Trivialus ekonominis faktas: šiais visuotinio persisotinimo laikais kur kas sudėtingiau ką nors parduoti, surasti (sukurti) turimai prekei rinką, negu tą prekę pagaminti, nusipirkti ir suvartoti. Bet yra išimčių. Yra prekių, kurių paklausa viršija pasiūlą, kad ir kaip apsukrūs tiekėjai stengtųsi pasotinti alkstančią minią.
Nida Vasiliauskaitė
© DELFI
Pavyzdžiui, “nuoširdumas” (čia toks brand name). Viskas, ką tik galima parodyti ir pristatyti šiuo vardu, išgraibstoma akimirksniu, su nesenkančiu goduliu. Tikra aukso gysla sumaniesiems: tik semk ir pardavinėk.

Rytų Europą (ar bent nemažą jos dalį) galima pagrįstai laikyti ypač intensyvaus nuoširdumo kulto paplitimo arealu (keista, turint omenyje istorinę patirtį): nuoširdumas – mūsų topinė dorybė, tvirtai užimanti poziciją pačiame pageidautinų individo savybių sąrašo viršuje. Tėvai, pedagogai, meilužiai, rinkėjai, gerbėjai, draugai, kolegos, kaimynai, skaitytojai ir žiūrovai choru šaukia vienas per kitą: “Būk nuoširdus”! Būk permatomas, aiškus, paprastas, be durų, be langinių, be užuolaidų – mes norime matyti ir žinoti. Viską. Iki galo. Taip, kaip “yra iš tikrųjų”. Nedrįsk užsirakinti tualete. Žiūrėk į akis. Stovėk tiesiai. Be straight. Pasakok.

“Žvaigždžių” atviravimai, psichoanalizė, grupinė terapija, interaktyvios televizijos laidos, gudrūs (ar nelabai) testai, bažnytinė išpažintis, internautų aistra iš teksto žūtbūt išlukštenti autoriaus personą, kasdieniai stumiantys į kampą “bičiuliški pašnekesiai” – kiek praktikų, tyrinėjančių, tardančių, klausinėjančių, šniukštinėjančių, sukurtų išgauti “tiesai”. Mat tiesa – toks sunkiai išdistiliuojamas, linkęs slėptis dalykas, kurį būtinai reikia ištraukti ir visiems parodyti (privati “tiesa sau” – pavojinga).

Kiekvienas iš mūsų, individualiai ar kolektyviai, suvokdamas tai ar ne, su entuziazmu ar be jo, nuolat dalyvauja šiose praktikose. Kaip “tardomas objektas”, “tardytojas” ar pasyvus “kvotos proceso” stebėtojas, trokštantis kada nors sulaukti eilės ir būti paprašytas išdėlioti savo vidaus organus ant staltiesėlės godžių statistų akivaizdoje: čia, matote, aš, o čia, matote, mano gyvenimo filosofija (jokių kabučių, nes kabutės – nenuoširdumo indikatorius, jas vartoja tik visokie neaiškūs subjektai).

Nenuoširdus individas – visuomenės “galvos skausmas”: kuo mažiau “nuoširdumo”, tuo sunkiau perprasti, prognozuoti, nukreipti pageidautina linkme, kontroliuoti ir manipuliuoti. Nenuoširdumas rodo tam tikrą autonomiją. Ypač kai tas nenuoširdumas sąmoningas, tyčinis, apgalvotas ir praktikuojamas su džiaugsmu. Todėl kuo visuomenėje stipresnis kolektyvizmas, tuo garsiau ji reikalauja “nuoširdumo”.
Nida Vasiliauskaitė:

Nepaisant pastangų, niekada neapleidžia įtarimas, kad gali nepavykti, kad nuoširdumas netikras, kad parodyta ne tai, arba parodyta nepakankamai. Prisipažinti, kad daugiau parodyti nebeturi ką, reikštų prarasti galimybę ką nors sudominti, o prisipažinti, kad jau viską pamatei, reikštų pasmerkti save nuoboduliui (tai vienintelė “prisipažinimo” rūšis, kurios niekas nenori girdėti). Todėl ritualas iš principo nenumato galutinio etapo: noras rodyti apatinį trikotažą – toks pat neišsemiamas, kaip ir noras į jį žiūrėti.

Ritualas svarbus pats savaime, kaip procesas, kaip galios santykių ir socialinės kontrolės tinklas, kaip malonumas kvosti ir kaip galimybė atsiduoti ekshibicionistiniams džiaugsmams. Išgautas turinys, sužinotos “tiesos” – tik pretekstas, tik pagrindas ritualo legitimacijai (tos “tiesos” banalios, monotoniškos ir nesunkiai nuspėjamos; jos “įdomios” tik todėl, kad, tariamai, yra slepiamos, kad jas, esą, tenka, ir gana nelengvai, išrauti iš paties individo “vidaus”).

Tad keistas dalykas tas “vidus”: be prielaidos apie jo egzistenciją, nuoširdumo reikalavimas taptų beprasmišku (mintis, kad yra “užkulisiai”, ir verčia po juos knaisiotis, reikalauti “tiesos”, “tikrumo”, “natūralumo”, piktintis manieringu stiliumi, sąmoningu mėgavimusi kaukėmis ir dirbtinumo demonstravimu), tačiau būtent “vidaus” egzistenciją nuoširdumas ir siekia sunaikinti (“būk nuoširdus” reiškia “išversk vidų į išorę”, nutrink ribas, elkis taip, tarsi neturėtum jokių “užkulisių”, būk tokiu, kuriam nereikia nieko slėpti, būk tokiu, kuris gali viską papasakoti).

Nenuoširdus individas – visuomenės “galvos skausmas”: kuo mažiau “nuoširdumo”, tuo sunkiau perprasti, prognozuoti, nukreipti pageidautina linkme, kontroliuoti ir manipuliuoti. Nenuoširdumas rodo tam tikrą autonomiją. Ypač kai tas nenuoširdumas sąmoningas, tyčinis, apgalvotas ir praktikuojamas su džiaugsmu. Todėl kuo visuomenėje stipresnis kolektyvizmas, tuo garsiau ji reikalauja “nuoširdumo”. Tuo labiau natūralizuoja “tiesą” ir tuo sunkiau suvokia ironiją (juk tai viena iš nenuoširdumo atmainų). “Nuoširdumas” tampa prievole, pareiga, imperatyvu, siekiamybe, socialine manija, o “nuoširdumo” stokos pojūtis perauga į masinę paranoją.

Mintis apie ironiją aplenkia “nuoširdumo” kulto adeptų galvas: “tipiškas lietuvis skaitytojas” (be abejo, ne tik jis) iš karto atmeta galimybę, kad susidūrė su provokacija. Jam nesuvokiama, kad tekstas ar pašnekovas gali erzinti, linksmintis, specialiai sugretinti nesugretinamus dalykus, kai ką sąmoningai hiperbolizuoti, o kai ką – nutylėti siekdamas tam tikro efekto. Lietuvis (“lietuvis” čia reiškia ne etninę priklausomybę, o sąmonės būseną) tekstus ir žmones skaito tiesmukai, paraidžiui ir pažodžiui, kaip skelbimą ant sienos, dulkių siurblio instrukciją ar medicininę pažymą. Atitinkamai ir kritikuoja: užsimoja tvirtu gyslotu mužiko kumščiu ir trenkia per aksominės erzintojo pirštinės šešėlį. Beje, “mužikas” – irgi būsena (ji neturi nieko bendra su gyvenimu kaime ar senelių profesija); pažįstu daug mužikų-inteligentų.

Tais retais atvejais, kai mužikas-inteligentas vis dėlto pradeda įtarti, kad iš jo šaipomasi (o ne aiškinama, pamokslaujama, mokoma, skelbiama, “dalinamasi jausmais” ar prisipažįstama), jis tiesiog įsiunta: dabar nebepakenčiamas ne tik teksto turinys, bet ir forma. O labiausiai – tas niekšas autorius (“iš viso kas per žmogus, kaip šitaip galima…”). Tekstus ir autorius jis giria tik tada, kai jie “paprasti ir nuoširdūs” (ar bent jis taip mano), kai sugeba sukelti graudulį. Literatūra tam ir yra, ar ne?

“Nuoširdumas” ramina. Pasaulis susitraukia į mažą jaukų utopinį kaimelį: žmonės paslaugiai atsilapoja (ir paaiškėja, kad “viduje” nieko nėra), artefaktai spinduliuoja familiarią šilumą, normos veikia nepriekaištingai, komunikacija vyksta sklandžiai, žaidimo taisyklės nesileidžia iškraipomos, “vidus” sutampa su “išore” ir niekas savo piktybišku nenuoširdumu nesikėsina į mūsų pagrindą po kojomis.

XVIII a. Venecijoje būta žavaus papročio: aristokratai viešumoje rodėsi tik su kaukėmis. “Nuoširdumas”, ta plebėjiška dorybė, rafinuotoje save gerbiančioje visuomenėje nebuvo pageidautinas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (35)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (839)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (23)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (75)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (1)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...

Po įgyvendinto plėtros projekto „Mega“ tapo sunkiai atpažįstama (34)

Po metus trukusių plėtros darbų didžiausias prekybos ir laisvalaikio centras vidurio Lietuvoje „...

Danijos vėjo jėgainės gali atsirasti ir prie Lietuvos krantų (26)

Kitąmet šimto penkiasdešimt metų jubiliejų minėsiantis Danijos Esbjergo uostas yra vienas...

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (630)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

Nevaldoma kinų kosminė stotis netrukus kris į Žemę (22)

Nevaldoma Kinijos kosminė stotis, kaip teigiama, po mažiau nei vienerių metų sugrįš į Žemės...

Neatsakingas antibiotikų vartojimas sukelia pavojingas infekcijas pražūtingiausia senyvo amžiaus pacientams (2)

Anot medikų, neatsakingas antibiotik ų vartojimas didina pavojingų infekcijų riziką. Jų...