K. Girnius. Netanyahu spektaklis JAV – nenaudingas Lietuvai

Netanyahu nuogąstauja, kad JAV vadovaujama vadinamoji „P5 plius 1“ grupės, kuriai dar priklauso, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija, Rusija ir Vokietija, artėja prie susitarimo, pagal kurį būtų sušvelnintos Iranui taikomos sankcijos, bet nebūtų galutinai užkirstas kelias Teheranui gaminti branduolinį ginklą.

Netanyahu kalba akivaizdžiai primena, kad JAV ir Izraelio santykiai yra nepaprastai artimi, o santykiai tarp dviejų pagrindinių JAV politinių partijų yra tiek nefunkcionalūs, kad jie kenkia šalies vidaus ir užsienio politikai. Netanyahu yra tik antras žmogus, tris kartus pakviestas kalbėti bendram JAV kongreso rūmų sesijai. Vinstonas Čerčilis yra vienintelis kitas asmuo, kuriam suteikta ši garbė, o Netanyahu – joks Čerčilis. Kadangi Netanyahu jau dešimtmetį kalba apie Iraną ir jo keliamas grėsmes ir kiekvieną progą kritikuoja dabartines derybas, jo nuostatos yra puikiai žinomos. Tad vienintelė intriga buvo, ar jis atskleis kai kurias derybų paslaptis. Šiuo atžvilgiu Izraelio vadovas elgėsi korektiškai.

Gerokai svarbiau tai, kad Netanyahu buvo kviečiamas su vienu tikslu, būtent, kritikuoti svarbią JAV prezidento diplomatinę iniciatyvą. Neprisimenu panašaus mėginimo pakirsti savo šalies ir savo prezidento politikos bei autoriteto. Kaip žinia, Atstovų rūmų pirmininkas respublikonas Johnas Beohneris, pasipiktinęs dėl prezidento direktyvų nelegalių imigrantų atžvilgiu, pakvietė Netanyahu, nepasitaręs nei su Baltaisiais rūmais, nei su demokratų partijos vadovybe. Šio akibrokšto akivaizdoje Obama ir visi kabineto nariai atsisakė susitikti su Netanyahu, nemažai demokratų kongreso narių boikotavo jo kalbą.

Nemanau, kad Netanyahu kalba turės poveikį Kongreso nariams, nes didžioji jų dauguma jau seniai turi tvirtas, panašias į Izraelio premjero nuostatas šiuo klausimu. Be to, kaip nurodė Obama, Izraelio premjeras nieko naujo nepasakė, nepasiūlė jokios geresnės išeities nei derybas, gal tik šiek tiek griežčiau puolė Iraną.

Ne vienas Netanyahu kritikas yra nurodęs, kad Izraelio premjeras veikiausiai siekia karinės konfrontacijos su Iranu. Alternatyva deryboms yra derybų nutraukimas. Nutrūkus deryboms, Iranas būtų laisvas daryti tai, ką nori, tad veikiausiai atnaujintų ar net paspartintų prisodrinto urano gaminimą. Tuo atveju Izraelis manytų turįs teisę, net pareigą smogti Iranui, mėgindamas sunaikinti branduolinius įrengimus. Nes jie yra plačiai iškleisti po visą šalį, o kai kurie jų net įrengti po kalnais, tad nebus lengva juos sunaikinti be JAV paramos. Antpuolių pasekmės yra neprognozuojamos, bet smarkiai destabilizuotų jau ir taip itin nestabilią pasaulio dalį.

Yra pagrindo manyti, kad Izraelio vadovui ne tiek rūpi užkirsti kelią dabartiniam, esą nevykusiam susitarimui dėl Irano branduolinės programos, kiek kiekvienam susitarimui su Vakarais, kuris nutrauktų Irano izoliaciją ir sudarytų sąlygas Teheranui normaliau bendrauti su kitomis pasaulio šalimis. Neseniai Izraelio Gynybos ministras Moshe Ya'alon pasakė, kad „kiekvienas sandoris“, kuris bus pasirašytas tarp Vakarų ir Irano, smarkiai kenks Vakarų ir Izraelio interesams ir leis Iranui greitai tapti branduoline valstybe. Izraeliui Irano izoliacija veikiausiai naudinga, o Vašingtonui svarbiau reintegruoti Iraną į pasaulio bendruomenę.

Netanyahu savo kritika didina spaudimą Obamai kelti vis kategoriškesnius reikalavimus, nustatyti griežtesnius suvaržymus Irano branduolinei programai, pratęsti jos galiojimo laikotarpį. Bėda tai, kad kuo didesni reikalavimai, tuo didesnė tikimybė, jog Iranas juos atmes. Derybos nebus sėkmingos be nuolaidų iš abiejų pusių. Tik karą laimėjusi šalis gali vienašališkai diktuoti sąlygas. Iranas jau pareiškė, kad jam nepriimtinas reikalavimas dešimčiai metų užšaldyti kai kuriuos savo branduolinės programos aspektus. Manyčiau, kad dar mažiau priimtini yra nauji raginimai išreikalauti tarptautiniams inspektoriams teisę „bet kada ir bet kur“ tikrinti Irano branduolinius įrengimus ir siūlymas drausti Iranui gaminti tolimojo nuotolio raketas. Smarkiai sugriežtinti reikalavimai leistų kitos linijos šalininkams Irane atmesti sutartį kaip vienašališką ir nesuderinamą su Irano gyvybiniams interesams. Neatmestina galimybė, kad Izraelio vadovas to siekia.

Izraelis turi pagrindo rūpintis savo saugumu, nepasitikėti Irano gera valia, reikalauti, kad susitarimo vykdymas būtų stebimas ir deramai reaguojama į visus pažeidimus. Antra vertus, nuogąstavimai yra perdėti. Net jei Iranas pagamintų branduolinių ginklų, jis jais nepultų nei Izraelio, nei JAV, nes puikiai žino, kad viskas baigtųsi savo šalies sunaikinimu. Irano vadovai gal yra atgrasūs, bet jie nėra savižudžiai, nei abejingi savo tautos likimui. Netanyahu jau daugiau negu dešimtmetį teigia, kad po metų Iranas turės branduolinį ginklą, bet kasmet tie metai praeina, o tų ginklų taip ir nėra. Jis pasmerkė pernai pasirašytą laikinąjį susitarimą kaip apgaulę, aiškindamas, kad iraniečiai jį pažeis. Nieko panašaus neįvyko. Teheranas laikėsi savo įsipareigojimų.

Niekada nebuvo garantijų, kad derybos pasiseks, skeptikų visada buvo daugiau negu optimistų, nes daugelis įtakingų žmonių JAV, Irane ir Izraelyje priešinasi bet kokioms nuolaidoms. Netanyahu raginimas nustatyti griežtesnius suvaržymus Irano branduolinei programai, daugeliui metų pavėlinant Irano proveržį, nėra geresnė alternatyva Obamos planui. Tai išvis nėra alternatyva, nes akivaizdu, jog Teheranas negali pritarti tokioms sąlygoms ir neketina kapituliuoti.

Derybų žlugimas nereiškia, kad kitą rytą pakils Izraelio ir JAV bombonešiai. Bet smarkiai padidės karo pavojus, sustiprės musulmonų pasipiktinimas Vakarais, terorizmas įgis postūmį. Derybų žlugimas Lietuvai nenaudingas. Įsivėlęs į karinę konfrontaciją su Iranu, Vašingtonas dar mažiau dėmesio skirs Rytų Europai ir Ukrainos bėdoms. Ko gero, nukentėtų ir euroatlantiniai ryšiai, jei Vakarų Europa prieitų išvados, kad Vašingtonas nesiderėjo sąžiningai. Tai irgi Lietuvai nenaudinga.