukdavau to paties atsakymo – viskas išparduota.“ Kitas potencialus pirkėjas sakė, kad jam buvo pasakyta, jog jo rajono parduotuvės vitrinoje esančios prekės nebus parduodamos tol, kol keisis dekoracijos. Tačiau jis pastebėjo, kad „dekoracijos paprasčiausiai nebuvo keičiamos... Vienoje parduotuvėje pasiūliau kainą už raudoną pižamą... Po šešių mėnesių vitriną puošusi dekoracija, t. y. mano pižama, vis dar nepakeista.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (25)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (491)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

Vasarą keiksnoja, o ji Palangai jau atseikėjo daugiau pinigų (3)

Ši vasara, kaip ir kitos, Palangos miesto rinkliavų centrui (PMRC) yra darbinga, sako PMRC...

Patarimai, kaip išmesti kuo mažiau maisto (4)

Maisto švaistymas – viena opiausių problemų visame pasaulyje. Nors milijonai žmonių planetoje...

Gyvai / Intriguojanti kaimynų akistata: Latvija – Lietuva (173)

Kontroliniame trijų komandų turnyre Rygoje akis į akį stoja dviejų Europos čempionatui...

Artėjančios karinės pratybos gali vėl pakurstyti įtampą Korėjos pusiasalyje (5)

Šiaurės Korėja i ir Jungtinėms Valstijoms apsikeitus piktais grasinimais imtis karinių veiksmų,...

Kirpėja 13 valandų tvarkė paauglės plaukus ir padarė stebuklą (1)

Viena kirpėja Jungtinėse Valstijose atsisakė nuskusti itin susivėlusius depresijos kamuojamos...

Skaniau ir greičiau nebūna: 5 vaisinių kremų tortams receptai

Vasarą dažniausiai norisi lengvesnio maisto iš šviežių ingredientų, todėl desertų mėgėjus...

Gelbėtojai įspėja: šeštadienį vakare siaus škvalas, stambi kruša (51)

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas informuoja, kad šeštadienį šalį siaubs audra.

Ar vyrų vaisingumui tiksi biologinis laikrodis? (6)

Daugelį metų tvyrojo įsitikinimas, kad moterų kiaušialąstės sensta, o spermatozoidai – ne....