Naudojant šią, kaip bebūtų, šventišką man progą, norėčiau truputį daugiau papasakoti jums apie kai kuriuos konflikto, kurį pas jus dažniausiai vadina „Ukrainos krize“, aspektus. Man rodos, aplink šį konfliktą, kaip ir jo viduje, yra be galo daug dalykų, apie kuriuos jūs beveik nieko nežinote, kadangi žiniasklaida ir politikai informuoja jus daugiausia pagal tas pačias schemas ir šablonus: geopolitika, įtakų bei interesų zonos, rusų-amerikiečių lyno tempimas, Ukraina kaip beviltiškai padalinta šalis-nevykelė, ekonomikos argumentai „suprasti Putiną“, dujų tiekimo saugumas.
„Dnepr1“ karys skuta bulves
© Artūras Morozovas

Tačiau Ukraina – tai ne tik dujų vamzdyno iš Rusijos į Europą teritorija. Tai iš tikrųjų dar ir šalis su savita, ypatingai sudėtinga, tragiška istorija bei iš naujo atrastu identitetu. Tai yra, ji – kažkas daug sudėtingesnio, kažkas nusipelniusio daug didesnio dėmesio. Būtent Ukrainoje šiandien vyksta istorinė drama – Centrinės Europos, kaip eilinio autokratinių vertybių puolimo į liberaliasias vertybes, teritorijos. Ir būtent Ukrainoje mūsų akyse vyksta naujos Europos visuomenės kūrimosi procesas.

Šiam procesui kietai bei žiauriai priešinasi – kaip ir už šalies ribų, taip ir viduje. Pagaliau, ir tie, kurie viduje, ir tie, kurie iš išorės, yra tos pačios destruktyvios specialiosios operacijos elementai.

Todėl tai labai skausmingas procesas. Tam, kad jį sustabdytų, kaimyninė valstybė netgi griebėsi ginkluoto įsiveržimo. Jos prezidentas visame šiame konflikte, kurį pats paruošė bei kūrendavo jau gerą dešimtmetį, susirado sau pats ir griežto, bet teisingo arbitro vaidmenį. Jam tas vaidmuo nepavyksta arba pavyksta iš tiesų prastai – tiek prastai, kad patikėti juo gali, atrodo, nebent ponai Šrioderis, Berluskonis, Gorbačiovas bei dar keletas jau tapusių legenda Realpolitik herojų.

Neseniai pasirodęs (apie lapkričio vidurį) Rusijos prezidento interviu, kurį jis davė vienam iš vokiškų telekanalų – tai tobulas begėdiško, nors ir bejėgiško faktų sukeitimo vietomis pavyzdys. Putinas elgiasi su vokiečių teleauditorija taip, lyg tai būtų jo kraštiečiai rusai, kurie, kaip žinia, yra linkę patikėti net tuo, kad į malaiziečių lėktuvą „Boeng-777“ buvo prieš skrydį susodinti ne gyvi žmonės, bet lavonai. Taigi, savo nesename interviu vokiečių televizijai rusų prezidentas tarp kitko pasakė ir tokią frazę: „šiandien Ukrainos rytuose vyksta koviniai veiksmai. Ukrainos centrinė valdžia pasiuntė tenai kariuomenę, naudojamos net balistinės raketos. Kas nors kalba apie tai? – jis išlaiko pauzę ir deda daugiareikšmį tašką. – Nė žodžio“.

Putinas elgiasi su vokiečių teleauditorija taip, lyg tai būtų jo kraštiečiai rusai, kurie, kaip žinia, yra linkę patikėti net tuo, kad į malaiziečių lėktuvą „Boeng-777“ buvo prieš skrydį susodinti ne gyvi žmonės, bet lavonai.
Jurijus Andruchovyčius

Iš tiesų, apie balistines raketas buvo kalbama jau vasarą, pvz. CNN. Ši informacija buvo iš karto paneigta Ukrainos valdžios pranešimu, pasak kurio „paskutinė raketa, kuri pagal tarptautinę klasifikaciją yra laikoma balistine bei turinčia paleidimo nuotolį nuo 500 iki 1000 m, buvo sunaikinta Ukrainoje dar 1996 m. liepos 1 d., pagal grėsmės sumažinimo programą, kurią finansavo JAV. Ukrainoje nebėra tokių balistinių raketų.“

Iš tiesų – o šis žodžių junginys „iš tiesų“ naudojamas labai dažnai, komentuojant Rusijos prezidento pareiškimus – Ukrainoje kariauja jo, Putino, reguliariosios kariuomenės daliniai. Ir ne šiaip kariauja, o panaudojant reaktyvines automatizuotas šaudymo sistemas, turinčias labai iškalbingus pavadinimus „Uragan“, „Grad“ bei „Tornado“, be to naujausius T-90 tankus. Ir štai apie šį faktą iš Rusijos prezidento lupų iš tiesų „nė žodžio“.

Kodėl Putino režimo reakcija į Ukrainą yra tokia agresyvi? Kodėl Rusija šiandien susiaurina visą savo užsienio politiką iki karo prieš mus bei likusio pasaulio plačiausio masto apgaulės apie šį karą?

Yra melas. Yra didelis melas. Yra begėdiškas bei begėdiškai didelis melas. Bet yra ir aukščiausio lygio melas – rusų propagandinė mašina. Štai jums, paprastai tariant, ir visa užsienio politika.

Iš tiesų (ir vėl šis žodžių junginys!) Putinui visų pirma svarbiausia tai, ko jis labiausiai bijo. Cituoju iš vakarykščių naujienų: „ Rusijos Prezidentas laiko „spalvotąsias revoliucijas“, kurios įvyko kai kuriose šalyse, pamoka bei įspėjimu Rusijos Federacijai ir žada padaryti „visą, kas būtina “, kad tai nepasikartotų Rusijoje (čia ir toliau tekste paryškinta autoriaus)“.

Vadinasi, atrodo taip, lyg Rusija Ukrainoje oficialiai nekariauja, tai yra, rusų kariuomenės nėra, o rusų kareivių lavonai yra. Ir ką su jais daryti? Geriausia numesti juos į šachtas, užkasti į nežinomus kapus. Buvo kareivis – ir dingo. Galbūt ir nebuvo jo niekuomet.
Jurijus Andruchovyčius

Štai jis ir daro Ukrainos Rytuose „visą, kas būtina“. Tame tarpe ir reaktyvinių automatizuotų šaudymo sistemų „Uragan“, „Grad“ bei „Tornado“ pagalba.

Aukščiau cituotą pareiškimą apie „pamoką bei įspėjimą“ Rusijai Putinas padarė ne bet kur, o Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos posėdyje. Toliau jame jis kalba apie tai, kad „šiuolaikiniame pasaulyje ekstremizmas naudojamas kaip geopolitikos bei įtakų zonų paskirstymo instrumentas “. Kaip kitaip – kas gi dar galėtų rūpėti visų laikų ir tautų geopolitikos genijaus Aleksandro Dugino uoliajam mokiniui! Geopolitika bei įtakos sferos – štai kas neduoda ramybės Rusijos prezidentui. „Mes matome, – tęsia jis – prie kokių tragiškų pasekmių atvedė vadinamųjų spalvotų revoliucijų banga, kokių sukrėtimų patyrė ir dar patirs šalių, kurios praėjo per neatsakingus paslėpto, o kartais ir brutalaus, kaip sakoma, laužtuvo įsibrovimo į jų gyvenimus eksperimentus, tautos“.

Viskas iki smulkmenų teisingai, su viena išlyga – viskas lygiai atvirkščiai. Asmeniškai į mano gyvenimą, kaip ir į dar daugelio milijonų žmonių gyvenimus, šį „laužtuvo“ įsibrovimą įvykdė būtent jis, Vladimiras Vladimirovičius Putinas, kurio reakcija į mūsų „spalvotąją revoliuciją“ pasirodė esanti daugiau nei liguista.

Neįprastai tikslų įvertinimą duoda Herta Mueller savo interviu danų laikraščiui „Dagens Nyheter“: „Putino Socializacija KGB paskutiniaisiais metais vis labiau tapo vieninteliu jo politinės veiklos masteliu. Jis visur – valstybės viduje ir užsienyje – mato priešus, kadangi kitaip pasaulio suvokti nesugeba. Ir jam reikalingi priešai, kuriuos reikia apmeluoti ir apgauti, norint apginti taip vadinamus rusiškus interesus. Tokiu būdu jis pateikia save kaip slaviškų vertybių gynėją, kurioms grėsmę kelia dekadentiška vakarų kultūra, taigi, mes. Didžiausias ir vienintelis Putino priešininkas yra Vakarų pliuralistinė visuomenė, asmens laisvė ir teisėtvarkos nepriklausomumas – taigi demokratija, kurioje mes mielai gyvename. Ir kurioje mielai gyventų Ukrainos žmonės. Skaidrumas ir saugumo tarnybos – labiau vienas kitam prieštaraujančių dalykų negali būti.“.

Kaip absoliutus Geheimdienstler (saugumietis) , Putinas geriau jaučiasi veikiant specialiųjų operacijų režimu. Būtent todėl jo karas prieš Ukrainą turi tokį chimerinį būdą. Hibridinis karas, kaip dabar įprasta apie jį kalbėti.

Ir vis dėlto – nepaisant viso šio specialaus karo slaptumo – kareivių bei tankų, kuriuos jis nesiliaujant siunčia į Ukrainos Rytus, vis vien nekaip nepaslėpsi. Juos pastaruoju metu jau net ESBO misija sugebėjo pastebėti. O Didžiosios Britanijos ambasada Kijeve išleido instrukciją, kuri, diplomatų teigimu, „padės Kremliui surasti savo tankus Ukrainoje“. Davidas Lidingtonas, Europos reikalų ministras Didžiosios Britanijos URM, praneša pažodžiui štai ką: „Kremlius delegavo į Ukrainą šimtus kareivių, sukoncentravo tūkstančius prie sienos bei aprūpina savo marionetes Rytuose ginklais bei tankais neribotais kiekiais. Tai ne spėjimas, tai faktas. Mūsų žinioje yra palydovinės nuotraukos, vietos žmonių perduotos nuotraukos, ESBO misijos raportai bei liudininkų pasakojimai. Rusijos mėginimai tai paneigti paprasčiausiai nesukelia jokio pasitikėjimo“.

Tankai yra tankai, jų nepaslėpsi. Tačiau žuvusius kareivius vis dėlto reikia laidoti. Kaip liudija nepriklausomi rusų teisės gynėjų šaltiniai, žuvusių Ukrainoje per visą „Donbaso kampanijos“ laikotarpį rusų kareivių skaičius jau perkopė tūkstančius. Vadinasi, atrodo taip, kad Rusija Ukrainoje oficialiai nekariauja, tai yra, rusų kariuomenės nėra, o rusų kareivių lavonai yra. Ir ką su jais daryti? Geriausia numesti juos į šachtas, užkasti į nežinomus kapus. Buvo kareivis – ir dingo. Galbūt ir nebuvo jo niekuomet. Artimuosius galima informuoti – griežto slaptumo režimu – kad jų sūnus, vyras, brolis patyrė širdies priepuolį arba iš viso mirė dėl saulės smūgio atostogų metu. Kaip sakydavo savo laiku legendinis rusų maršalas Žukovas, siunčiant į garantuotą mirtį eilines raudonarmiečių kuopas, bataljonus bei pulkus, – „Rusija didelė, moterys naujus kareivius prigimdys“.

Jeigu rusų prezidentas taip niekina savo piliečių ne tik pamatines teises, bet ir gyvenimą – tai ką jau kalbėti apie jo požiūrį į Ukrainos piliečius?

Gaunasi taip, kad Rusija Ukrainoje oficialiai nekariauja, tai yra, rusų kariuomenės nėra, o rusų kareivių lavonai yra. Ir ką su jais daryti? Geriausia numesti juos į šachtas, užkasti į nežinomus kapus. Buvo kareivis – ir dingo. Galbūt ir nebuvo jo niekuomet.
Jurijus Andruchovyčius

Pagal naujausius duomenis šiandien jų ne mažiau kaip 700 yra paimta teroristų į nelaisvę arba įkaitais. Jie yra kankinami, iš jų tyčiojamasi. Pasakojimai tų, kuriuos pavyko išlaisvinti, palieka paikų kažkokio žiauriausio besaikio viduramžių remake‘o įspūdį. Vasarą juos sausakimša sukišdavo į tvankius administracinių pastatų rūsius, kur jie kankinosi savaitėmis bei mėnesiais, sumušti bei sulaužyti, be šviesos, oro, dažnai ir be vandens bei valgio, ir kaip taisyklė be jokios medicininės pagalbos. Tuoj ateis žiema ir galvoti apie visą tai tampa dar baisiau. Tarp jų yra moterų bei nepilnamečių. Pasakojama apie moteris, kurias prievartavo automatais. Tai ne metafora.

Baimės atmosferai išlaikyti užgrobtose teritorijose, smogikai įvedė mirties bausmę. Tai vyksta šalies, kuri yra Europos Tarybos narė ir kurios Konstitucija mirties bausmę draudžia, teritorijoje. Kaip neseniai pareiškė smogikų vadeivos savo telekanaluose, nuo dabar sprendimai dėl mirties bausmės bus priimami „ypatingais trejetais“ (viskas kaip Stalino laikais) – dėmesio! – „karo lauko teismų“. Kiek mirties bausmių jau įvykdyta, šiandien nepasakys niekas. Bet medžiagos busimajam Hagos tribunolui susirenka ilgiausiam ir, dovanokite, perpildytam baisiausiais faktais procesui.

Septintoje JTO Žmogaus Teisių komisijos Vyriausiojo komisaro ataskaitoje kalbama apie tai, kad „ginkluotos grupuotės neteisėtai tebelaiko žmones, žudo be teismo, verčia dirbti, seksualiai prievartauja, taip naikina arba grobia jų turtą. Tūkstančiai žmonių yra laikomi dingusiais be žinios, nuolat randami nauji nežinomi kapai, iš kurių ekshumuojami kūnai atpažinimui“.

Dar vienas šio hibridinio karo aspektas yra tas, kad ne mažiau kaip dvi dešimtys Ukrainos piliečių, kurie buvo pagrobti ir paimti nelaisvėn savo šalies teritorijoje, šiandien neteisėtai yra laikomi Rusijos kalėjimuose. Suprantama, kad lygiai taip pat neteisėtai jie ten buvo išvežti – daugiausia iš smogikų kontroliuojamų teritorijų. Šių įkalintųjų rusų advokatų paliudijimais, kai kurie iš jų yra kankinami – daugiausia turint tikslą priversti juos pasakoti apie „Ukrainos kareivių nusikaltimus prieš civilius Donbaso gyventojus“.

Ilgiausiai Rusijoje yra kalinamas politinės partijos UNA-UNSO pirmininko pavaduotojas Mykola Karpiuk. Jį pagrobė sąlyginai nutolusioje nuo Donbaso Černihivo srityje dar kovo mėnesį. Gegužės mėnesį Kryme neteisėtai sulaikė dar keturis ukrainiečius: kino režisierių Olegą Sencovą, istorijos dėstytoją Oleksijų Čyrnijų, fotografą Henadijų Afanasjevą bei visuomenės veikėją Oleksandrą Kolčenką. Užrašykite bei atsiminkite šiuos vardus – daugiau negu tikėtina, kad būtent dabar, šią akimirką, kurį nors iš jų kankina sunkiai įsivaizduojamais būdais, viename iš tyrimo izoliatorių Maskvoje. Garsiausia belaisvė – moteris, karo lakūnė Nadija Savčenko, kuri yra nelaisvėje nuo birželio 18 d. Smogikai pagrobė ją Luhansko srityje bei perdavė Rusijos specialiosioms tarnyboms. Operaciją organizavo bei savarankiškai įvykdė dabartinis „Luhansko Liaudies Respublikos vadas“.

Ar reikalingi dar kokie nors įrodymai, kad Donbaso smogikus tiesiogiai ir betarpiškai valdo Kremlius? Kokios ten „liaudies respublikos“, „sukilėliai“, „savanorių būriai“? Nusikaltėliai bei banaliausios marionetės!

Atskiras aspektas, kurio negaliu nepaminėti, – situacija su Krymu iš esmės bei konkrečiai su jo autochtonine tauta. Persikėlėliai iš Krymo bei visuomenės aktyvistai sukūrė interaktyvų žemėlapį, kuriame ženklina visus žmogaus teisių pažeidimus pusiasalyje. Pradedant nuo vasario 24 d. (Rusijos invazijos pradžia) ir iki šiol, užfiksuota 103 pilietiniai bei politinių teisių pažeidimai, 70 vietinių tautų bei tautinių mažumų atstovų teisų pažeidimų, 65 kultūrinių bei religinių teisių pažeidimai bei 139 socialinio ir ekonominio pobūdžio piliečių teisių pažeidimai.

Pavasarį, t.y. Krymo okupacijos pradžioje, buvo persekiojami daugiausia proukrainietiškai nusiteikę aktyvistai, o pastaruoju metu vis labiau auga spaudimas Krymo totorių atžvilgiu. Kaip žinote, ši tauta jau kažkada buvo deportuota iš gimtosios žemės Stalino įsakymu. Šiandien okupacinė valdžia jiems pusiasalyje stengiasi sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kad jie ir be jokios deportacijos iš viršaus patys pultų masiškai jį palikti.

Pasakojama apie moteris, kurias prievartavo automatais. Tai ne metafora.
Jurijus Andruchovyčius

Nuo okupacijos pradžios buvo pagrobtas 21 Krymo totorių tautos atstovas, dalis iš jų buvo rasta vėliau nužudyti, su kankinimų pėdsakais ant kūnų. Labiausiai paplitusiu, atsiprašau už išsireiškimą, laimikiu šiame safaryje yra Krymo totorių tautybės paaugliai, jaunuoliai bei jauni vyrai.

Aš skaitau visus oficialius pranešimus ir bandau neišsikraustyti iš proto. Kur ir su kuo visa tai vyksta? Tai iš tikrųjų pas mus, mano šalyje, Vidurio Rytų Europoje? O gal didysis geopolitinis šio konflikto kurstytojas būtent to ir siekė – išstumti mus iš Europos visam laikui, įvaryti mus į visiškai atskirą „pasaulio dalį“, kažkur šalia Afganistano, Irako, Sirijos? Daugelio europiečių pasąmonėje mes jau ten esame. Pas mus krizė, galvoja jie. „Ukrainos krizė“.

Grįžkime prie pagrobimų su tolesniais kankinimais ir žudymais. Tai vienas būdingiausių šio stiliaus elementų. Taip pat tai vienas iš labiausiai paplitusių nusikaltimų prieš žmoniškumą būdų, kurį taip aktyviai taikė prieš mus Maidano metu Janukovyčiaus režimas, sąžiningai vykdant Maskvos vadovybės nurodymus. Žmonės pradėjo dingti Maidane nuo pačių pirmųjų dienų. Aplink Maidaną visada sukinėjosi vadinamieji „sportinės išvaizdos jaunuoliai“ bei kiti „pėdintojai“. Tarp mano draugų nebuvo tokių, kurie nepastebėdavo, kad juos seka ir kad klausosi jų telefonų. Judėjimas po miestą buvo labai pavojingas – žmones, turinčius Maidano simboliką, galėjo kiekviename žingsnyje užpulti bei sunkiai sumušti nežinomi „chuliganai“ arba „girtuokliai“. Daugmaž saugiai buvo galima jaustis tiktai Maidano viduje, už jo barikadų, dešimties tūkstančių vienminčių draugijoje. Tačiau kartais negalėjai neišeiti į išorę – namo, susitikti su artimaisiais, su reikalais.

„Jie“ atidžiai stebėjo šiuos mūsų judėjimus. Būtent tokiu būdu gruodžio 25 naktį buvo užpulta bei žvėriškai sumušta iki sąmonės netekimo (planavo užmušti myriop, bet jai pasisekė) žinoma žurnalistė Tetiana Čornovol. Antroje sausio pusėje įvyko keletas garsiųjų pagrobimų. Režimas bei su juo susiję kriminaliniai elementai pradėjo rengti pasalas, pvz. ligoninėse, kur maidaniečiai kreipėsi su žaizdomis, gautomis per susirėmimus su policijos specialiaisiais būriais Hruševskio gatvėje. Būtent iš ligoninės buvo pagrobti aktyvistas Ihoris Lucenka bei mokslininkas ir keliautojas iš Lvovo Jurijus Verbyckis. Juos kelias paras kankino nenustatytame name, miške prie Kijevo. Pagaliau beveik sąmonę praradusį nuo kankinimų, leisgyvį Lucenką išmetė iš automobilio naktį pakelėje miške ir jis stebuklingai išliko gyvas. Verbyckio nukankintą kūną rado tame pačiame miške po kelių dienų.

Kreiptis į ligonines Kijeve tapdavo vis pavojingiau. Visur ten tokių, kaip mes, laukė policija kartu su banditais. Tomis dienomis jau anksčiau paminėta Herta Mueller rašė man: „Sužeistųjų žudymas ligoninėse man primena Ceausescu diktatūros pabaigą. Taip pat Timišoaros ligoninėje buvo sušaudyti daugelis opozicionierių. Matyt ši rusiškai – sovietiška praktika pritaikyta ir Ukrainoje“. Savo atsakyme aš pažymėjau, kad viskas sutampa: jau kurį laiką mes vadiname savo prezidentą ne kitaip kaip „Janušesku“.

Taip, tai buvo žiauri represinė mašina, kurios mechanizmą paleido Maskvoje. Kalbėti apie tai liūdna bei baisu – tačiau nekalbėti neįmanoma – 29 EuroMaidano dalyviai lieka dingę be žinios iki šiol. Nebelieka abejonių, kad jų nėra tarp gyvųjų. Kur tuo tarpu yra jų kūnai – užkasti, sudeginti, sunaikinti kokiu nors kitu būdu? Lieka tikėjimas, kad viskas, kas slapta, dar kada nors iškils į paviršių ir joks žvėriškumas nebus paliktas nenubaustas.

Nuo okupacijos pradžios buvo pagrobtas 21 Krymo totorių tautos atstovas, dalis iš jų buvo rasta vėliau nužudyti, su kankinimų pėdsakais ant kūnų. Labiausiai paplitusiu, atsiprašau už išsireiškimą, laimikiu šiame safaryje yra Krymo totorių tautybės paaugliai, jaunuoliai bei jauni vyrai.
Jurijus Andruchovyčius

Atsižvelgiant į aukščiau aprašytą nuoseklaus bauginimo atmosferą, kurstymą bei faktiškai nesibaigiančią eskalaciją, kuria pasižymėjo tuometinė valdžia, iškyla dar vienas aspektas – dešiniųjų problema.

Ji iš tikro egzistuoja. Revolicinių įvykių Maidane metu pradėtas vis dažniau minėti „Dešinysis Sektorius“. Jis tapo realybe, o ne feiku, klastote. Tuo tarpu feikas yra jo antisemitinis arba neofašistinis būdas. Kuomet šių metų sausį apgirtę nuo nebaudžiamumo jausmo specialūs policijos būriai pradėjo masiškai taikyti kankinimus, žiaurias patyčias, taikliai šaudyti į moteris, gydytojus bei žurnalistus, kai priešprieša Hruševskio gatvėje tapo pažodžiui pragariška nuo ugnies bei deginamų automobilių padangų dūmų, Kijevo žydai, kaip ir visi kiti Kijevo gyventojai, lygiai taip pat davinėjo „Dešiniajam sektoriui“ Molotovo kokteilius bei gatvės grindinio gabalus. Kijevo dešinieji gynė Kijevo žydus nuo nusikaltėlių su policijos uniformomis – kas čia stebėtino? Mano požiūriu, nieko, jeigu atsiminsime – Maidanas apjungė tokius skirtingus visuomenės sluoksnius, etnines bendruomenes, kalbines grupes, skirtingos pasaulėžiūros žmones, kad jis parodė savyje visą Ukrainą, su visais jos šiandieniniais prieštaravimais ir visu sudėtingumu.

Ne kažkuriuos atskirus regionus, na kažkokius „nacionalistus“, o visą sudėtingą ir dramatiškai suskirstytą socialinę šalies struktūrą su jos studentais, ūkininkais, intelektualais, futbolo ultromis, anarchistais, su jos darbininkų klase, verslininkais, Afganistano karo veteranais bei buvusiais Cachalo karininkais, su jos fantastiškai drąsiomis moterimis bei visais kitais, ukrainakalbiais bei rusakalbiais. Net krišnaistai – niekada nepamiršiu šio reginio – vaikščiojo pas mus po Maidaną su beisbolo lazdomis, kad apgintų savo artimus, kaip mokė Krišna Ardžuni.

Užsienio bičiuliai turi abejonių. Abejoti – visai pozityvus tikro europiečio bruožas. Štai mano pažįstami, kaip tikri europiečiai irgi abejoja. Jie klausia manęs, ar išvis įmanoma, kad gerumas būtų tik iš vienos pusės, o blogis – tik iš kitos. Nejaugi teisybė nebūna kažkur per vidurį arba bent jau tarp jų?

Aš suprantu: jie nori duoti šansą nebūti absoliučiu blogiu ne tik Kremliui, bet ir jo marionetiniams „separatistams“. Postmoderni savimonė numato konflikto nurašymą bei išjungia juodai-baltus supratimo mechanizmus. „Karo lauko teismų“, mirties bausmės bei kankinimų mano pažįstamiems per maža. Jie ieško kaltų iš abiejų konflikto pusių. Būtent tokiems atvejams puikiai tinka geras vokiškas išsireiškimas „Ausgewogenheit“(subalansuotumas).

Putinas pažįsta europiečius bei žino apie tuos europietiškojo nuosaikaus mąstymo ypatumus. Štai kam jam minėtas arbitro vaidmuo. Leisiu sau vėl pacituoti jį iš to paties interviu vienam vokiečių telekanalui: „Pasakysiu jums atvirai, čia nėra jokios paslapties, kadangi žmonės, kurie kariauja su Ukrainos kariuomene, sako: „tai mūsų kaimai, mes iš čia kilę. Ten gyvena mūsų šeimos, mūsų artimieji. Jeigu mes išeisime, ateis nacionalistų batalionai, visus užmuš. Mes iš čia neisime, nors užmuškite mus patys“. Ir toliau, kaip ir dera teisingajam arbitrui: „Žinoma, mes juos stengiamės įtikinti, kalbamės su jais, tačiau kai jie kalba tokius dalykus, žinote, argumentų ne per daugiausia.“.

Bet ką iš tikrųjų žino Putinas apie tuos žmones ir kaimus? Su kuo jis kalbasi ir ko, išskyrus profesoriaus Dugino, klausosi?

Net krišnaistai – niekada nepamiršiu šio reginio – vaikščiojo pas mus po Maidaną su beisbolo lazdomis, kad apgintų savo artimus, kaip mokė Krišna Ardžuni.
Jurijus Andruchovyčius

Tai – ne pilietinis karas, ne vienos ukrainiečių dalies prieš kitą karas, juolab ne „rusakalbių Rytų“ prieš „ukrainakalbius Vakarus“ karas. Teisė į gimtąją kalbą, jeigu ji pavojuje, ginama intelektu, o ne AKM‘u. Net taip vadinamoje „separatistų sostinėje“ Donecke dar šių metų balandį proukrainietiški mitingai surinkdavo daugiau žmonių nei separatistiniai. Tiesa, šiandien daugumos šių žmonių Donecke jau nebėra – juos privertė išvykti, dingti, žūti. Kai kuriuos iš jų atpažino tarp nukankintų. Kitus dar tik atpažins.

Tai – ne pilietinis karas. Tai nepaskelbtas karas valstybės, vardu Rusija, prieš savo kaimynę – nepriklausomą Ukrainą. Kadangi karas nepaskelbtas, vedamas jis kol kas ribotais pajėgumais. Tai reiškia, kad rusų aviacija dar nebombarduoja mūsų miestų, o iš „Mistralių“, kuriuos Rusija jau tuoj vis dėlto išplėš iš Prancūzijos bei įves į Juodąją jūrą, dar neskrenda koviniai sraigtasparniai. Tai karas, kuris vyksta specialiųjų operacijų formatu, tai yra diversinių grupių, sukarintų „rekonstruktorių“ ir kriminaliteto, o taip pat banalių samdinių ir nedidelės, nors gerai ginkluotos, penktosios kolonos karas. Tai jų karas prieš visą kas demokratiška, liberalu, europietiška, vakarietiška. Porevoliucinė Ukraina tapo pirmoji šios agresijos auka, bet ir – agresoriui netikėtai – pirmąja rimta kliūtimi jo kelyje. Ji sugeba ne tik laikyti gynybą, ji jau seniai susitvarkytų su šiuo „pilietiniu karu“, jeigu tik kaimyninės šalies prezidentas paprasčiausiai liautųsi maitinęs savo augintinius „savanorius“ iš „liaudies respublikų“ tankais, „smerčiais“ bei „uraganais“, o taip pat ir reguliariosios kariuomenės daliniais.

Kaip jį priversti, kad jis sustotų?

Šis klausimas, tiksliau, bendros atsakymo į jį paieškos – yra būtent tai, kas šiandien turėtų suvienyti ukrainiečius ir europiečius. Palaikykite Ukrainą – šiandien pavojuje ne tik ji. Ir ne tik Baltijos šalys, Lenkija arba Rumunija. Mūsų žemynas neįprastai mažas bei, atvirai kalbant, ypatingai trapus ir jautrus. Jis, atrodo, taip nuostabiai pasirūpino savo saugumu, turi tokių pasiekimų šioje srityje. Bet užteko vieno vienintelio žmogaus Kremliuje, kad viskas pradėtų drebėti bei svirti.

Ukrainoje Europa laimėjo. Tačiau ji gali pralaimėti pačioje Europoje – jeigu atsisakys būti savimi, užsidariusi nuo Ukrainos nesupratimo bei abejingumo siena. Į mūsų valstybę turėtų būti žiūrima kaip į Vidurio Europos dalį, kaip į Vakarų forpostą, kuris šiandien ne tik gina savo laisvę ir Europos ateitį, bet ir liberalias vakarietiškas vertybes.
Dėkodamas už parodytą man didelę garbę tapti tokios atsakingos premijos laureatu, norėčiau pareikšti viltį, kad mes vis dėlto būsime kartu, suprasime vieni kitus vis geriau, artinsimės vienas link kito bei tokiu būdu, perfrazuojant vieną iš mano jaunystės kumyrų, suteiksime pasauliui šansą.

Tai – Ukrainos rašytojo Jurijaus Andruchovyčiaus kalba, pasakytą Vokietijoje atsiimant H. Arendt premiją.

Vertimas iš ukrainiečių kalbos – Nikodemo Szczyglowskio.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (1)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo nuolat pildoma (715)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: sulaikyti du įtariamieji (254)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (29)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (40)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

„Sūduva“ po pertraukos neatlaikė Bulgarijos čempionų spaudimo (169)

Bulgarijos čempionai parodė savo meistriškumą. Paskutinio UEFA Europos lygos atrankos varžybų...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (9)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...

Ekonomistai įvertino R. Karbauskio norą (195)

Ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Gitanas Nausėda neigiamai vertina „valstiečių“ lyderio...

Berniukas susirūpino benamių kačių likimu: tapo jų gelbėtoju ir superherojumi (7)

Kaskart aplankęs Kris Papiernik ir Kia Griffin, jų penkiametis sūnėnas Shon'as tenori daryti viena...

Kodėl princas Williamas negali skristi vienu lėktuvu su šeima (7)

Pasak karališkojo protokolo, karališkoji šeima neturėtų lėktuvu skraidyti kartu, tačiau...