J.Vaiškūnas: Pavojai iš kitų civilizacijų braunasi į Lietuvą

Kas tas S.Molas ir kaip jis atsirado Lenkijoje? 1999 metais Varšuvoje vyko tarptautinis PEN klubo kongresas, į kurį su Ganos delegacija atvyko ir kamerūnietis Simonas Moleke Njie. Po kongreso iš karto pasiprašė politinio prieglobsčio. 2000 metais gavo teisę pasilikti šalyje ir netrukus pradėjo reikštis Lenkijos visuomeniniame gyvenime Simono Molo literatūriniu slapyvardžiu. Lenkijos spauda šį žmogų vadino - žinomu poetu ir žurnalistu. Jis aktyviai ėmė reikštis tarp žinomų visuomenės veikėjų – dešiniųjų, antirasistų, o taip pat literatų aplinkoje. 2002 metais su lenkišku vertimu buvo išleistas jo eilėraščių rinkinys “Africa... My Africa”. Įsijungė į Lenkų humanitarinės organizacijos veiklą, buvo išeivių teatro steigėjas, Lenkijos išeivių draugijos bendrasteigėjas, Užsienio rašytojų Lenkijoje draugijos steigėjas... Antifašistinė asociacija “Niekad daugiau” suteikė jam 2003 metų antifašisto titulą…

Dienraštis "Rzeczpospolita" (2007 01 09) rašė, kad Moleke Njie galėjo siekti užkrėsti kuo daugiau moterų vadovaudamasis afrikietišku prietaru. Pagal afrikietiško šamanizmo prietarus ligos galima nusikratyti “atiduodant ją kitiems”. Pats Moleke vadino save Efasomato Sūnumi; o kamerūniečių tikėjimuose Ephasa Mote yra demonas naikinantis bakveri tautos, kuriai priklauso Moleke, priešus…

Po "Rzeczpospolita" (2007 03 06) atlikto žurnalistinio tyrimo paaiškėjo, kad S. Moleke Njie gimęs anglakalbėje giminėje taip vadinamame Britiškame Kamerūne 1968 metais (o ne 1973 metais, kaip buvo apsiskelbęs), melavo, kad laikraštininko karjerą yra pradėjęs šiandien jau neegzistuojančiame savaitraštyje “The Sketch”. Buvęs šio laikraščio redaktorius "Rzeczpospolita" dienraščiui sakė, kad Moleke Njie niekad nedirbo šioje redakcijoje. Melavo jis ir kad buvęs keleto laikraščių ir radijo stočių bendradarbiu.

Nelengvai žurnalistų surasta apsimetėlio motina Hannah Ngaje vienok sakė, kad jos sūnus vis tik priešokiais rašė į laikraščius, o baigęs profesinę mokyklą dirbo naftos perdirbimo įmonėje. Ji paneigė savo sūnaus Lenkijoje paskleistą informaciją neva 1996 metais, rengdamas straipsnį apie korupcinį skandalą Kamerūno vyriausybėje, jis buvo areštuotas. Galų gale pasirodė, kad visa Lenkijoje išpopuliarinta Moleke Njie istorija - perpildyta ištisinių melų: pabėgimas iš arešto į užsienį, klajonės po įvairias Afrikos šalis ieškant politinio prieglobsčio, 1997 metais neva gautas prieglobstis Ganoje ir įsidarbinimas opoziciniame dienraštyje “The Weekly Insight”, 1998 metais suėmimas Akroje neva dėl politinės veiklos ir išėjimas į laisvę tik dėka tenykščio PEN klubo pastangų…

Ganos PEN klubo pirmininkas F. M. Anim-Appiah "Rzeczpospolita" patikino, kad Moleke Nije niekuomet nebuvo Ganoje areštuotas ir rašė jis ne politinėmis temomis, o tik straipsnelius apie futbolą... “Esu sugniuždytas ir šokiruotas… negaliu patikėti tuo ką jis padarė”, – sakė F. M. Anim-Appiah, pakvietęs Molą į PEN klubo kongresą Lenkijoje.

Signalai iš Afrikos

Taip jau atsitiko, kad šiuo metu tenka dalyvauti stambios tarptautinės konferencijos rengime. Konferencija kaip konferencija, parengiamasis darbas, susirašinėjimai su dalyviais, normalūs pasiruošimo rūpesčiai… Bet šalia normalaus darbo nemažai laiko atima iš Afrikos žemyno vienas paskui kitą atsklindančių neaiškių “signalų” šifravimas. Štai tūlas L. Omenas Emmanuelis iš Kongo prašo išsiųsti oficialų pakvietimą į konferenciją 8 (!) Demokratinės Kongo respublikos "laimingųjų grupei" (happy formation).

Po to ryšį užmezga Nigerija - dr. Femi Ojo tariamai atstovaujantis “Nacionalinį švietimo ir plėtros centrą” kreipiasi prašydamas į Slovėnijos ambasadą Kaire išsiųsti iškvietimą neva to centro į konferenciją deleguotiesiems Nigerijos piliečiams – I. Afolabi ir A. W. Adelani. Patikrinus ar dr. F. Ojo išties dirba nurodytame Ibadano Universiteto padalinyje įsikūrusiame kažkokiame Agbowo komplekse - iš Ibadano universiteto prorektoriaus gautas atsakymas, kad “Ibadano universitetas neturi jokių oficialių patalpų Agbowo prekybos (!!!) komplekse ir kad tokia organizacija tikrai neegzistuoja”.

Ypač atkakliai elektroniniai laiškai plaukia iš Lagos valstybinio universiteto Nigerijoje prašant ir net reikalaujant, atsiųsti iškvietimą tūlam Ochuko Mike Otebele. Pradėjus susirašinėti su šiuo asmeniu ir suteikus jam viltį - žaibu atskrieja naujas prašymas iš tame pačiame universitete tariamai studijuojančio S. A. Arcoveno nekantrumu degančio gauti iškvietimą į Klaipėdos konferenciją. Ieškant žinių apie besikreipiantįjį Internete pavyksta sužinoti tik tiek, kad – gimė 1978 metais ir kad neturi draugės nuolatiniams santykiams, o vesti žada ne vėliau kaip 2008 metais.

Jau berašant šį komentarą atskrieja laiškas nuo D. Oluwaseguno Ishola iš neaišku kur Egipte ar Nigerijoje įsikūrusio Ianramsey instituto, jame labai entuziastingai prašoma iškvietimo į Lietuvą... Bandant nustatyti iškvietimo prašančiojo asmenybę paaiškėja, kad jis: seksualus, romantiškas… ieškantis “teisingos” ledi... galėsiančios tapti jo vaikų motina. “Noriu bet kurios, kuri yra seksuali ir romantiška”, - svajoja D. Oluwaseguno Ishola viename internetinių pažinčių puslapyje.

Dar nebaigus rašyti šio teksto – vėl laiškas pasirašytas kažkokio Oppongo vardu. “Mes esame Ganos universiteto studentai. Kadangi konferencijos data jau artinasi, siųskite kuo greičiau iškvietimą, prašau...” – rašome laiške iš tos pačios Ganos, su kurios delegacija į Varšuvą atvažiavo ir sąmoningas ŽIV užkrato platintojas Simonas Moleke Njie...

Pasirodo, tokius laiškus dažniausiai siuntinėja vadinami “antrojo aukšto universitetai” (second floor universities) - Afrikos firmelės, dažnai išties įsikūrusios virš kokios nors parduotuvės ar prekybos komplekso ir už tam tikrą mokestį į kairę ir į dešinę dalijančios patiklių europiečių atsiųstus iškvietimus aborigenams, trokštantiems papulti į ES Rojų. Lietuva tampa neblogais vartais ir tramplinu į šį Rojų.

Perspėjimas Lietuvai iš Indijos

Bandant suvokti įvykius Lenkijoje ir atskirti tikrus konferencijos dalyvius nuo įsibrovėlių ir apsišaukėlių, atskrieja signalas iš Indijos. Tarsi skaitydamas mintis vienas pažįstamas sikhas atsiunčia perspėjimą apie islamiškosios kultūros ir religijos ekspansijos grėsmę Lietuvai. “Aš žinau, kad tai gali prieštarauti Lietuvos konstitucijai, bet kai musulmonų kiekis staiga padidėja arba jie susivienija atakai - tokios liberalios konstitucijos pirmiausia ir išnyksta. Mes matome tai kiekvienoje islamiškoje respublikoje kur anksčiau buvusi sekuliari ir civilizuota konstitucija tapo netolerantiško islamiško kardo auka”, – rašo jis.

Akauzalinė sinchronizacija! – topteli atsivertus dar neskaitytą Šiaurės Atėnų numerį: “Norvegijoje prasidėjo organizuota kova su islamofobija, kurią sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimas aplinkybe, kad imigrantai iš musulmoniškų Artimųjų Rytų ir Azijos šalių išprievartauja vis daugiau moterų…2006 duomenimis, iš 111 nuteistųjų už išprievartavimus 72 yra migrantai musulmonai… Kaip išsigelbėti nuo tokios epidemijos – neaišku. Blondinės norvegės pradeda dažyti plaukus juodai ir vilkėti mažiau atvirus drabužius. Vietos internautai liūdnai juokauja, kad netrukus ateis ir chidžabų eilė...”

Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius Unni Vikanas yra pareiškęs, kad „norvegės turi atitinkamai reaguoti į tai, kad šalis virsta daugiakultūre, ir adaptuotis prie besikeičiančios situacijos“. Manoma, kad norvegės savo išvaizda ir papročiais gali „provokuoti“ migrantus iš musulmoniškų šalių, nepripratusius prie tokio „atviro“ moterų elgesio… Štai praėjusiais metais vienas Australijos muftijaus, sukėlė Australijoje protestų ir „islamofobijos“ bangą „leisdamas“ prievartauti moteris, kurios vaikšto vilkėdamos maudymosi kostiumėliais…

Simonas Molas, sąmoningai platinęs mirtiną ŽIV virusą Lenkijoje, neprisipažįsta kaltu, nejaučia sąžinės graužimo ir nesigaili dėl savo veiksmų… Kamerūnietis antropologas ir psichologas N. Oliveris tokį nihilizmą aiškina skirtumais tarp europiečių ir afrikiečių psichikos. Jo nuomone, kaltės jausmas tarp didelės dalies Afrikos gyventojų neegzistuoja. Jie jaučia tik pirmykštį gėdos jausmą, atsirandantį juos užklupus pačio veiksmo metu ("Rzeczpospolita", 2007 03 06).

Skirtingų sunkiai suderinamų papročių, kultūrų ir civilizacijų susidūrimo frontas artėja link mūsų. Susidariusios situacijos esmę tiksliai nusakė žinomas kanadiečių mąstytojas H. M. McLuhanas: “Panašūs sunkumai, nuolat iškylantys kultūroms, yra generuojami paprasčiausio fakto, kad egzistuoja riba arba siena už kurios gyvena kita visuomenė. Didelę įtampą kelia vien tai, kad dvi organizacijos formos egzistuoja viena šalia kitos… Kai dvi visuomenės egzistuoja greta, sudėtingesnės visuomenės psichologinis iššūkis išlaisvina galingą energijos protrūkį paprastesnėje visuomenėje… Su civilizacija susidūrusius barbarus užvaldė tūžmingas nerimas, paskatinęs masinę jų migraciją; panašiai paauglys, kuriam tenka dalyvauti miesto gyvenime, kur kiti jo nelaiko suaugusiu, griebiasi “maišto be priežasties”.

Norime ar nenorime, pasirašę ant NATO ir ES dokumentų tapome Vakarų fronto kariais ir G.Beresnevičiaus žodžiais tariant “prisiėmėme Vakarų pasaulio karmą… o tai keičia padėtį radikaliai. Mes to dar nejuntame, dar net negalime aiškiai ištarti, kas pasikeitė ir kaip tai pasireikš po penkerių metų ar net po kelių mėnesių”. Lietuvoje ramu – ateiviai dar nedrumsčia gyvenimo. Bet tai tyla prieš audrą.