Šis pranesimas buvo skaitytas Lygių galimybių plėtros centro organizuotame tarptautiniame tarpdisciplininiame seminare „Lytis ir populiarioji kultūra".
Turiu perspėti, kad savo pranešime cituosiu necenzūrinius žodžius, todėl jei manote, kad ne tik vartojami, bet ir cituojami tie žodžiai gali žeisti klausą – dar turite truputį laiko apsispręsti neklausyti mano pranešimo.

Prisiminkime dramatišką įvykį. Lietuva priimama į Europos Sąjungą. Iškilmės, šventimas. Ir štai iš minios mestas butelis pataiko į galvą ... švietimo ministrui! Esama išties nemažos tikimybės, kad ir tas, kuris sviedė butelį, ir švietimo ministras, pajutęs smūgį į galvą, o vėliau ir žinių vartotojai mintyse, o gal ir balsu ištarė kokį nors “necenzūrinį” žodį, galbūt net visi – tą patį. Matyt, reikia daryti išvadą, kad “necenzūrinė” šneka yra nuostabiai universali. Mano pranešimo pavadinimas talpina mažiausiai tris klausimus: 1) ką reiškia tie žodžiai, kuriuos vadiname necenzūriniais? 2) Kokią reikšmę, t.y. svarbą, savo gyvenime teikiame tiems žodžiams? Ir: 3) ką reiškia terminas “necenzūriniai žodžiai”?

Vadinamosios necenzūrinės išraiškos – kaip antai keiksmai – yra ryškus vyrų dominuojamos heteroseksistinės viešosios lietuvių kultūros elementas. Šiuo ištekliumi noriai naudojasi ir moterys. Nuostata, kad “moterys nesikeikia” – t.y. kad joms “nedera” keiktis – dar išlaiko pozicijas, tačiau šiandien sunku įsivaizduoti įtikinamą argumentą, kodėl moterų galimybės naudotis šiuo ištekliumi turėtų būti labiau ribotos nei vyrų. Žinoma, tai nereiškia, kad pats keiksmų diskursas yra lytiškai neutralus. Tiesa, jo “patrauklumą” ir paplitimą iš dalies lemia jo tariamas neutralumas, mat necenzūriniai posakiai leidžia kalbėti apie lytį ir seksą kalbant ne apie lytį ir seksą – ir atvirkščiai.

Pagrindinę necenzūrinių leksemų dalį lietuviškame kontekste sudaro rusiški žodžiai. Internetinis pasaulio keiksmažodžių žodynas “Swearsaurus” skelbia net 189 neva lietuviškų keiksmažodžių sąrašą; atmetus visiškai negirdėtus (tokius kaip kalakutpisa arba šėtono plunksna), lieka 55, iš jų 19 yra rusiški. (Palyginkime: latviškų keiksmų skelbiama 76, iš jų – 4 rusiški; estiškų – 90 ir nė vieno rusiško.)

Šiuolaikinė rusiška keikimosi paradigma lietuviškame kontekste buvo “natūralizuota” per sovietinę kolonizaciją. Didieji ideologiniai disciplinos aparatai – kalėjimas, kariuomenė, mokykla – buvo tie universitetai, kur žmonės mokėsi “nepadoraus” kalbėjimo meno.

Šiandien, radikliai pasikeitus kontekstui, ir patiems rusams kelia nuostabą ypatingas tam tikrų rusų kalbos ir kultūros elementų statusas lietuviškame kontekste. Pacituosiu viename rusiškame turistiniame portale skelbiamus turistės Nastios įspūdžius iš Lietuvos:

Об одном языковом явлении необходимо сказать особо. Это он! Великий и могучий русский мат. Вполне с виду приличные, даже респектабельные литовцы ругаются прямо-таки зверски. … [Л]итовцы ничуть не смущаются употреблять мат всегда и везде, в общении с незнакомыми людьми, даже публично со сцены в солидном ночном клубе! Забавно слушать речь на литовском с яркими вкраплениям[и] русских матерных выражений, именно выражений, а не просто отдельных слов.

Turistė Nastia taikliai pažymi, kad šis istorinio kultūrinio paveldo elementas sudaro labai svarią ir žmonėms svarbią lietuvių kultūros dalį. Tuo tarpu oficialioji lietuvių kultūra, traktuodama ją kaip “svetimkūnį”, cenzūruoja šiuolaikinės mūsų kultūros vaizdą.

"Nuostata, kad “moterys nesikeikia” – t.y. kad joms “nedera” keiktis – dar išlaiko pozicijas, tačiau šiandien sunku įsivaizduoti įtikinamą argumentą, kodėl moterų galimybės naudotis šiuo ištekliumi turėtų būti labiau ribotos nei vyrų."
Karolis Klimka:

Rusiškų keiksmų ir kitų obsceniškų išraiškų pagrindą sudaro vos kelios šaknys, būtent šaknys žodžių, žyminčių vyro bei moters lyties organus, chuj ir pizda, ir tranzityvų lytinio santykiavimo veiksmą, jebat’. Populiariausi vulgarizmai lietuvių kalboje yra pertarų, arba “fonetinio kablelio”, funkciją atliekantys bliad’ (pažodžiui – “paleistuvė”), nachui (pažodžiui – “ant bybio, bybiop”), bei kiek kitokias funkcijas atliekantys pizda ir suka (“kalė”). Tačiau puikiai žinome, kad šie žodžiai vartojami „netiesiogine“ prasme. Pavyzdžiui, posakis “turiu pinigų do chuja” nereiškia, kad turiu pinigų krūvą, kuri siekia mano lyties organą. Šio posakio neįmanoma išversti pažodžiui (iki bybio). Keiksmų diskursą jo perkeltinės reikšmės plotmėje galima traktuoti kaip autonomišką pasaulėžiūrą, gyvenimo (būdo) ideologiją – ir kaip universalų interpretacinį kodą.

Pasak vieno rusų tyrėjo, rašančio apie nenormatyvinę leksiką, universumas, kurį nusako toji leksika – tai pasaulis, kuriame vagiama ir apgaudinėjama, mušamasi ir bijoma, kuriame viskas išgrobstyta, visi išduoti ir viskas parduota, kuriame krentama, bet nebeatsikeliama, imama, bet neduodama, kuriame dirbama iki išsekimo arba “chaltūrinama”, bet visada į darbą ir į visa kita, ir visus kitus žiūrima su pasibjaurėjimu, neapykanta arba giliu abejingumu – ir “vsio končajetsya tem, što prichodit polnyj pizdec”.

Stambieji pastarojo meto politiniai skandalai Lietuvoje atskleidė viešą paslaptį: tariamai šokiruojatys kalbėjimo būdai – kurie modernių slapto pasiklausymo technologijų dėka tapo masinio vujerizmo objektu – lietuvių visuomenėje seniai yra universali bendravimo priemonė, o ne koks “uždaras kodas”. Kiek anksčiau žiniasklaidos dėmesį jau buvo patraukęs vienos TV pranešėjos atvejis: televizijos eteryje jai išsprūdo keiksmažodžiai, kurių pažodinė reikšmė – seksas su motina. Šis atvejis buvo nušviestas kaip skandalingas, akcentuojant, kad toji pranešėja yra mažamečių motina.

Žinome, kad to, ką vadiname keiksmažodžiais, paskirtis ne visada yra ką nors keikti. Dažniausiai jie vartojami kur kas mįslingesniais sumetimais. Įsivaizduokime naivų klausimą: kokia prasmė (koks tikslas) po kiekvieno žodžio sakinyje įterpti vienokį ar kitokį žodį, reiškiantį vyro arba moters lyties organus ar sekso praktiką?

Lietuviškame kontekste įsigalėjęs rusiškas keikimosi būdas, jei lygintume su kitų “didžiųjų” pasaulio kalbų praktika, yra labiausiai panašus į ritualinio užkalbėjimo praktiką. Yra teorijų, anot kurių rusiški keiksmai kilo iš vaisingumo ritualų. Pažymėtina, kad subkultūrinių grupių, sudarančių svarbią necenzūrinio diskurso terpę, atstovų elgsenai apskritai būdinga tam tikra ritualistinė laikysena. Pakaks prisiminti tokius pavyzdžius kaip “oranžinių dviračių” akcija, kai, spaudos pranešimais, nemokamai išdalinti dviračiai buvo kapojami kirviais.

Galima prisiminti ir sostinės centrinėje gatvėje stovėjusios atpirkimo ožio skulptūros atvejį: chuliganais vadinami žmonės buvo pastebėti su ta žydros spalvos ožio skulptūra atliekantys judesius, imituojančius kopuliaciją per išeinamąja angą; skulptūra buvo spardoma, ožiui nulaužti ragai, jis buvo velkamas grindiniu ir numestas ant laiptų. Šis elgesys turi kone išbaigtą ritualo struktūrą. Iš kriminalinio ir disciplininio – kalėjimo – konteksto kilusių simbolių “magišką” statusą mūsų visuomenėje gali iliustruoti ir neseniai žiniasklaidos nušviesta Gaidžių gatvės istorija. Kas galėtų pasakyti, kad tokie „simboliai“ tėra marginalus mūsų gyevenimo aspektas? Juk šiuo atveju kalbama apie išties egzistencinius sprendimus – kur gyventi ir kur negyventi.

Keikimosi kultūroje svarbus vaidmuo tenka imitacijai ir citavimui. Keiksmažodžiai visada cituojami – jų citavimas ir yra jų vartojimas. Čia galima pacituoti Judith Butler: kalbėtojas, tariantis konvencinį įžeidimą, cituoja tą įžeidžiamą posakį, taip prisijungdamas prie istorinės kalbėtojų bendruomenės. Kitaip tariant, kiekviename keiksme galima girdėti ištisą darnų chorą balsų. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai girdime (ar skaitome filmų vertėjų pamėgtą) lituanizuotą rusišką pejoratyvą pydaras, įsiklausę galime išgirsti ir Nikitos Chruščiovo balsą: taip jis kadaise pavadino menininkus, surengusius avangardinę meno parodą. Keikimasis tarsi leidžia “dalyvauti” suverenaus autoriteto prestiže, taip sakant –“cituoti” tą prestižą.

"Internetinis pasaulio keiksmažodžių žodynas “Swearsaurus” skelbia net 189 neva lietuviškų keiksmažodžių sąrašą; atmetus visiškai negirdėtus (tokius kaip kalakutpisa arba šėtono plunksna), lieka 55, iš jų 19 yra rusiški."
Karolis Klimka:

Improvizuotas “necenzūrinio” diskurso autoriteto arba “prestižo” šaltinio aiškinimas galėtų būti toks: tai grasinančio autoriteto autoritetas. Palyginimo dėlei pasitelksime apčiuopiamesnių “prestižo objektų” pavyzdį (mat keiksmai, pagal UNESCO kultūrinio paveldo klasifikaciją, būtų “nematerialus”, intangible – neapčiuopiamas objektas). Pastaruosius 15 metų, lygiai kaip ir 50 ankstesnių metų, technologinis ir gyvenimo kokybės progresas lietuviškame kontekste, bent jau kalbinėje plotmėje, buvo atkakliai (jei nesakytume – ištikimai) asocijuojamas su rusišku kontekstu – tai ir automobilių pavadinimai (tačka, mersas), ir kompiuteristikos leksika, mobiliojo ryšio terminai (majakas), populiariosios kultūros ir gyvenimo būdo dalykai (popsūcha, tūsofkė), humoras (prikolai) ir kasdienybė (nesiparink). Tai įrodo, kad prestižo objektų vardai yra teikiami ne pagal jų “tiesioginę” kilmę (Amerika, Vakarai), o pagal tarpininko, tiekėjo arba mediumo jiems priskiriamą vardą, šitaip metonimiškai kalboje įtvirtinant pagarbą/lojalumą to mediumo autoritetui.

Šis autoritetas priklauso nuo metoniminės substitucijos mechanizmo – panašiai, kaip “anekdoto” arba filmo estetinis efektas ar autoritetas, jei aiškinamės šaltinį, gali būti metonimiškai priklausomas nuo jame tematizuojamų personažų ar dalykų santykio su galia. Geras pavyzdys – rusiškos sovietinės komedijos arba rusiški anekdotai: rusai visam pasauliui skundžiasi, kad niekas nesupranta jų anekdotų – jie nesupranta, kaip galima jų nesuprasti. Anapus specifiško galios santykių istorinio konteksto tie juokai atrodo “nejuokingi”.

Panašiai ir “prestižinių” (“autoritetingų”) kalbinių išraiškų autoritetą galima suvokti kaip estetinį efektą. Tokių estetinių efektų produkcijos sistemą galima pavadinti estetine ideologija. Estetikos terminą čia vartojame technine prasme, kaip nuorodą į juslių, jutiminio suvokimo sritį (pagal formulę “Grožis – tai juslinė idėjos raiška”). Čia pravers palyginimas su mechanizmu, būdingu tokioms pasaulėvokoms kaip rasizmas bei kitokios socialinės fobijos, taip pat mizoginija. Stambi klaida būtų teigti, kad rasizmas tam tikroms fenomenalioms ypatybėms, pavyzdžiui, tamsiai odos spalvai, priskiria tam tikrą signifikaciją – tamsi oda = “žemesnė rasė”. Kaip tik priešingai: estetinė ideologija į(s)teigia (postuluoja) tą fenomenalią savybę (“tamsią odą”) (produkuoja tokį efektą) tam, kad pateisintų “signifikaciją” – teigia fenomenalumo dimensiją ten, kur jos nėra ir negali būti.

Antai žinomas faktas - taip pat dokumentuotas turistiniuose portaluose - yra tai, kad rusus dažnai prajuokina lietuviškos žodžių galunės –as (“eto vezdesushcheye –s”, rašo vienas turistas). Jokia fenomenali charakteristika negali suteikti pirmenybės/prioritetizuoti kokiu nors atžvilgiu žodį ARBŪZAS žodžio ARBUZ atžvilgiu. Būtent “estetinės ideologijos” darbas yra “leisti pajusti”, kad žodis ARBUZ yra normalus, o žodis ARBŪZAS yra “juokingas”.

Toks “estetinis” sprendimo pagrindas leidžia prioritetizuoti pasirinkimą ir panaikinti alternatyvą. Pavyzdžiui, kai žodis “nerealiai” man man atrodo “gražesnis” kirčiuojamas “nereAliai” – tai ne kas kita kaip estetinis efektas, produkuojamas “jutimų” ir atminties pro-gramos.

Šį tą gali paaiškinti ir analogija su vertimo sritimi. Iš patirties žinome, kad versti negalima pagal analogiją, pavyzdžiui, negalima imituoti gramatinės konstrukcijos: jeigu frazę take a chance on me išversite “paimk šansą ant manęs”, visi iš jūsų juoksis. Jeigu kam nors pasakysite “paimk šansą ant manęs” – jūsų niekas nesupras.

Šį kalbų santykį galima palyginti su konfliktu šeimoje. Jei žmona nori žiūrėti muilo operą, o vyras nori žiūrėti futbolo rungtynes, abu gali pasitelkti įvairią ideologinę motyvaciją savo pasirinkimui pagrįsti. Tačiau galiausiai vienas iš jų – tarkime, žmona, – turės nusileisti. Kad ir kokiais argumentais būtų grindžiamas futbolo pranašumas muilo operos atžvilgiu, pats sprendimas dėl opcijos pasirinkimo yra abosoliučiai arbitralus. Žodyje arbitralus reikia išgirsti teisėjo plaktuko smūgį.

Panašiai ir keiksmų diskursas yra pagrįstas analogija, arba reikšmės perkėlimu, kurio pagrindas yra absoliučiai arbitralus. Pavyzdžiui, kodėl katastrofiška pabaiga arba šiaip negatyvus santykis su tikrovės įvykiais šiame diskurse asocijuojama su moters lyties organais (pizdec arba tiesiog pizda)? Pats dažniausias konvencinis pertaras, dažnai žymintis negatyvią emociją, yra žodis bliad’, reiškiantis “paleistuvę”. Šiuo atveju mūsų nedomina jokia mitologija ar ideologija, kurią galima priskirti keiksmų diskursui (iš kurios jį galima kildinti); jeigu grižtume prie analogijos su šeimyniniu konfliktu dėl televizijos kanalų – moters lyties organai nėra niekuo geresnė figūra už kitas įmanomas figūras katastrofiškai pabaigai įženklinti. Konvencija, nustatanti šį saitą, yra absoliučiai arbitrali. Vartojant “obscenišką” žodį, konvencija recituojama – jos laikomasi – ir taip “įgyvendinama” lojalumo arbitraliam konvencijos autoritetui programa.

Dauguma teorijų, aiškinančių obsceniškos šnekos fenomenus, yra motyvacinės. Kai kurios – estetistinės poetinės. Anot jų visų, kalbėtojas turi tam tikrų motyvų vartoti obscenišką kalbą, – nori išreikšti emociją, neigiamą santykį, siekia ritmo ir pan. Antai gal ir visai įtikinamai galėtų skambėti teiginys, kad “oficialioji” idealizuota “lietuvių kultūra” jaunuoliams “asocijuojasi” su moteriškąja paradigma/moters figūromis (Mokytoja, Motina, Tėvynė, Žemė), o populiarioji kultūra, svariausiai reprezentuojama vyriškų figūrų (Valinskas ir Co., sportininkai) – su tikra laisve („anekdotais“), nevaržoma saviraiška, vyriškumu, sava kompanija ir t.t.

Tačiau kai suspenduojame visą motyvacinį – pavyzdžiui, psicholginės motyvacijos – anturažą, tampa akivaizdu, kad konvencijos imitacija iš esmės yra disciplinos įgyvendinimo “ritualas” ar performatyvas. Jeigu “keiksmažodžiai” seniai nieko nekeikia (ir nereiškia), o atlieka “neutralių”, dekoratyvinių įterpinių/pertarų funkciją – kitaip sakant, jeigu simbolinis smurtas yra motyvuojamas estetinių “ritmo” sumetimų, – tuomet “keikimasis”, tokių žodžių recitavimas “pagal konvenciją” yra ritualizuotas pareigos reikšti lojalumą arbitraliam šios konvencijos autoritetui vykdymas. Kitaip tariant, kuo semantiškai “tuštesnis” konvencinių išraiškų recitavimas, tuo jis patetiškesnis kaip paklusimo performatyvas, “nesuterštas” (neteršiamas) jokių (kitų) motyvacijų ar tikslų, išskyrus besąlygiško pareigos arbitraliam autoritetui vykdymą, – kaip absoliučiai aklas įsakymo vykdymas.

Šį performatyvinį mechanizmą norime iliustruoti kitu paprastu pavyzdžiu iš “populiariosios kultūros” srities. Viena iš pelningesnių jaunuoliams siūlomų „naujos kartos“ “paslaugų”, sukurtų modernių ryšio technologijų terpei – vadinamieji poros “atitikimo testai”, “sufleriai” ir “kalkuliatoriai”. Imkime idiotiškiausią jos versiją – kai poroms siūloma sužinoti savo tarpusavio atitikimo procentinę išraišką. Jūs siunčiate SMS, kurioje – tik jūsų ir jūsų partnerio/–ės vardas, ir tučtuojau gaunate atsakymą, kiek procentų atitinkate vienas kitą. Atsakomojo teksto autoritetą čia “motyvuoja” vien – tiesiog – tai, tas “faktas”, kad jis yra įvestas į programą – tai, jog jam pripažįstamas toks autoritetas. Esame įpratę (humanistinis išsiauklėjimas reikalauja) reikalauti sprendimo ar vertinimo motyvacijos: sprendimas (įvertinimas/atsakymas) turi būti motyvuotas – remtis kokiu nors pagrindu, būti pagrįstas “duomenimis”. Čia tokio pagrindo nėra. Teksto, programos siunčiamo “pagal nutylėjimą” (kaip sako programuotojai), autoritetas konstituojamas performatyviai – ši “paslaugos” programa aptarnauja gryną išorinio autoriteto poreikį, ir už šio poreikio tenkinimą žmonės pasirengę susimokėti du litus – vadinasi, jis jiems pakankamai svarbus, maždaug kaip duona.

Tai puiki keiksmų autoriteto konstitucijos analogija. “Obsceniškos” leksemos ir jų sistema (ar programa) bei vartojimo principai taip pat tarnauja “išorinio” autoriteto poreikiui. Svarbi šios konstitucijos ypatybė yra tai, kad “suverenaus” teksto, kuriam besąlygiškai pripažįstamas absoliutus autoritetas, legitimumas ir garantuotas autoritetas yra konstituojamas, tiksliau konstituoja“si” (pats – autonomiškai ir automatiškai) “pagal nutylėjimą” arba “už akių”. Jo autoriteto prestižas nepriklauso nei nuo savo poreikį tenkinančio subjekto “motyvacijos”, nei nuo tą poreikį tenkinančio teksto turinio ar semantikos.

Tiek minėtą ritualinę elgseną, tiek keiksmų “atsparumo” motyvacijai argumentą galima susieti su suverenumo idėja, kaip idėja, galinčia paaiškinti “prestižo įrankių”, tokių kaip keiksmai, autoriteto šaltinį. Daugelis autorių suverenumą sieja su nekompensuojamo ir benaudžio eikvojimo idėja: suverenas yra tas, kuris gali sau leisti švaistyti išteklius/turtą be jokios atodairos į nuostolius ar naudos–sąnaudų išskaičiavimus. (Prisiminkime kad ir dviračių kapojimo kirviais sceną.) Tai suponuoja kaprizingo arbitralumo idėją, tokią svarbią vadinamųjų alternatyvių sekso praktikų kontekste, ypač S/M praktikai, apimančiai įsakymus – “noriu būti tavo vergas”…. Suvereną charakterizuoja visų pirma jo galia ir laisvė “arbitraliai” reikšti/“rinktis” santykį su pasauliu – t.y. nepriklausomai nei nuo išorinių, nei nuo jausminių determinacijų. Pagal šį apibrėžimą, grasinimas yra iš tikrųjų suverenus tik tuo atveju, jeigu jis yra nedeterminuotas nei išorinių, nei vidinių priežasčių. Keiksmas yra suverenumo ekscesas, tuščias “švaistymasis”, suverenios galios raiškos (imitacijos) aktas. Šia prasme absoliutus “nemotyvuotumas” įeina į “keiksmo” kaip socialinės praktikos apibrėžimą.

Tačiau mūsų laukia stulbinantis paradoksas. Tarkime, mylimiausią iš visų konvencinį pertarą bliad’ galima eksplikuoti kaip reiškiantį “tu ir vėl čia; dink iš čia” ir pan. Bliad’ yra signalas/žodis, kurio reikšmės neįmanoma “išjungti”. Ji reiškia nesuvaldomumo, nepaklusnumo suvereno komandoms idėją. Taip pat ji reiškia savo nepašalinamumą – tiek rezistuojančios nepaklusimo galios nepašalinamumą, tiek paties žodžio bliad’ nepašalinamumą, kliūties “erekciją”. Kievieną kartą tai – tiesioginės “magiškos” nominacijos/vardo minėjimo aktas. Bliad’ – vienas iš vardų mediumo, kuris kartu ir įgalina “vyrišką” savikontrolę, ir sudaro kliūtį jai. Bliad’ yra tai, kas leidžia siekti galios ir būti “labai arti” galios – tačiau niekada neleidžia sutapti su galia ir „tapti galia“. Bliad’ įvardija galios citavimą, kuris niekaip negali virsti galios vartojimu. “Vyriškumas” priklauso nuo šio nepašalinamo mediumo – galima sakyti, jis šiam mediumui “skolingas gyvybę”.

Būtent šią skolos sąžinę mėginama cenzūruoti, tuos žodžius pravardžiuojant “necenzūriniais”.

Visi iš tarybinių laikų prisimename saldžią socialistinių seksologijos vadovėlių skaitymo patirtį. Vienas tarybinis latvių seksologas mokė, kad kai kurie temperamentingi jaunuoliai visai be reikalo mėgina spręsti nevalingos erekcijos problemą – kuri ypač opi šokiuose – pasitelkdami tokias neįmantrias priemones kaip itin ankštos glaudės. Anot seksologo, gal tai ir paranku tuo momentu, bet labai kenkia sveikatai ir gali atsiliepti ateityje. Panašiai ir “oficialiosios” kultūros cenzūravimasis vargu ar į sveikatą ateičiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (10)

Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (98)

Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (200)

Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (206)

Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (20)

Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (36)

Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...