Per pastarųjų 10-ties metų laikotarpį plačiai po visą pasaulį plintant žinioms apie kabalos mokslą, šimtai tūkstančių žmonių visoje planetoje ėmė atrasti visiškai kitokį pasaulio, kuriame gyvename, modelį. Daugeliui tai virto lūžiu, kai gyvenimas tapo harmoningesnis, įgijo naujus orientyrus, ir prieš juos atsivėrė visiškai naujos galimybės.
Monetos
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Tarp pradedančiųjų perprasti begalinę kabalos išmintį yra daugybė tokių, kuriuos mes dažniausiai vadiname „verslininkais“. Į jų klausimus atsako mokslininkas kabalistas, Pasaulinės kabalos akademijos įkūrėjas Michaelis Laitmanas.

- Ar kabalos mokslas ką nors kalba apie verslą?

- Kabala kalba apie viską! Kadangi ji kalba apie visos kūrinijos prigimtį ir apie tai, kaip visa ši kūrinija turi pasiekti savo tobulumą, harmoniją, pusiausvyrą, tai, žinoma, ji paliečia absoliučiai viską. Tačiau pagrindinis jos siekis – sukurti žmogų, priimantį į save visą pasaulį. O iš to jau natūraliai išplaukia, kad žmogus pasistūmėdamas šio tikslo link supranta, kaip turi organizuoti save ir savo aplinką ten, kur jis gyvena ir dirba.

- Kas gi kabalos požiūriu yra verslas?

- Aš pažįstu labai daug žmonių, kurie mėgsta žaisti. Jiems verslas – tai žaidimas, pasitenkinimas, laiko praleidimas, veikla. Tai jiems padeda būtent tokiu būdu bendradarbiauti su kitais. Jie nesupranta, kokia kita kalba gali būti susiję vienas su kitu. Tai jiems padeda patenkinti visiškai kitus, tolimus piniginiams, poreikius, įgyti savo vertę. Taigi verslas ir pinigai – skirtingi dalykai.

Jeigu žmogui, kuris nori pinigų, jų duosi, jis nusiramins. O versininkas – ne. Jam tai gyvenimo, išraiškos būdas, savęs pateikimas pasauliui ir santykis su aplinkiniais. Verslas – psichologiškai visiškai kitokia, aukštesnė kategorija. Pinigai - tai tam tikra prasme labai primityvi prekė, tuo tarpu verslas – tai prisipildymas, veikla.

- Vadinasi, galima pasakyti, kad samdomų darbuotojų ir tų, kurie šį darbą organizuoja, santykis su pinigais yra visiškai skirtingas?

- Samdomus darbuotojus ir verslininkus pagal motyvaciją galima skirstyti į įvairiausias grupes. Mes žinome, kad specialistas – tai tas, kuris galvoja, kaip padaryti dalyką gražiai ir kokybiškai, kuris savo darbą paverčia kūryba. Nes jis turi išreikšti savo sugebėjimą. Nesvarbu, ar tai stalius, ar šaltkalvis, bet jeigu jis padarė negerai, tai nepatiria pasitenkinimo – net jeigu jam sumokėsi dukart daugiau... Štai tikras specialistas. Ir nors pinigai jam būtini, tačiau vidinį pasitenkinimą jis patiria būtent iš to, ką padarė.

Žinoma, labiausiai vertinami tokie žmonės, kurie į darbą gali įnešti dalelę savęs. Tokie žmonės visur labai vertingi, juolab versle, nes jie kūrybingi, išradingi. Jie nesivaiko vien tik pelno. Jiems įdomus procesas, bendravimas su kitais.

Juk žmogus nesukurtas tik tam, kad prikauptų taupyklę ir tuo pasitenkintų. Taigi verslininkas – labai plati samprata, kartais apimanti veiklos rūšis, kurios iš esmės be galo tolimos uždarbiavimui.

- Kodėl mūsų gyvenimas sutvarkytas taip, kad žmogui būtina dirbti? Kokios apskritai tokios egzistavimo formos priežastys?

- Taip, žinoma, kad būtų geriau, jeigu mes gyventumėm ant debesies, kabančioje būsenoje, ir neturėtumėm jokių poreikių. Tiesa, aš nežinau, kuo gi mes užsiimtumėm 24 valandas... Mūsų darbas šiame pasaulyje duotas mums kaip prakeikimas: „Savo veido prakaitu valgysi duoną“. Tai įvyko po to, kai Adomas iš savo dvasinio lygmens nukrito į žmogaus lygmenį mūsų pasaulyje, - apie tai pasakojama Biblijos istorijoje. Bet iš tikrųjų darbas mūsų pasaulyje yra mūsų dvasinės būsenos atspindys.

Mes – pirma karta pasaulyje, kuri nėra tikra, kad mūsų vaikams bus geriau nei mums. (...) Mūsų egoizmas taip mums įsakinėja, taip mus valdo, kad tiesiog gena mus į nelaimę. Mes – kaip banda, kuri nieko negali padaryti su šita didžiule mus valdančia jėga.
Michaelis Laitmanas:

Jeigu (ir aš tikiu, kad mes tai pamatysime artimiausiu metu) mūsų pasaulis ims dvasiškai kilti, žmonės pradės keisti savo veiklos būdą, savo darbą. Jų darbas taps dvasingesnis, o materialus darbas išliks tik tiek, kiek reikia palaikyti savo patogų ir normalų egzistavimą, bet ne daugiau. Kadangi visą perteklių jie atiduos savo dvasiniam tobulėjimui, juk būtent tai juos pripildys.

Žmogui reikia dirbti todėl, kad jis egzistuoja šiame pasaulyje tam, jog būtų susijęs su kitais. Darbas – tai priemonė žmonių tarpusavio bendravimui. Jeigu man tavęs nereikėtų savo egzistencijos palaikymui, aš niekada nei į tave, nei į kitus nepažvelgčiau. Man pakaktų paties savęs savyje.

Dėl to žmogus sukurtas toks, kad jam reikia valgyti, gerti, rengtis. Tu – batsiuvys, aš – siuvėjas, ir mes tarpusavy turime keistis prekėmis. Taip žmonės yra priversti vienas su kitu sąveikauti, sukurti visuomenę.

- Jeigu žmogus savo veikloje egoistines nuostatas keičia į altruistines, – kaip pasikeis jo tarpusavio santykiai su supančiu pasauliu?

- Jis bus sąžiningas žmogus, ne niekšas. Jo verslas bus teisingas ir jis supras, dėl ko tuo užsiima. Šalia jo esantys žmonės matys tai ir vertins. Ir jis pamatys, galbūt mūsų pasaulio akimis, kad ir esant visiems apribojimams, kuriuos jam tarsi uždeda dvasinės savybės, jis, palyginti su kitais, išlošia ir gauna didžiulį malonumą bei visai nelauktą padorų priedą prie įprasto savo pelno.

Todėl, kad viskas mūsų pasaulyje vyksta veikiant Aukštesniosioms jėgoms, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį ir realizuojasi materijoje. Ir todėl natūraliai savo verslą jis matys kaip dalį bendros sistemos, kurioje sąveikauja jis, supantis pasaulis ir Aukštesnioji jėga. Ir todėl jis matys, kaip per savo veiklos ir santykių su kitais sistemą įsiskverbia į bendrą integralią gamtos jėgą, sąveikauja su ja. Jo verslas savaime tampa jungiančia grandimi tarp jo ir Kūrėjo (arba visuotinės gamtos) ir savo esme tampa dvasinis.

Tai priklauso tik nuo žmogaus požiūrio į pasaulį, į gyvenimą ir save. Ir todėl savo darbe, savo veikloje jis būtinai pamatys itin esminius pasikeitimus. Staiga jis supras, kad taip daryti negalima – tai prieštarauja gamtos dėsniams.

Juk kabala aiškina visuotinį gamtos dėsnį – tą, kuris visus mus palaiko harmonijoje. Ir kiek mes nenorime būti harmonijoje su juo, tiek gauname įvairiausių kančių, ligų, traumų, problemų, krizių, kaip kad šiandieninė visuotinė krizė.

- Ar šiuolaikinė krizė susijusi su mūsų egoizmu? Jeigu tam tikra žmonių dalis palaipsniui vis labiau ims keisti savo ketinimus į altruistinius, kas įvyks su krize, kurią matome šiandien?

- Visa šiuolaikinė krizė susijusi su tuo, kad žmonija atranda sistemos, kurią ji sukūrė, neįgalumą. Tai yra visa mūsų sistema remiasi grynu egoizmu, valdžia, garbe, įžymumu, pinigais, jėga, kuri naudojama slopinimui. Taigi sistema sukurta vien šiurkštaus egoizmo pagrindu. Ir tuo mes absoliučiai priešingi mus supančiai gamtai, kuri gimdo, kuri palaiko gyvybę, atiduoda. Pasaulis kaip mažas kaimas, kur mes visiškai priklausome vienas nuo kito (visiems žinomas vadinamasis „drugelio efektas“).

Viena vertus, mes priklausome pačiai gamtai ir glaudžiai sąveikaujame vienas su kitu, o kita vertus, - skatinami mūsų egoistinės prigimties – norime nutraukti visus tuos ryšius, nekenčiame vienas kito. Vadinasi, patiriame žiaurų spaudimą, įtampą, nes gamta mus visus spaudžia, taip suartindama, o egoizmas, kuris nuolat auga ir tolina mus vienas nuo kito, skatina prievartauti, nekęsti, žudyti, naikinti arba bent jau naudotis vienas kitu. Štai šios dvi priešingos mus spaudžiančios jėgos nulemia būseną, kai nepajėgiame ištverti šio gyvenimo.

Ir žmonės nugrimzta į depresiją, jie priversti vartoti narkotikus, nes tiesiog nežino, ką daryti, – iš čia savižudybės, karai, teroras. O visų svarbiausia – neaišku, kur toliau augti, kadangi žmogus jau mato, kad toliau bus dar blogiau.

Mes – pirma karta pasaulyje, kuri nėra tikra, kad mūsų vaikams bus geriau nei mums. Nors anksčiau visuomet manėme, kad vaikams bus geriau – kad jie mažiau dirbs, bus laimingesni, pasaulis bus saugesnis ir žmonės kai ko išmoks iš savo praeities klaidų. Galiausiai matome, kad ne. Mūsų egoizmas taip mums įsakinėja, taip mus valdo, kad tiesiog gena mus į nelaimę. Mes – kaip banda, kuri nieko negali padaryti su šita didžiule mus valdančia jėga. Tai iš tiesų yra krizė.

Mums atrodo, kad galime save pripildyti tiesiogiai – paimti, sugriebti, išplėšti, išlošti ir taip toliau, o galų gale kiekvieną kartą liekame dvigubai tuštesni.
Michaelis Laitmanas:

Todėl, kai kabala atskleidžia visuotinę gamtos jėgą, kuri mus valdo, ir rodo, kaip su ta jėga galima pasiekti harmoniją, tai tuo ji suteikia žmogui galimybę išgyventi ir pasiekti amžiną tobulą gyvenimą, absoliučią harmoniją, būseną, kai visiems tikrai bus gerai. Nors mes ir neįsivaizduojame, kam mums reikia, kad visiems būtų gerai. Bet formulė labai paprasta – negali būti taip, kad vienam būtų gerai, o kitam blogai.

Mes matome, kad tūkstantmečiais žmonės mėgino veikti pagal šią formulę ir galiausiai nieko nepavyko. Matome, kad visoms tautoms, kurios mėgino valdyti kitas, galiausiai tai sugrįždavo bumerangu, taip atsitiko su Rusija ir su kitomis šalimis.

Mums atrodo, kad galime save pripildyti tiesiogiai – paimti, sugriebti, išplėšti, išlošti ir taip toliau, o galų gale kiekvieną kartą liekame dvigubai tuštesni. Kai aš ką nors uždirbu, tai savo viduje sukuriu didžiulę ertmę, kuri lieka tuščia. Aš noriu automobilio arba kokio nors kito daikto, įsigyju jį ir galiausiai po kiek laiko, visai netrukus, atrandu, kad man tai nieko nedavė, manęs nepripildė, ir lieku su dar didesne tuštuma.

Prisipildymo mokslas – tai ir yra kabala – kaip prisipildyti, kad nuo tavęs šis pripildymas, mėgavimasis nepasitrauktų, o visą laiką didėtų, ir tu nuolat kaip vaikas jaustum nesibaigiantį prisipildymą ir malonumą.

Iš esmės mes visi sukam krumpliaračius visos mūsų visuomenės viduje, tam tikru būdu sąveikaudami vieni su kitais. Bet kaip teisingai juos sukti? Kiekvienas galvoja, kad sukdamas savąjį jis padarys teisingiau už kitą ir taip išloš, ir taip ką nors gaus. O rezultatas toks, kad, jeigu jis tai daro nesuvokdamas bendro kūrinijos paveikslo, tai nevirsta pripildymu. Net jei mes matome tuos rotšildus ir bilus geitsus – tai nesvarbu. Galiausiai žmogus neišlošia. Tai – ne laimėjimas. Galbūt jis tam tikru būdu užsimiršta savo reikaluose neturėdamas nieko kito, neįsivaizduodamas, ką iš tikrųjų reiškia pasisotinimas, prisipildymas iš aukščiau.

- Ar valstybė turi kontroliuoti verslą?

Tai tartum manęs paklaustų: „O kokie, jūsų požiūriu, turėtų būti vogimo įstatymai zonoje?“ Pati zona – tai visiškas išsigimimas, ir vogimo įstatymai, kurie ten yra, taip pat. Tarsi valstybė – kažkoks idealas, o verslas kartais išeina iš savo idealo rėmų. Neteisinga ir šitai, ir tai. Lyginti šias dvi išsigimusias egoistines sistemas... Ką čia kalbėti? Jų neįmanoma net šiek tiek ištaisyti!

Reikia auklėti gyventojus, auklėti tautas, auklėti verslininkus ir politikus, mokyti visuotinio gamtos dėsnio; kur mes esame iš tikrųjų, kas mus veikia, kokiais dėsniais valdoma. Mes žinome, kad egzistuoja traukos dėsnis, tačiau šiandien dar nesuprantame, koks dėsnis valdo verslą.

Visų šiandienos konfliktų priežastis – globalaus tarpusavio sąveikos dėsnio nežinojimas. O versle – juo labiau. Šio dėsnio reikia mokytis. Tuomet žinosime, kaip visas mūsų sistemas, ypač globalias sąveikos tarp verslo grupių, tarp bankų, tarp visko, ką šiandien užmaišiusi žmonija (ir neaišku, kas su visu tuo bus rytoj, kiekvieną sekundę), sistemas atvesti iki pusiausvyros, kad tai išeitų į naudą mums visiems.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuviai vėl atakuoja Kremliaus propagandos ruporus: priminė Rusijai nemalonius faktus (85)

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje minima, kaip Juodojo kaspino diena , prisimenant 1939 m. rugpjūčio...

A. Užkalnis. Baikime beprotybę dėl mokyklų (12)

Jūs tik pažiūrėkite, kas darosi kiekvienais metais šalyje, artėjant rugsėjo pirmajai. Ant...

Signalas išvykusiems: Lietuvoje verslas neranda 20–30 tūkst. darbuotojų (438)

„Mes turime dažniau klausyti jaunimo. Dažnai galvojame, kad vyresni – protingesni ir daugiau...

Gydytojas rezidentas atvirai: kas paverčia gydytojus cinikais, ligoniais ir emigrantais (8)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos...

Lyg filme: lietuvis asmens sargybinis iš degančio autobuso Londone išgelbėjo keleivius (66)

Asmens sargybiniu Londone dirbantis 27-erių Marius Asteika per akimirksnį tapo miesto didvyriu,...

Apmaudi klaida: įvaikinto, o vėliau biologiniam tėvui grąžinto kūdikio gyvenimas baigėsi tragiškai (1)

Vienai porai buvo priteista 3,25 mln. dolerių kompensacija, kai jų įvaikintą kūdikį nužudė...

Prokurorai nesnaudžia: po šaudynių pasislėpusiam J. Baronui paruošta „staigmena“ namuose atliko kratą, pareikšti įtarimai (133)

Aiškėja naujos detalės šaudynių sostinės Antakalnio mikrorajone byloje – vos tragiškai...

Didi diena: atidengtas paminklas A. Komskio nušautam pareigūnui Ramziui (55)

Trečiadienį Vilniaus rajone, Mickūnuose, atidengta skulptūra, skirta tarnybos metu žuvusiems...

Į Vilnių grįžęs „Dinner in the Sky“ vilios estiškais patiekalais ir gražiausiomis savaitės asmenukėmis (10)

Trečiadienį prasidėjo šeštoji gurmaniška „Dinner in the Sky“ viešnagė Vilniuje....

Ar naršyti internete darbo metu – nusikaltimas? (15)

Kas naujo internetinėse parduotuvėse? Kas rašoma „Facebook`e“? Gal atsirado naujų pasiūlymų...