Aistros verda ne tik politikos arenoje, bet ir mažmeninės prekybos sektoriuje. Gal ne tokios viešos ir akivaizdžios, bet ne ką mažesnės ir užsitęsusios.
Parduotuvė, daržovės, vaisiai
Gamintojai ir tiekėjai piktinasi didžiųjų prekybos tinklų diktuojamomis sąlygomis ne tik mažiausiomis kainomis parduoti jiems produkciją, bet ir susimokėti už tai, kad prekybos tinklų lentynose atsirastų gamintojo ar tiekėjo prekės („lentynos“ mokestis), mokėti prekybos tinklams papildomus mokesčius, jei per nustatytą laikotarpį nepasiekiama numatyta apyvarta („apyvartos“ mokestis) ir pan. Aistras pakursto smulkieji prekybininkai teigdami, kad didžiųjų prekybos tinklų akcijos, nuolaidos, išpardavimai žlugdo jų verslą.

Didieji prekybos tinklai savo ruožtu teigia, kad didžiulė tinklų konkurencija ir siekis pritraukti pirkėjus verčia juos siūlyti prekes pirkėjams ne tik žemiausiomis kainomis, bet ir vilioti pirkėjus puikiomis patalpomis, kainų nuolaidomis, akcijomis, išpardavimais. Viskas dėl vartotojo.

Šioje kovoje, deja, eilinį kartą neapsieita be politikų įsikišimo ir tarpusavio santykių sprendimo su valdžios pagalba. Vyriausybė ėmėsi iniciatyvos teisinėmis priemonėmis sutvarkyti santykius tarp prekybininkų ir gamintojų bei sukurti konkurencijos sąlygas mažmeninės prekybos rinkoje. Tam suformuota darbo grupė, kuri parengė ir netrukus Vyriausybei pateiks svarstyti įstatymo projektą. Patys rengėjai įstatymo tikslus įvardija taip: „riboti didžiųjų mažmeninės prekybos įmonių galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką rinkoje, darant poveikį prekių kainoms, įėjimo į rinką galimybėms ar kitoms veiklos sąlygoms bei užtikrinti šių įmonių finansinės veiklos viešumą“.

Siekiant šių tikslų, projekte numatytas draudimas parduoti prekes žemesne nei įsigijimo kaina, ribojami prekių išpardavimai, draudžiama iš gamintojų ar tiekėjų reikalauti „lentynos“ ir „apyvartos“ mokesčių.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti patraukliai – Vyriausybė rūpinasi gamintojais, smulkiais prekybininkai, siekia sumažinti prekybos tinklų savivalę, įvesti tvarką mažmeninės prekybos sektoriuje.

Tačiau džiaugtis iš tikrųjų nėra ko – nei prekybos tinklams, nei daugeliui gamintojų (ypač smulkių ir vidutinių), nei mums, vartotojams, šis įstatymas nebus naudingas. Dar daugiau - numatytos priemonės nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais privačios nuosavybės, ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos, laisvo susitarimo principais.

Numatytos priemonės neleis pasiekti iškeltų tikslų, nes prekybos tinklai nesunkiai ras būdų, kaip vienaip ar kitaip išspęsti numatytus apribojimus, o dėl to susidariusius kaštus ir didesnes kainas teks mokėti vartotojams.

Tarkim, draudimą parduoti prekes žemesne nei įsigijimo kaina galima apeiti įsteigus dar vieną įmonę ir pirkti prekes ne tiesiogiai iš gamintojų, o per įsteigtą įmonę už gerokai mažesnę kainą, nei kad tas pirktų iš gamintojų. „Lentynos“ ir „apyvartos“ mokesčiai gali būti paslėpti sumažinant prekių pirkimo kainą. Išpardavimas apskritai nėra teisinė sąvoka, todėl būtų daug bereikalingų ginčų įvardijant, kas gi yra tas išpardavimas, ir t.t.

Nors teigiama, kad įgyvendinti šį įstatymą papildomų lėšų nereikės, tuo galima stipriai suabejoti. Vargu ar Konkurencijos taryba neprašys iš biudžeto papildomų pinigų, nes prekybos tinklų ir tiekėjų santykių priežiūrą numatyta pavesti kaip tik šiai institucijai, o darbo, sprendžiant iš santykių įtemtumo, bus sočiai. Ką jau kalbėti apie tuos resursus, kurių prireikė rengiant įstatymo projektą ir, tikėtina, prireiks taisant jo spragas ateityje. Dar svarbiau yra tai, kad įstatymų rengėjai dažnai daro vieną esminę klaidą, kuri padaryta ir šiuo atveju: vertindami įstatymo įgyvendinimo kaštus, jie įvertina tik biudžeto, bet ne vartotojų išlaidas. Siūlomi suvaržymai gi neabejotinai padidins prekybos tinklų veiklos kaštus, o tai neigiamai atsilieps prekių kainoms ir vartotojų kišenei.

Visas šis valdžios rūpestis greičiau panašus į populizmą nei į racionalių sprendimų paiešką ir įgyvendinimą. Vertinant siūlomų sprendimų rezultatyvumą iš esmės galima teigti, kad įstatymo projektu siekiama patenkinti gamintojų ambicijas, stipriai neįžeisti prekybos tinklų, o kartu įtikti visuomenėje susiformavusiai neigiamai nuomonei apie didžiuosius prekybos tinklus - „kad avys būtų sveikos ir vilkas sotus“.

Kokia gi išeitis iš susidariusios padėties? Neverta tikėtis, kad papildomi prekybos tinklų veiklos suvaržymai gelbėtų. Viską detaliai sureguliavus tai būtų ne rinkos, o planinė ekonomika, kurioje vartotojas būtų nepagrindinis asmuo.

Palikti viską kaip yra? Bent jau nepriiminėti niekam nenaudingo įstatymo. Pakanka teisės aktų, kurie reglamentuoja pirkėjų ir pardavėjų santykius (Civilinis kodeksas, Konkurencijos įstatymas ir kt.). Žinoma, negalima nuneigti, kad prekybos tinklai turi didelę ekonominę galią ir, gamintojų terminais kalbant, „numauna jiems kelnes“. Kita vertus, juk patys gamintojai su savo tiekėjais elgiasi ne ką geriau nei prekybos tinklai su jais. Įsikišimas į šiuos santykius sugriautų rinkos mechanizmą, sumažintų motyvus veikti efektyviau ir iškreiptų besiformuojančią verslo kultūrą. Kartu reikia pasakyti, kad patys gamintojai retai išnaudoja visus esamus teisinius ir ekonominius svertus santykiuose su prekybos tinklais.

Nors didžiųjų prekybos tinklų įsigalėjimą rinkoje didžiausia dalimi lemia ekonominės priežastys, tačiau tam tikra dalimi to priežastys yra ir teisinis verslo reglamentavimas. Tam, kad atidarytum krautuvę didesniame mieste būtina gauti krūvas leidimų ir suderinimų; apskaitos ir atskaitomybės valdžios institucijoms reikalavimai apskritai iki minimumo sumažina galimybę plėtoti veiklą smulkiam verslininkui. Todėl natūralu, kad didesnis ūkio subjektas šį kliūčių ruožą įveikia lengviau nei smulkus prekybininkas.

Panašios problemos kankina ir gamintojus: mokesčiai, atskaitomybė valdžios institucijoms, darbo santykių reglamentavimas ir kitos valdžios primestos problemos gamintojus pjauna kur kas daugiau. Dabar gi visa kaltė dėl gamintojų ir smulkiojo verslo problemų suverčiama prekybos tinklams. Suprantama, taip valdžiai paprasčiau, nei imtis spręsti įsisenėjusias ir ne kartą keltas gamintojų ir smulkių prekybininkų problemas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R. Karbauskis nusitaikė į draudimą išlaidauti: dėl to išvažiuoja dešimtys tūkstančių (7)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis krizės metu priimtus...

G. Landsbergis vienoje srityje jau aplenkė senelį (313)

Konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui per metus pavyko nemenkai sustiprinti savo...

Odesoje atostogaujantys lietuviai kelia pavydą paprastiems miesto gyventojams (66)

Apsilankius Ukrainos atostogų rojumi vadinamoje Odesoje ne visiems patinka. Priklauso, kiek jūs...

B. Macron įvardijo, dėl ko kyla vienintelė problema su E. Macronu (6)

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žmona Brigitte Macron sakė, kad imsis pirmosios...

Meilės kaina: A. Valentaitė neteko brangenybių už 140 tūkst. eurų atnaujinta 14.50 val. (328)

Viena garsiausių Lietuvos manekenių Asta Valentaitė prarado įvairių brangenybių už daugiau...

Žinomas telefonų gamintojas nesutinka su mokesčiu Lietuvoje: priskaičiavo 0,5 mln. eurų skolos (134)

Teisme vyksta ginčas tarp autoriams atstovaujančios asociacijos AGATA ir informacinių ir ryšių...

A. Navalnas: bedarbis V. Putino atstovo sūnus demonstruoja įspūdingus turtus (80)

Rusijos opozicijos politiko Aleksejaus Navalno Kovos su korupcija fondas ketvirtadienį publikavo...

Hialurono rūgštis ar botulino toksinas: nauda ir pavojai (2)

Šiuolaikinėje visuomenėje grožis išties svarbus. O negirdėjusių apie hialurono rūgšties...

Lietuviai išrinko mėgstamiausią nacionalinį patiekalą (21)

Aplenkę šaltibarščius , kugelį ir kitus tradicinius lietuviškojo stalo patiekalus,...

Į Vilnių sugrįžta skrydžiai (22)

Vilniaus oro uoste ketvirtadienį po rekonstrukcijos atidarytas kilimo ir tūpimo takas. Pirmasis...