DELFI tęsia rašinių ciklą „Karas šiandien ir rytoj“, kuriame publikuos politologo ir Seimo nario Egidijaus Vareikio tekstus apie tai, kaip tradicines saugumo politikos teorijas keičia naujos, kaip keičiasi karai, kokios taikos palaikymo ir pasitikėjimo stiprinimo priemonės juos gali sustabdyti.
Kinų povandeninis laivas
© AP/Scanpix

Karas šiandien ir rytoj. Karas, kuriam nesame pasiruošę

Karas nėra kokia nors laisvalaikio pramoga. Istorijos faktai byloja, kad nebuvo šimtmečio (o tikriausiai ir dešimtmečio) be ginkluotų konfliktų. Tuo pat metu netrūko ir kovotojų už taiką bei bandančių suprasti karo prigimtį ir taikos įgyvendinimo galimybes.

Aišku, mes norime, kad karo nebūtų. Tam reikalinga globali taika. Pirmas klausimas iškylantis visiems, besidomintiems tarptautiniu saugumu yra paprastas – kas atsako už taiką pasaulyje?

Atsakymas nėra lengvas. Kai kas sakytų, kad neatsako niekas – tiesiog pjauname vienas kitą, ir laimi stipriausias. Tačiau pasaulyje yra kažkokios tarptautinės organizacijos, kažkas tokio, ką vadiname tarptautine teise ir kažkas dar gal mums nežinomo – slaptieji sandoriai, dideli pinigai, kažkokie „masonai“. Prisiklausyti galima visko. Tačiau kaipgi yra iš tikrųjų?

Ligšioliniame mokyme apie tai, kaip turi funkcionuoti tarptautinis saugumas, minimi keli jo teoriniai modeliai.

Pasibaigus Šaltajam karui, atsirado vadinamoji „istorijos pabaigos“ vizija, teigianti, kad konfliktiškų tarptautinių santykių istorija baigiasi su komunistinių diktatūrų žlugimu, įsigali liberali demokratija ir prielaidų karams nebelieka.
Egidijus Vareikis

Realizmas. Pats žodis sako, kad šis modelis vertina pasaulį kaip realybę, kurią gali sutvarkyti ne kokios nors mitinės, bet visai realios jėgos. Visų pirma tai – didžiosios valstybės. Jos ir yra didžiosios tam, kad atliktų didžias misijas. XIX amžiuje didžiosios Europos imperijos savo atsakomybę už taiką vadino Europos koncertu, šiandien Jungtinėse Tautose didžiosios valstybės yra „lygesnės“ už lygias – turi veto teisę priimant bet kokį tarptautinė saugumą liečiantį sprendimą. Didžiosios turi sutarti, nes tik jos gali pakreipti eventualaus karo eigą viena ar kita linkme. Kitas variantas – didžiosios valstybės įvertina savo jėgą, sudaro koalicijas ar kitokius susitarimus taip, kad kariauti vienoms su kitomis tiesiog neapsimoka – pergalė negarantuota.

Taigi, jei tarptautinį saugumą kuriame realizmo pagrindu, visas viltis dėkime į pasaulio didžiųjų nuotaikas ir interesus, nelinkėkime joms susipykti mirtinai.

Kita tarptautinės taikos ideologija yra vadinama liberalidealizmu. Jos pradžia laikytinas kelių šimtų metų senumo I. Kanto veikalas „Į amžinąją taiką“, kuriame teigiama, kad saugumą gali užtikrinti gerai veikianti teisinė sistema. Liberalidealizmo šalininkai, kitaip nei realistai, teigia, kad natūralus pasaulio būvis yra ar bent jau turėtų būti, visuotinai pripažįstama tvarka, ir natūralus gyvenimas yra gyvenimas laikantis teisės normų. Pasaulinės taikos viršūnė yra vadinamoji demokratinė taika – būsena, kai pasaulį sudarys demokratinės valstybės, kurios, žinia, savo iniciatyva nepradeda karų, kurios konkuruoja pagal taisykles.

Pasibaigus Šaltajam karui, atsirado vadinamoji „istorijos pabaigos“ vizija, teigianti, kad konfliktiškų tarptautinių santykių istorija baigiasi su komunistinių diktatūrų žlugimu, įsigali liberali demokratija ir prielaidų karams nebelieka.

Atrodo, kad teorinis modelis neteisingas, nes, nepaisant Jungtinių Tautų Chartijos ir kitų tarptautinės teisės principų, karai nesibaigia. Vis daugėja manančių, kad Jungtines tautas su visais jų principais seniai reikia nurašyti.

Trečią tarptautinio saugumo modelį teoretikai vadina struktūralizmu. Jis paremtas idėja, kad šalys turi susijungti į aljansus („struktūras“), kuriuose juos vienys bendros idėjos ir tada jos tarpusavyje nekariaus. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtas saugumo aljansas NATO, laikomas visų laikų geriausiu gynybiniu aljansu. Europos integracija akivaizdžiai sutaikė Vokietiją su jos kaimynėmis Vakarų Europoje.

Organizacijų yra ir daugiau, tad, galima drąsiai teigti, jos struktūralistinės idėjos yra praktiškai įgyvendinamos ir reikšmingos, ypač kalbant apie demokratinių institucijų ir veiksmingai veikiančių saugumo aljansų plėtrą. Pastaruoju metu ši teorija paįvairinama tuo, kad saugumo užtikrinime vis didesnis vaidmuo tenka ne valstybėms, bet tarptautiniams ekonominiams susivienijimams, kitokioms nevyriausybinėms organizacijoms.

Didžiosios valstybės nelabai nori imtis atsakomybės, tarptautinė teisė tampa kažkokiais teisės draiskalais, o aljansai – popieriniais tigrais. Jei taip, tai tikrai sulauksime karo.
Egidijus Vareikis

Dabar belieka patiems pagalvoti, ar ligšiolinės globalaus saugumo vizijos galioja. Didžiosios valstybės nelabai nori imtis atsakomybės, tarptautinė teisė tampa kažkokiais teisės draiskalais, o aljansai – popieriniais tigrais. Jei taip, tai tikrai sulauksime karo.

O ką gi apie jį – apie karą – kalba gerbtina mokslo klasika?

Dar ir šiandien vienas iš dažniausiai ir šiandien pasaulyje gerbiamų karo strategų yra Sun Tzu, kinų generolas, valstybės valdovo patarėjas ir eseistas, gyvenęs apie 500 m. pr. Kr. Jis yra bene pirmasis žinomas karo teoretikas.

Sun Tzu teigė, kad karo strategija iš esmės reikalinga tam, kad partneris, oponentas ar priešas vykdytų mūsų politinę valią. Priešininką reikia spausti diplomatija, ultimatumais, grasinimais, bet jei jie neveikia, galiausiai tenka imtis jėgos. Kai kuriais atvejais karas neišvengiamas– politikoje tai visiškai natūralus reiškinys. Šiandien su tuo sutinka beveik visi.

Pragmatiškajai mūsų laikų politikai svarbūs atrodo Sun Tzu teiginiai apie tai, kad karas gali būti planuojamas ir apskaičiuojamas, todėl galima kariauti visiškai racionaliai – pasverti galimus nuostolius ir apskaičiuoti laimėjimus, jokiu būdu nepadėti karo, jei balansas abejotinas. Kita vertus, kariaujant – nenaikinti priešo šalies ir žmonių be reikalo, nes vėliau pačiam reikės atkurti, kas sugriauta ir sunaikinta. Čia jau ne visai tiesa. XXI amžiaus karuose tokių atvejų, kai naikinama dėl naikino, griaunama, kad sugriauti, vis daugėja.

Svarbiu dalyku dabarčiai yra Sun Tzu svarstymai apie vadinamą politinę ginkluotųjų pajėgų kontrolę. Kariuomenė yra tik mašina – ją valdyti – paleisti ir sustabdyti – gali tik civilinė valdžia. Jei karinė mašina pati sprendžia, kada ir kur ją naudoti, kyla labai pavojinga pagunda atsirasti absoliučiai jėgos valdžiai. Pažymėtina, kad ir šiandien kai kuriems žmonėms ne iki galo aišku, kodėl gynybos ministras turi būti civilis, o ne generolas, kodėl armija tėra instrumentas, o ne politinė jėga. Neaišku, kiek karinių perversmų, pučų būta Sun Tzu laikais, bet kariuomenės politinė kontrolė tikriausiai buvo ir anų laikų aktualija.

Jei karinė mašina pati sprendžia, kada ir kur ją naudoti, kyla labai pavojinga pagunda atsirasti absoliučiai jėgos valdžiai. Pažymėtina, kad ir šiandien kai kuriems žmonėms ne iki galo aišku, kodėl gynybos ministras turi būti civilis, o ne generolas, kodėl armija tėra instrumentas, o ne politinė jėga.
Egidijus Vareikis

Europoje bene pirmieji konceptualūs saugumo politikos apmąstymai priklauso antikinės Graikijos istorikui Tukididui. Atėnų ir Spartos karą aprašantis veikalas – „Peloponeso karo istorija“ – yra iki šiol gerbtinas karo ir taikos studijų šaltinis.

Anot Tukidido, karas yra natūrali istorijos dalis. Kitaip nei Sun Tzu jis teigė, kad karas yra neprognozuojamas. Kuo karas ilgesnis, tuo sunkiau planuoti, mat atsiranda vis daugiau iš anksto nenumatytų karo elementų: sumažėja resursai, keičiasi sąjungininkai ir priešininkai, karo motyvacija, kinta taktika. Ne paskutinėje vietoje ir karą veikiančios gamtinės sąlygos – liūčių sezonas, smėlio audros ir panašiai. Peloponeso karo istorija įdomi būtent tuo, kad mainėsi visi išvardintieji dalykai. Tukididas konstatavo, kad ilgainiui gėris ir blogis tampa vis labiau reliatyvūs – juo karas ilgesnis, tuo labiau visi demoralizuojasi ir nebėra „teisingo“ ir „neteisingo“ karo. Paskaitykime atidžiai, juk su šiais teiginiais ir šiandien daugelis sutiktų.

Pasak Tukidido, karas baigiasi ar nevyksta tuomet, kai kariaujančiųjų jėgos santykinai lygios. Tuomet tiesiog nebelieka pagundos pasiekti greitų rezultatų iš jėgos pozicijų, veikiau siekiama politinio sprendimo. Vargu ar kariaujama tuomet, kai vienos pusės pranašumas akivaizdus – tuomet ieškoma kitokių alternatyvų. Blogiausia situacija yra šiek tiek stipresniojo pagunda surengti greitą karą – tuomet karas ir kyla, karas su visomis liūdnomis jo pasekmėmis. Šiandien tokių pagundų apstu, ar netiesa?

Bene didžiausias Tukidido pasiekimas – tai vadinamosios saugumo dilemos suformulavimas. Dilemos esmė ta, kad vienos šalies ginklavimasis saugumui stiprinti, kelia aplinkinių šalių nerimą ir jas verčia ginkluotis. Galiausiai įsiveliama į ginklavimosi varžybas, kurios saugumą ne didina, o ... mažina. Todėl kartais sveika ir nusiginkluoti tam, kad būtų saugiau.
Egidijus Vareikis

Dar vienas, ir bene didžiausias Tukidido pasiekimas – tai vadinamosios saugumo dilemos suformulavimas. Dilemos esmė ta, kad vienos šalies ginklavimasis saugumui stiprinti, kelia aplinkinių šalių nerimą ir jas verčia ginkluotis. Galiausiai įsiveliama į ginklavimosi varžybas, kurios saugumą ne didina, o ... mažina. Todėl kartais sveika ir nusiginkluoti tam, kad būtų saugiau.

Nauju ir net revoliuciniu požiūriu į karą galima laikyti Carlo von Clausewitzo idėjas. Pagrindinis jo indėlis į istoriją – visaapimančios karo teorijos sukūrimas, pateiktas veikale „Apie karą“, XIX amžiaus viduryje. Ir šis teoretikas teigė, kad karas yra politikos dalis, tiksliau – prievartos priemonėmis vykdoma politika. Tokia prievarta dažnai yra neišvengiama, ir jos poreikis atsiranda kintant santykiams tarp valstybių, dėl valdžios ir politinių idėjų kaitos, ginklavimosi varžybų, ir geografinių ar mokslinių atradimų ir pan.

Fundamentaliai nauju dalyku laikytinas Clausewitzo mokymas apie karo pabaigą. Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Kariaudami turėtume galvoti, kaip gyvensime po karo. Tiksliau kalbant, Clausewitzas išskyrė dvi karo pabaigas ar dvejus karo tikslus. Vienas (vadintas Ziel) yra pranašumo irodymas, pranašumo, leidžiančio diktuoti politines sąlygas, kitas (pagal Clausewitzą – Zweck) – yra pokarinis politinis sprendimas – kariaujančių susitaikymas. Šioje vietoja stipresniojo misija yra ištiesti ranką silpnesniajam ir duoti jam garbingą tolesnio gyvenimo alternatyvą.

Clausewitzo teorijos tiesa įrodyta ne kartą. Štai Antrajame pasauliniame kare Sovietai elgėsi kaip agresyvūs nugalėtojai, o Vakarų sąjungininkai, kaip nugalėtojai, įtraukę vėliau pralaimėjusius į savo integracijos procesus. Šiandien dažnai kalbama, kad JAV ir jos sąjungininkai nesunkiai laimi karus, tačiau nesugeba „laimėti taikos“. Tad Clausewutzą jiems verta paskaityti dar kartą.

Fundamentaliai nauju dalyku laikytinas Clausewitzo mokymas apie karo pabaigą. Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Kariaudami turėtume galvoti, kaip gyvensime po karo.
Egidijus Vareikis

XIX amžiuje vyko daug karo strategijos permainų. Napoleonas buvo bene paskutinis karo žygių genijus, teigęs, kad svarbiausia užduotis kare yra įžengti į priešo teritoriją ir lemiamame mūšyje sunaikinti jo kariuomenę. Amžiaus antroje pusėje laikmetis jau leido mobilizuoti karui ir apginkluoti pakankamai daug žmonių – atsirado vadinamoji fronto linija. Žemėlapiai, kuriuose būdavo žymimas kariuomenės judėjimo maršrutas, pakeitė vadinamo karo veiksmų teatro žemėlapiai.

Vadinamasis marksizmo klasikas Friedrichas Engelsas, būdamas karo žurnalistu gana įdėmiai sekė kariuomenės raidą ypač kariuomenės, susidedančios iš šauktinių, kurie Engelso ideologijos šviesoje buvo pakviesti į karą proletarai. Piršosi išvada, kad ginkluoti proletarai vieną dieną gali nepaklūsti savo vadams ir sunaikinti valstybę, kuri juos apginklavo. Tai jau būtų revoliucinis karas prieš savo valdžią. Proletarai juk tėvynės jausmo neturi...

Žinomas Kinijos valstybės veikėjas Mao Tze Tungas sukūrė teoriją apie liaudies revoliucinį karą. Mao teigė, kad liaudis, net ir nebūdama organizuotų proletarų bendrija, turi galimybę nuversti valdžią revoliucinio karo būdu, karo, kuriame kariuomenę iš esmės atstoja ginkluota liaudis. Mao „liaudies revoliucija“ buvo labai skausminga ir nusinešė milijonus gyvybių, tačiau formaliai savo tikslą lyg ir pasiekė.

Tiesioginiu Mao pasekėju galima laikyti Ernestą „Che“ Guevarą, sukūrusį teroristinio karo koncepciją, kovojusį Kuboje, tapusį šalies nacionaliniu didvyriu ir savotišku partizaninės-teroristinės kovos simboliu. Tradicinis terorizmas – sudėtingas reiškinys, kurį galima apytikriai apibūdinti, kaip veiksmą ar iš anksto suplanuotų veiksmų visumą, pasižyminčią smurtu, siekiant įbauginti pilietinę visuomenę ir daryti spaudimą valdžiai, kad pastaroji imtųsi teroristams palankių politinių sprendimų priėmimo, arba apskritai išreikšti nepasitenkinimą valdžios vykdoma politika.

Šiandieninis terorizmas susiformavo po II pasaulinio karo. Teroristiniais metodais kovota Vakarų Europoje, kur, galiausiai ši kovos forma susikompromitavo ir nunyko. Šiandien terorizmui „atstovauja“ daugiausiai vadinamo trečiojo pasaulio šalyse veikiančios grupuotės, ir jos yra svarbiausias nesaugumo bei karo šaltinis, to XXI amžiaus karo, koks buvo aprašytas pratarmėje.

Kokios teorijos reikia dabar, kai pasaulis, anot Zbigniewo Brzezinskio, tapo visai nebevaldomas. Ją kuria įvairūs veiksniai, geografija, ekonomika, vertybės, kurias esame pasiruošę ginti. Apie tai – kituose šio ciklo rašiniuose.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmasis? G. Nausėda neneigia dalyvausiąs prezidento rinkimuose (19)

SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda neneigia dalyvausiąs 2019 metų...

Didžiausi atlyginimai: dešimtuke – netikėti naujokai (45)

Birželio mėnesį buvo tik viena įmonė, kurios darbuotojų atlyginimų vidurkis buvo...

N. Vasiliauskaitė. Terorizmas pasaulį jau pakeitė (38)

„Net jeigu islamistai sugebėtų surengti Europoje po teroristinį aktą kiekvieną dieną, tai...

Barselonos išpuolio mikroautobuso vairuotojas nustatytas, jo ieškoma visoje Europoje (8)

Ispanijos policija pirmadienį paskelbė nustačius asmens, praeitą ketvirtadienį nukreipusio...

G. Žiemelis investuoja į tūkstančio vietų bendrabutį (79)

Gediminas Žiemelis investuoja į daugiau kaip tūkstančio vietų bendrabutį darbininkams.

Artėja visiškas Saulės užtemimas: milijonai plūsta jo stebėti (7)

Į Jungtinių Valstijų miestus, įskaitant Čarlstoną Pietų Karolinoje, suplūdo milijonai...

Holivudas gedi vieno garsiausių visų laikų komikų J. Lewiso (1)

Sulaukęs 91-erių mirė vienas žinomiausių visų laikų komikų ir šou pasaulio atstovų Jerry...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (145)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Svajonių atostogų vieta, į kurią turistų skaičius griežtai ribojamas (2)

Ieškantys geriausios vietos nardymui ir vietos puikios atostogoms – turėtų vykti į Atlanto...