G.Kadziauskas: „Lietuva“ – viešojo intereso falsifikacija

 (175)
„Didingesnio“ europinio kino mylėtojai, žaižaruodami išmintimi, reikalauja, kad Vilniaus miestas išpirktų privatizuotą kino teatrą (KT) „Lietuva“, negriautų pastato, išlaikytų viešą kultūrinę erdvę ir kaip iki šiol rodytų jų mėgstamą kiną.
Giedrius Kadziauskas
Vienokio ar kitokio kino pomėgis yra skonio, jo lavinimo, bendro ar specialaus išsimokslinimo klausimas. Tačiau net ir didžiausias intelektualas neturėtų užmiršti savo skonių ir pasirinkimų ribotumo ir reikalauti, kad pagal jo skonį valdžia sutvarkytų pasaulį, ar bent jau Vilniaus miestą. Asmeninių preferencijų neprimetimas kitiems yra brandos požymis. Deja, kovotojai prieš KT „Lietuva“ pertvarkymą asmeninį požiūrį į nekomercinį kiną pateikia kaip visuomenės interesą nenužmogėti, išlikti kultūringais ir neparsiduoti. Vienu žodžiu – jeigu vietoje KT „Lietuva“ bus gyvenamieji ir komerciniai pastatai - galas Lietuvos kinui, jo mylėtojams ir kultūrai apskritai!

Kitaip nei socialistiniu tokio užmojo nepavadinsi – „mes žinome, kas čia (KT „Lietuva“) turėtų būti; reikia, kad valdžia nacionalizuotų (išpirktų) ir atiduotų tautai“. Centrinis planuotojas socializme irgi tariasi žinąs, kokį kiną ir kaip žiūrėti žmonės mėgsta. Todėl ir atsirado sovietmečiu Vilniaus centre, kaip ir privalomai kituose TSRS miestuose, 1000 vietų monstras, ir kinas, kaip svarbiausias iš menų, nestokojo dėmesio. Protestuotojų orientacija į valdžios malonę ir konstatavimas, kad miestiečių polinkiai mėgautis komerciniais multipleksais yra valdžios taisytinas reiškinys, priartina juos prie socializmo statytojų.

Protestuotojai atsikerta, kad iš valdžios malonių nenori, o tik siekia, kad vieša bendruomenės erdvė, kuri buvo miestiečių naudojama ir mylima, liktų tokia, kokia buvusi. Kad grįžtų fizinė KT „Lietuva“, kuri brangi daugeliui - jaunystė, bendraminčio peties jausmas, patinkantis kinas ar karstelėjusi cigaretė prancūzų kino naktį. Kino mylėtojai gina sovietinės valdžios dovanotą privilegiją ir vedini asmeninių patirčių ir preferencijų falsifikuoja viešąjį, bendrąjį interesą.

Miesto valdžia turi pareigą, kad bendras miestiečių turtas tarnautų viešajam interesui ir efektyviausiai tenkintų viešuosius poreikius. Aksioma, kad privačius poreikius ne tik efektyviausiai, bet ir socialiai teisingausiai tenkina privatūs veikėjai, tinkama ir čia. Sakydamas „socialiniai teisingausiai“ teigiu, kad kai valdžia viešaisiais resursais tenkina privačius kažkieno poreikius, tai daro visų kitų mokesčių mokėtojų sąskaita ir rizikuoja ne savo, o mokesčių mokėtojų pinigais. Kai savivaldybė taiko transporto lengvatą studentams, kurie tenkina savo privatų poreikį, suvokiame, kad tai parama, kurią finansuoja visi mokesčių mokėtojai.

Taigi, kino mylėtojų noras su valdžios pagalba „visiems“ priklausančiame pastate žiūrėti kiną yra ne bendras, o privatus, siauras ir specialus interesas. Kinas nėra viešoji gėrybė, kurią galėtų teikti ar prie jos prisidėti valdžia – visi kino seanso žiūrovai suskaičiuojami, individualizuojami, gali ir susimoka už paslaugą. Daugelis kitų paslaugų remiantis išdėstytais kriterijais atiduotos efektyviau ir teisingiau teikti rinkai. Tos viešosios erdvės, kurios sunkiai gali būti individualizuotos, tegu lieka viešos – parkai, sodai, aikštės, skverai ir pan.

Galima būtų prigalvoti ir priešinių siaurų interesų. Kažkam nepatinka skaudžią praeitį primenanti sovietinė architektūra, kažkas viliasi, kad bus sutvarkytos pirties prieigos, kažkas nori nusipirkti butą naujame name, trečias kaltina savivaldybę, kad atpirkus KT „Lietuva“, neliks biudžete pinigų gatvės remontuoti. Jų daug, tačiau juos vienija tai, kad jie tiek pat svarbūs arba tiek pat nesvarbūs, kaip ir kažkieno noras toje vietoje žiūrėti kiną.

Ant kitos svarstyklių lėkštės yra bendrasis miestiečių interesas. Kiekviena iš valdžios kylanti privilegija apdovanoja apibrėžtą gyventojų ratą, kitiems lyg ir nedarydama žalos. Ją patyrę žmonės sunkiai identifikuojami, nesusiburia, galbūt ta žala kiekvienam jų menka. (Todėl ir negirdime protestuojančių kitoje barikados pusėje).

Bendrasis interesas šiuo atveju yra ilgalaikė, prognozuojama privačios nuosavybės apsauga. Čia yra ne tik investuotojų, bet labiausiai mažųjų savininkų interesas. Kuo saugesnė nuosavybė, tuo turtingesnis ir ramesnis žmogus. Naftos kompanijos žino, kad tiesti naftotiekį per valstybę, kuriose nuosavybės teisės de facto neginamos, yra daug pigiau, nes galima susitarti su valdžia ir „paimti urmu“, nei tose valstybėse, kuriose reikia suderėti su savininkais ir ją nupirkti. Nuosavybės saugumas nuo valdžios šėlsmo norint atiduoti naftos kompanijoms ar kino mylėtojams ir yra bendrasis ilgai grojantis kiekvieno Lietuvos gyventojo interesas.

Protestuotojai nenuoseklūs. Jie kaltina savivaldybę korumpuotumu ir miestiečių balso negirdėjimu, tačiau tuo pat metu ragina išpirkti KT „Lietuva“ ir ją valdyti tai pačiai savivaldybei, bet „teisingiau“, lyg būtų koks pagrindas tokiai vilčiai. Valdžia - blogas tarpininkas, ir protestuojantys bei pasirašiusieji peticiją, raginančią grąžinti KT „Lietuva“, tai žino. Esu tikras, kad pasirašę peticiją didžiąja dalimi taip išreiškė nepasitenkinimą valdžia – galima korupcija, negirdėjimu, nesi(su)kalbėjimu, iliuzine konsultavimosi su visuomene procedūra ir t.t. KT „Lietuva“ tam buvo pretekstas. Raginimas išpirkti KT „Lietuva“ eina viena kryptimi su valdžios praktika statyti ir pirkti fizines viešąsias erdves „kultūriniams“ ir kitiems aukštesniems poreikiams tenkinti. Valdovų rūmai, Profesinių sąjungų rūmai ant Tauro kalno, Sporto rūmai – tai tik keletas objektų, skirtų pakelti kultūrą istorinę savimonę, pasididžiavimą savo valstybe ir kt. Visiškai neaišku, kas bus su tais rūmais, ir visiškai aišku, kad labai toli nuo rūmų iki pasididžiavimo ir kultūros.

KT „Lietuva“ konfliktas lyg ir artėja prie pabaigos: savivaldybė su investuotoju tariasi dėl kino funkcijos išlaikymo naujame pastate, žodyno nebevaldantys protestuotojai įklimpo procedūrinės demokratijos pinklėse. Privatizavimas – dažnai sunkus ir skandalingas, bet paskutinis valdžios žingsnis. Vėliau visi aprimsime ir pėdinsime žiūrėti kino pavasario į bet kurį multipleksą.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Aktualijos

Lietuvė Anglijos medikų rankose vos nemirė: patyriau tokį pažeminimą, pasityčiojimą... (97)

2016 liepos mėn. 28 d. 20:17
Paulina Chrapačaitė
"Rinkos aikštė" nuotr.
Jauna kėdainietė, anot jos, patyrusi ne tik draugų, bet net ir Anglijos gydytojų pažeminimą ir patyčias, jautusi mirties alsavimą ir visišką gydytojų abejingumą, reikalauja jų atsakomybės.

Atėjo laikai, kai neranda norinčiųjų dirbti už 700 eurų (301)

2016 liepos mėn. 28 d. 18:45
Panevėžio savivaldybė, kadaise į laisvą eilinio specialisto vietą sulaukdavusi rekordiškai daug kandidatų, jau nebėra geidžiama darbdavė.

Apklausa: daugiausiai balsų Seimo rinkimuose gautų socialdemokratai ir valstiečiai-žalieji labiausiai pasitikima Prezidente

2016 liepos mėn. 28 d. 21:23
A. Butkevičius ir R. Karbauskis
DELFI montažas
Liepos pradžioje gyventojų palankumas politinėms partijoms keitėsi paklaidos ribose, o gauti daugiausiai mandatų būsimos kadencijos Seime šansų turi Premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujama socialdemokratų partija ir verslininko Ramūno Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

„Ryanair" nusitaikė į šeimas: brangins bilietus skrendantiems su mažais vaikais (13)

2016 liepos mėn. 28 d. 21:10
Didžiausia Europoje pigių skrydžių bendrovė „Ryanair" nusitaikė į šeimas su vaikais.

Londone mokytoja metė darbą: vienintelis noras – žaisti „Pokemon Go“ (2)

2016 liepos mėn. 28 d. 21:12
Šiaurės Londone dirbanti mokytoja išėjo iš darbo, kad galėtų visą laiką paskirti „Pokemon Go“ žaidimui. Per mėnesį moteris mokykloje uždirbdavo 2 tūkst. svarų.