Šiuo euforijos laikotarpiu, kai džiaugiamės kvietimu į Europos Sąjungą, turėtume prisiminti Vokietijos suvienijimą. Remdamiesi Europos Komisijos preliminariu lėšų paskirstymu, makroekonominio Lietuvos integracijos į ES finansinių, ekonominių ir socialinių pasekmių tyrimo autoriai apskaičiavo, kad Lietuvai 2004–2006 m. numatoma skirti 1,73 mlrd. eurų finansinė parama.
Lietuvos Respublikos įmokos į Europos Sąjungos biudžetą kasmet sudarys apie 1,2 proc. BVP. Neįvertinant IAE uždarymo išlaidų, grynasis teigiamas biudžetinių lėšų pervedimų skirtumas 2004 m. sudarys 258 mln. eurų, 2005 m. – 392 mln. eurų ir 2006 m. – 525 mln. eurų.

Kad ir kaip gražiai atrodytų šie skaičiai, čia egzistuoja keletas problemų.

Pirma, nemenka dalis Europos Sąjungos finansinės paramos bus išmokėta žemės ūkiui, t.y. toli gražu ne produktyviausiam ūkio sektoriui, kitaip tariant, tarnaus ne tik ir net ne tiek ekonominiam efektyvumui didinti, kiek socialinėms problemoms spręsti.

Antra, Europos Sąjungos finansinės paramos nuo 2007 m. nebeįmanoma kiekybiškai nustatyti, nes dabartinis finansinis paketas apima laikotarpį iki 2006 m., o tolesnės ateities paramos dydis ir finansavimo prioritetai nėra žinomi. Sunku prognozuoti, kokia padėtis susidarys po trejų metų Europos Sąjungoje ir ar pavyks įkalbėti Vokietiją toliau dosniai finansuoti BŽŪP bei kitas programas. Juk Vokietijos ekonomikos prognozės yra gana niūrios, be to, 2006 m. pabaigoje šioje šalyje bus surengti nauji parlamento rinkimai, kurie skatins politikus labiau paisyti rinkėjų nuotaikų.

Trečia, bet kokios centralizuotos ir biudžetinėmis lėšomis (nesvarbu, Europos Sąjungos ar Lietuvos) finansuojamos programos susijusios su rizika, kad pinigai bus nukreipti ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur nusprendė valdininkai. Atsiranda nesėkmingų ir neveiksmingų investicijų tikimybė.

Pavyzdžiui, šiuo metu Rytų Vokietijoje būsto pasiūla maždaug 1 mln. vienetų viršija mokią paklausą. Ši disproporcija atsirado pastarąjį dešimtmetį valstybei įgyvendinus būsto statybos ir renovacijos programą rytinėse Vokietijos žemėse. Tokių pavyzdžių būtų galima rasti ir kitose srityse.

Ketvirta, ES finansinė parama eis per valdininkų rankas, o korupcijos lygis Lietuvoje tebėra aukštas, todėl tenka konstatuoti, kad tam tikra dalis lėšų taip ir nepasieks galutinio adresato. Šios lėšos turės teigiamą poveikį šalies ūkiui nebent dėl to, kad korumpuoti valdininkai pradės daugiau vartoti.

Taigi, vertinant grynuosius pinigų srautus tarp ES bei Lietuvos ir jų teigiamą įtaką mūsų ūkiui, nepakanka iš ES fondų atimti Lietuvos įmokas į šios organizacijos biudžetą. Būtina atsižvelgti ir į anksčiau minėtus veiksnius, kurie gali apvilti mūsų lūkesčius.

Studijos autoriai, pristatydami kitų šalių tyrimus, skirtus narystės ES įtakai įvertinti, daugiausia mini Austriją, Daniją, Italiją ir Vokietiją. Lietuvoje mėgstama kalbėti dar ir apie Ispanijos ir Portugalijos „didįjį šuolį” įstojus į Europos Sąjungą. Norėčiau apsistoti ties Rytų Vokietijos inkorporavimo į Vakarų Vokietijos ekonomiką patirtimi.

Tarp VDR ir VFR 1990 metais bei tarp Rytų Europos ir Europos Sąjungos 2003 metais yra nemažai kas bendra. Pirmiausia panašūs gyvenimo lygio ir BVP vienam gyventojui skirtumai. Be to, Vakarų Vokietija, lygiai taip pat kaip ir dabar ES, buvo pasirengusi finansuoti atsilikusio regiono priartėjimą prie pirmaujančio. Trečia, buvo įvesti bendri pinigai, kurie už kelerių metų, matyt, cirkuliuos ir dabartinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse.

Deja, Vokietijos susivienijimas ekonomine prasme nebuvo rožėmis klotas. Šiandien Vokietijos ekonomika rimtai „serga” ir nemaža dalimi dėl minėtos integracijos.

Pradėsiu nuo pinigų reformos. 1990 m. nuspręsta VDR markę pakeisti į VFR markę santykiu 1:1, nors iki tol eksporto operacijoms buvo taikomas 4,6:1 kursas. Atitinkamai rytietiškų gaminių konkurencingumas eksporto rinkose sumažėjo keleriopai. Dabartinių Vidurio ir Rytų Europos šalių padėtis yra palankesnė. Šios valstybės nepatirs tokio šoko įstojusios į euro zoną, nes ūkis jau iš esmės prisitaikė prie susiklosčiusio valiutos kurso.

Be to, siekiant išvengti masiško Rytų Vokietijos gyventojų persikėlimo į Vakarus, buvo nuspręsta kolektyvinių darbo užmokesčio derybų būdu per penkerius metus sulyginti atlyginimų dydį. Rytietiškų gaminių konkurencingumas dar labiau smuko, nes atitinkamai padidinti darbo našumą per tokį trumpą laiką neįmanoma.

Šis vokiškos „ligos” simptomas neišvengiamai pasireikš Lietuvoje ir kitose šalyse kandidatėse. Liberalizavus darbo rinką, į Vakarus plūstels kvalifikuotos darbo jėgos srautas. Sumažėjus nedarbo lygiui ir atsiradus darbuotojų stygiui daugelyje sričių, darbdaviai privalės sparčiai didinti darbo užmokestį, prarasdami konkurencingumą.

Taip pat kaip prieš dešimt metų rytinėse Vokietijos žemėse, taip ir šalims kandidatėms įstojus į Europos Sąjungą, jų gyventojų nepasitenkinimą skatins kur kas dosnesnė Vakarų Europos šalių socialinės saugos sistema. Siekdamos bent šiek tiek sušvelninti šią problemą, Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybės bus priverstos didinti darbdavių ir darbuotojų socialinių įnašų dydį, arba didinti fiskalinį deficitą.

Turint galvoje, kad naujųjų ES narių finansus slėgs dar ir įvairių projektų kofinansavimo našta, išsaugoti finansinę discipliną bus itin sunku. Kaip žinome, Vokietija šiuo metu laužo Stabilumo paktą, nesugebėdama sumažinti fiskalinio deficito iki mažiau nei 3 proc. BVP.

Prarastas Rytų Vokietijos konkurencingumas tarptautinėje rinkoje ir ne pagal išgales brangi socialinių garantijų sistema lėmė tai, kad hipotetiškai apskaičiuotas šios Vokietijos dalies einamosios sąskaitos deficitas šiuo metu sudaro 50 proc. BVP, arba yra maždaug dešimteriopai didesnis nei daugelyje Vidurio ir Rytų Europos valstybių.

Jeigu Vokietijos tendencijos bent iš dalies pasikartotų naujosiose ES narėse, tektų traktuoti ES finansinę paramą ne tik kaip priemonę atskirų sektorių plėtrai paskatinti, bet ir kaip „piniginę”, iš kurios mokama vis didėjanti einamosios sąskaitos deficito „skylė”.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (35)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (15)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (155)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Greitai uždirbti iš savo buto gali ne visi: ko labiausiai reikia?

Lietuvoje, ypatingai didmiesčiuose ir kurortuose, populiarėja trumpalaikės nuomos verslas. Jį...

Sąmokslo teorijų karalienė: kas slypi už kalbų apie slapta pasaulį valdančius žmones (365)

Mito apie iliuminatus atsiradimo istorija atskleidžia, kaip šiandien gimsta melagingos žinios, o...

Skaitmeninės legendos: A. Sabonis ir Š. Marčiulionis žais tarp visų laikų NBA geriausiųjų? (2)

Vasarai artėjant prie pabaigos NBA vaizdo žaidimų kūrėjai atskleidžia vis daugiau paslapčių...

„Velomaratono“ dalyviai slysčiojo lietaus išpraustame Vilniuje, bet gerino pernykščius rezultatus (15)

Sekmadienį aštuntą kartą startavo masiškiausias šalyje dviračių sporto renginys...

Sugriuvus automobilių stovėjimo aikštelei, mašinos pakibo ore (16)

Nottinghamo centre, įgriuvus daugiaaukštei automobilių aikštelei, dalis joje stovėjusių mašinų...

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (145)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (43)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...