Neseniai Suomijoje buvo uždarytas čečėnų tarptautinės agentūros „Kavkazcentr“ serveris, kuris ten buvo perkeltas iš Lietuvos. Valstybės saugumo departamentas dar pernai Lietuvoje mėgino nutraukti šio čečėnų rėmėjų portalo veiklą, bet tąsyk byla įstrigo teisme, dabar laukiančiame Konstitucinio Teismo išaiškinimo.
Internetas, laidas, kompiuteris, (IT)
© DELFI
Nors Žurnalistų etikos komisija triskart patvirtino, kad svetainė nepažeidžia šalies įstatymų ir nekursto nacionalinės bei religinės nesantaikos, uždaryti prieštaringai vertinamą interneto svetainę „kavkazcentr.com“, laikomą lietuviškoje tarnybinėje stotyje, pagaliau nusprendė Valstybės gynimo taryba. Mat to pareikalavo Rusijos valdžia, kai tinklalapyje pasirodė žinių, kad už Rusijos Prezidento Vladimiro Putino galvą čečėnų kovotojai žada 20 mln. JAV dolerių atlygį.

Apie informacinio karo ypatumus su buvusiu Seimo nariu ir signataru Algirdu Endriukaičiu, Tarptautinės parlamentarų grupės Čečėnijos problemoms generaliniu sekretoriumi, šnekasi žurnalistas Ginas Dabašinskas.

– Visai neseniai, smalsumo genamas, pamėginau užsukti į „Kavkazcentr“ interneto svetainę, kuri buvo sukėlusi nemažai aistrų ir ginčų. Taip ir likau nieko nesupratęs – svetainė tokiu adresu tarsi veikia, bet kaip nuorodų į kitas svetaines sistema, niekuo neprimenanti ankstesnio nepriklausomo čečėnų informacijos resurso. Taigi uždarė ar vis dėlto dar ne visai?

– Ir uždarė, ir be teismo. Buvo rastas būdas, kaip tai padaryti net nelaukiant Konstitucinio Teismo sprendimo. Vienu metu ši čečėnų interneto svetainė veikė Suomijoje, tačiau ir ten, „finlandizacijos“ sąlygomis, ilgai nepavyko išsilaikyti. Viena paguoda, kad Suomijos parlamento konstitucijos priežiūros komitetas kreipėsi į Suomijos vyriausybę prašydamas išaiškinti visas interneto svetainės uždarymo aplinkybes ir dabar šis klausimas nagrinėjamas. Taigi vilties yra, todėl gal ir galima sakyti, kad „ir uždarė, ir dar ne visai“.

Formali dingstis

– Matyt, todėl pats domenas nėra panaikintas, jis tik funkcionuoja kitu pavidalu. Na, tuščia tų suomių, juolab ir lietuviai pasirodė esą ne geresni. Kuo taip staiga Maskvai neįtiko tas „Kavkazcentr“?

– Interneto svetainė „Kavkazcentr“ buvo privatus informacijos šaltinis, kuris neatstovavo nei Prezidentui Aslanui Maschadovui, nei Čečėnijos vyriausybei ar parlamentui. Kartu ji visuomet laikėsi akivaizdžiai nepriklausomos, itin kritiškos Maskvos politikos atžvilgiu pozicijos, todėl šis informacijos šaltinis nuolat Rusijai kėlė nemažą alergiją, ypač pastaruoju metu, kai tapo aišku, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmai Čečėnijoje neduoda norimų rezultatų.

Naujausia formali dingstis buvo šioje svetainėje pasirodęs pranešimas, kad už Putino galvą yra siūlomas atlygis, nors tai, jog Rusija oficialiai paskelbė sumokėsianti tiems, kas įduos ar nužudys Ičkerijos Prezidentą Aslaną Maschadovą, niekam, regis, didelės nuostabos nesukėlė ir jokių sankcijų imtis nepaskatino.

– Ar, Jūsų požiūriu, Čečėnijos nepriklausomybės siekis niekuo nesiskiria nuo bet kurios kitos, sakykim, Vidurio ar Rytų Europos ar Kaukazo šalies pastangų įtvirtinti savo valstybingumą?

– Priminsiu, kad 1991 m. savo Nepriklausomybę Čečėnija paskelbė pagal visas europinės teisės normas, be jokio kraujo praliejimo, paskui buvo laisvi, nepriklausomi rinkimai, kuriuose dalyvavo keliasdešimt skirtingų pakraipų partijų, buvo patvirtinta šalies Konstitucija ir šioje šalyje, regis, galėjo prasidėti normalus valstybingumo procesas. Beje, Rusijos kariuomenė iš Čečėnijos buvo išvesta anksčiau, negu iš Lietuvos.

Pažvelkime, pavyzdžiui, į Pilietinių ir politinių teisių paktą, patvirtintą dar 1966 m. Ten aiškiai pasakyta, kad kiekviena tauta turi teisę į apsisprendimą, o 50 straipsnis tvirtina, kad tokią teisę turi ir tos šalys ar tautos, kurios yra federacinės valstybės sudėtyje. Vadinasi, remiantis tarptautiniais dokumentais Vakarų šalys čečėnų tautai turėjo pripažinti teisę į savarankišką valstybingumą, tačiau to nepadarė.

"Interneto svetainė „Kavkazcentr“, kurią „ir uždarė, ir dar ne iki galo“, kaip tik ir buvo vienas iš alternatyvių informacijos šaltinių. Jį galima vertinti įvairiai, tačiau jo nelikus informacija apie Čečėniją bus kur kas skurdesnė ir ilgainiui gali taip atsitikti, kad norintiems atsirinkti „pelus nuo grūdų“ liks tik vieni pelai."
Algirdas Endriukaitis:

Todėl Vakarų pozicijos kitaip nei dviveidiška tikrai nepavadinsi. Vakarų šalys iš esmės pripažino naujojo Čečėnijos Prezidento Alchanovo išrinkimą ir jam buvo suteiktas žodis paskutinėje Europos Tarybos Parlamentinėje asamblėjoje. Beje, oficialiai skelbta, kad Rusijos pripažįstamo Čečėnijos Prezidento rinkimuose dalyvavo 85 proc. rinkėjų, o 74 proc. balsavo už Alchanovą, nors pagal kitus oficialius statistinius duomenis daugiau kaip ketvirtadalis rinkėjų apskritai negalėjo dalyvauti rinkimuose, nes dėl įvairių priežasčių neturėjo rinkėjo dokumentų. Ar tai panašu į demokratiją?

Vienas žmogus, kuris dalyvavo toje Asamblėjoje man pasakojo, kad posėdžio metu Europos Tarybos žmogaus teisių komisaras atvirai leido suprasti, kad Rusijai kaip valstybei ir taip daug teko prarasti, pavyzdžiui, Baltijos šalis, todėl nedera Maskvos taip smarkiai peikti dėl jos politikos Čečėnijoje. Gal kam tai ir keltų nuostabą, tačiau manęs tai jau nebestebina.

Nestabilumas parankus Maskvai

– Čečėnijos nepripažino nei Vakarai, nei Rusija, kuri pagaliau nusprendė konfliktą tarp Grozno ir Maskvos sureguliuoti jėga.

– Galų gale ir Lietuvą Rusija, tiksliau, tuomet dar Sovietų Sąjunga, laikė neatskiriama savo dalimi ir skyrėmės tik tuo, kad turėjome sąjunginės respublikos, o Čečėnija – autonominės srities – statusą. Beje, nuo stalinistinių represijų Čečėnija nukentėjo dar labiau nei Lietuva – visa tauta buvo išvežta, o paskui, jau poststalininiais laikais, vėl sugrąžinta. Todėl ir moraliniu, ir politiniu požiūriu etniškai, o taip pat religiniu požiūriu nuo rusų besiskiriantys čečėnai turėjo teisę gyventi atskirai, kurti savo valstybingumą.

Ir štai praėjus trejiems metams po Ičkerijos Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas, per kurį Prezidento Boriso Jelcino vadovaujama Rusija mėgino nesėkmingai užgniaužti ginkluotą čečėnų pasipriešinimą ir įtvirtinti Maskvos valdžią šiame regione. Pirmasis Čečėnijos karas baigėsi dviejų Prezidentų – Jelcino ir Maschadovo – susitikimu ir derybų sutarties pasirašymu. Iš derybų nieko doro neišėjo, tačiau tame susitarime, beje, buvo įteisintas Ičkerijos, o ne dar carinės Rusijos primestas Čečėnijos vardas.

– Jau 1999 m. prasidėjo antrasis Čečėnijos karas, kuris gerokai skyrėsi nuo pirmojo. Dabar jau ne Maskva nusprendė įvesti tvarką Čečėnijos teritorijoje, o čečėnų lauko vadai organizavo kruviną išpuolį kaimyniniame Dagestane.

– Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad iki antrojo Čečėnijos karo Maskva organizavo daugybę diversijų visame šiaurės Kaukaze, visą kaltę mėgindama versti įvairioms čečėnų struktūroms. Šio regiono nestabilumas buvo labai parankus Rusijai. Apskritai visa tai, kas dabar vyksta Čečėnijoje, yra absoliutus košmaras ir kaip tik todėl Rusija gyvybiškai suinteresuota pažaboti bet kokius nepriklausomus informacijos šaltinius.

Ką sako oficialioji Maskva apie padėtį Čečėnijoje? Esą ten vyksta kova su atskiromis banditų grupėmis, kurios terorizuoja vietos gyventojus, kad toji kova iš esmės vyksta sėkmingai, nors neišvengiama ir aukų, kad čečėnų tauta pasirengusi sutikti su Rusijos sąlygomis, tačiau jėgos iš užsienio žlugdo visus gerus sumanymus. Ar gali sveiko proto žmogus visu tuo patikėti? Juk laikantis Maskvos pozicijos neįmanoma paaiškinti, kodėl vadinamieji banditai visus tuos 13 metų kovoja ir tebėra stipri, grėsminga ir moraliai nepalaužta jėga. Sutikite, vien pinigais ir instruktoriais iš užsienio to nepaaiškinsi.

Kodėl vietos gyventojai neorganizuoja savigynos būrių prieš tuos banditus? Kodėl visus tuos metus rusams nepavyko nukauti pagrindinių čečėnų pasipriešinimo vadų, kodėl jų niekas neišdavė, kaip mūsų pokario partizanų? Ar tai apskritai būtų įmanoma be palaikymo paprastų žmonių, kurie neįsivaizduojamai daug kentėjo, tačiau nepalūžo.

Neabejotina, kad panašūs klausimai kyla klausantis Maskvos propagandos, ir „Kavkazcentr“ interneto svetainė bent iš dalies į šiuos klausimus mėgino atsakyti. Demokratiškai besitvarkančių šalių mėginimai apriboti kitokią nei promaskvietiškoji įvykių Čečėnijoje interpretaciją objektyviai tvirtina Rusijos poziciją. O ją demokratiška tikrai nepavadinsi. Paradoksalu, ar ne?

Gali likti vien pelai

– Tačiau greta teisės apsispręsti reikia neužmiršti ir apie priemones, kuriomis yra siekiama įtvirtinti tokį apsisprendimą. „Nord–Ost“ Maskvoje ar Beslanas Šiaurės Osetijoje rodytų, kad riba, skirianti terorizmą ir išsivadavimo judėjimą jau yra peržengta.

– Čečėnija nėra vienalytė, ten veikia įvairių grupuočių, kurios skirtingais būdais siekia visiškai skirtingų tikslų. Greta kovos už Nepriklausomybę klesti kriminalizuotas žmonių grobimo verslas norint gauti išpirką, tačiau Čečėnija šiuo požiūriu tikrai nėra kokia išimtis. Negalima visko matuoti viena liniuote, kaip ir neteisinga būtų visus nusikaltimus ar teroristinius aktus priskirti nepriklausomybės siekiančiai čečėnų tautai.

Antra vertus, reikėtų pagalvoti ir apie siaubingas karo pasekmes, kurios leistų jei ne pateisinti, tai bent suprasti, kaip jaučiasi ir ko gali imtis į kampą įvaryti žmonės. Juk daugumos Čečėnijos gyvenviečių liko tik pavadinimai, miestai iš esmės yra nušluoti nuo žemės paviršiaus, daug žmonių pasitraukę į kaimus, kur vienaip ar kitaip dar galima pragyventi. Nuo konflikto pradžios Čečėnijoje žuvo daugiau kaip 100 tūkstančių žmonių, tarp jų – 40 tūkstančių nepilnamečių. Tokiai nedidelei tautai tai – didžiulis praradimas, kurį bus galima atkurti tik per ilgus dešimtmečius. Beje, Rusija ten dislokavusi irgi maždaug 100 tūkstančių karių. Vadinasi, į kiekvieno žuvusio čečėno vietą – vienas ginkluotas rusas. Kraupi demografinė aritmetika.

Aš negaliu pateisinti Beslano tragedijos, tačiau viena vertus, dėl jos aplinkybių bei Rusijos vaidmens tikrai nėra viskas aišku, antra vertus, kai nėra patikimų informacijos šaltinių, kurie pateiktų patikrintas žinias, o ne įvairios rūšies dezinformaciją, – kas iš tikrųjų atsitiko, kas ir kieno vardu prisiėmė atsakomybę ir kas tikrai kaltas.

Kartoju: interneto svetainė „Kavkazcentr“, kurią „ir uždarė, ir dar ne iki galo“, kaip tik ir buvo vienas iš alternatyvių informacijos šaltinių. Jį galima vertinti įvairiai, tačiau jo nelikus informacija apie Čečėniją bus kur kas skurdesnė ir ilgainiui gali taip atsitikti, kad norintiems atsirinkti „pelus nuo grūdų“ liks tik vieni pelai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (35)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

A. Vaišnys. Tarp rugpjūčio vardų ir ženklų – apie dramą, kuri nestatoma (1)

„ Kultūros ministerija skelbia Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių...

Butų nuoma Klaipėdoje ir Šiauliuose – miestai pajuto studentų mažėjimą (15)

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose mažėja studentų ir pokyčius jau pajuto šiuose miestuose...

Šiurpą kelianti istorija: dingusios švedų žurnalistės kūnas rastas smarkiai sudarkytas (43)

Jūroje netoli Kopenhagos rasti moters palaikai priklauso Švedijos žurnalistei Kim Wall, praeitą...

Dėl sukčiavimo teisiamam Mios vyrui – dar vienas smūgis (7)

Dainininkės Vilijos Pilibaitytės-Antanavičienės ( Mia ) vyras Nerijus Antanavičius ,...

Kaip per savaitę sureguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje (10)

Mokslininkai tvirtina, jog cholesterol io lygį galima sureguliuoti be jokių vaistų - tiesiog...

Naudinga žinoti: skaičiai parodantys telefono patvarumą (1)

Perkant naujus mobilius prietaisus jų popieriuose visuomet rasite IP reikšmę. Tikriausiai daugelis...