Mes nebuvome inkorporuoti nei į Romos imperiją, nei į Karolio Didžiojo. Tą prašovimą mėgino patvarkyti Teutonų ordinas, bet iš genčių konglomerato pagamino galingą civilizacinį buferį – Abiejų Tautų Respubliką, Žečpospolitą.
Gintaras Beresnevičius
© DELFI
Rezultatas – praradęs buferio reikšmę jis supasaulėjo ir pats buvo įjungtas į stiprėjančio ir kylančio Berlyno orbitą, o buferio reikšmę Žečpospolita prarado pati, - per silpna, per susiskaldžiusi, pernelyg papirkta aukštuomenė. Ne valstiečiai pražudė Žečpospolitą; šlėktos, kadaise atrama, dabar parazituojantis sluoksnis, ir ne iš šlėktų palikuonių XX a. Lietuva vėlei atgimė. Nepasitikėjimas šlėktišku elitu įėjo į Lietuvos kūrėjų mentalitetą XX a. pradžioje, ir jis buvo išstumtas iš Lietuvos valstybės.

Todėl bet kokia rimta geopolitinė programa vargiai ar Lietuvoje rastų entuziastų tarp elito, kuris daro kaip visada įpratęs – parazituoja įsikibęs į visus valdymo sluoksnius ir kaip ir šlėktos, ieško atramos Vašingtone, Maskvoje, Briuselyje. Svarbu gerai įsiklausyti į komandas. Įsiklausius – aklai ir spėriai vykdyti.

Jeigu XVIII a. šlėktų vaidmenį struktūriškai perėmė vadinamasis elitas, tai aišku, kodėl jis neturi politinės valios, o tik interesus, beje, gana laikinus. Juolab tas elitas susimaišė su sovietine nomenklatūra, kuriai savarankiškas mąstymas buvo nesveiko proto sinonimas. Turime ką turime, bet ne pajėgius valdyti sluoksnius.

Beje, neatrodo, kad kas nors Lietuvoje viršūnėse ką nors daro be komandos iš išorės. Bemaž neužslaptintos. Aišku, kas liepė numarinti kreivo naikintuvo istoriją, aišku, kas slopina Kaliningrado demilitarizacijos klausimą, aišku, kas prasuko Willliamso aferą ir dar kol kas nelabai aišku, kas sprendžia naujo privatizavimo reikalus. Na, bent jau ne iki galo aišku. Bet visais atvejais Lietuvos valdantysis klanas vykdė Briuselio, Vašingtono, Maskvos, ar – per Briuselį – ir Berlyno komandas. Ar galima sakyti, kad kokia nors iniciatyva per metus dvejus iškilo iš paties Vilniaus?

Nesu naivus kaip stengiuosi parodyti; šiuolaikinė geopolitika nėra sumontuota iš plytų, ji greičiau primintų begalės siūlų rezginį, nei blokinį statinį. Yra valstybių įtakos, besikryžiuojančios Lietuvos politikoje, bet yra ir naftos ir dujų koncernų interesai; jie čia irgi kertasi ar persipina. Savarankiška Lietuvos politika yra propagandinis blefas. Kelias žinių laidas galima pažiūrėti. Ir bus aišku. Įdomu, kad komandas – koncernų ar kitų sostinių – gan paklusniai vykdo ir didelė žiniasklaidos dalis, o maištavimas yra tam, kad būtų palaikomi tiražai ir prisitraukiama tų, prieš kuriuos neva maištaujama, reklamos.

Tiesa, jeigu jau tokios traukos ir skersvėjai, gal per lengvai mes pasikabiname ant trijų siūlų. Marionetės ir tos ieško daugiau. Pasaulinių galybių ne taip mažai. Nežinia, ar su Vokietija kada pavyks atkurti Helmutho. Kohlio laikų santykius, bet Valdo Adamkaus vizitas į Paryžių gal nebuvo formalumas? Mums reikia atramų, mums reikia draugų.

Visais atvejais Lietuvos valdantysis klanas vykdė Briuselio, Vašingtono, Maskvos, ar – per Briuselį – ir Berlyno komandas. Ar galima sakyti, kad kokia nors iniciatyva per metus dvejus iškilo iš paties Vilniaus?
Gintaras Beresnevičius:

Europos Sąjungoje tai Baltijos šalys ir Lenkija, bet jos turi panašias problemas ir panašias santykių su Maskva ar Berlynu “uodegas”. Ir apie vieningas pozicijas kol kas kalbėti negalime. Kita vertus, artimesnių bičiulių nėra. Gal išties mėginti kabintis už didesnio kabliukų skaičiaus. Paryžius nėra silpna jėga. Jeigu mes jo nedominame, - lai susidomi. Tam ir užsienio politika. Prancūzai mumis susidomėtų, jei susimestume su jais naujos branduolinės jėgainės statybai. Tai energija ir pinigai. Nedovanotinai apleisti santykiai su skandinavais, nors žinoma jie labiau neutralai, tik ryžtingesni už mus. Neutralui reikia ryžto. Net jei jis ir NATO ir ES dalyvauja. Sakyčiau, mums reikalinga pamėginti – pazonduoti ne vien Briuselio-Berlyno-Vašingtono trikampį, kuris mus pašaipiai tabaluoja Maskvos kurantų ritmu.

Gerai būtų, kad čia susikirstų daugiau įtakų. Yra ir Londonas, yra Paryžius, ne vienas tai kitas. Jei ne sąjungininkas tai simpatikas. JAV, deja, irgi moka tartis už nugaros. Geopolitika yra siūlais megzta, voratinklio plonybės. Abejoju, ar kokia dar apylaisvė Europos sostinė nesusidomėtų, sakykime, mūsų zona. Turės gi Senoji Europa slinkti į rytų pusę, ir simpatikai niekada ne pro šalį. Kadangi jau nesame nepriklausomi, tai gal verčiau būti priklausomais nuo ištiso geopolitinio jėgų ir įtakų tinklo? Tarp trijų pušų mes pasiklysime, bet tarp penkių šešių jau būtume miškelyje. Ar ne saugiau giraitėje?

Metaforos nieko neįrodo, bet voras saugiau jaučiasi ne siena bėginėdamas, o aukštai ir tampriai supintame voratinklyje; tų gijų niekada negana.

Dar vienas – mes juk visi žinome ir kalbame apie Kiniją ir Indiją kaip jau/beveik/visiškai supervalstybes su milžinišku ekonomikos užtaisu. Deliui, sakykime, mes per menki, bet negi jam nereikia santykių su Rytų Europa ir palengva zonduoti savo galimybių čia. Naivu? Bet kodėl gali būti kas nors naivaus geopolitinių raizgalynių pasaulyje? Po dvidešimt metų Indija, kaip ir Kinija, bus šiandieninių JAV lygio, ir jų balsas bus daugiau nei girdimas. Specialių kontaktų su ta pačia Indija ieško ir JAV. Gausiausia pasaulio demokratinė valstybė su aukščiausiomis technologijomis ir silikoniniais slėniais, iki ko mums dar ilgai kapstytis.

Gal mūsų bėda – per mažai matome aplink? Leidžiamės, kad mūsų likimus apspręstų kelios valstybės? Tik kad jos visos anksčiau ar vėliau mus pardavę. Ar dabar neužstatę irgi neaišku. Daugiau šalių – daugiau interesų susipina Lietuvoje. ES ne panacėja. Ne panacėja ir NATO. Juk jos dėka nebeturime teritorinės gynybos armijos. Pažadų, tiesa, visą vežimą.

Ar nereikėtų pagausinti, daugiau ar mažiau viešai veikiant, sąjungininkų ir simpatikų skaičiaus? Dėkui rusų aviacijai, žinoma. Jos dėka tenka daug permąstyti. Daugiau siūlų ir interesų. Nepriklausomybės – matome – nėra. Jei Lietuvoje kirsis daugiau interesų, gal bus saugiau? Vieni kitus neutralizuos?

Arba visai perplėš? Viskas įmanoma. Bet mes nelaviruojame, o audrotoje jūroje laivui tai pavojinga. Manomės, kad esame ištikimi partinei linijai, o išties esame tik kietakakčiai. Anksčiau mokėdavome būti klastingi, tai silpnųjų ginklas, bet ir klastai reikia drąsos ir valios. Dabartinis elitas klastą naudoja tik tarpusavio santykiuose, išoriškai veikti bijo. Kunigaikščiai to nebijojo. Ir išsilaikė, iki klasta išsigimė į palaižūniškumą. Beje, šitoje baloje mes ir sėdime šiandien. Ir didžiuojamės tuo. Ne taip kažkas.

Dar apie precedentus

Lietuva nepateko nei į Romos imperiją, nei juolab į Frankų. Ją užstojo Pamario slavai, Lenkija, Čekija, vėliau Europai rytų ir šiaurės rytų kryptimi pakankamai konsoliduotis trukdė vengrų antpuoliai. Tik Rekonkista ir Kryžiaus žygiai leido Europai atnaujinti, praplėsti akiratį ir smogti saracėnams nuo Maltos ir Jeruzalės iki Baltijos. Prūsai žlugo, Lietuva atsilaikė.

Įdomu, kad komandas – koncernų ar kitų sostinių – gan paklusniai vykdo ir didelė žiniasklaidos dalis, o maištavimas yra tam, kad būtų palaikomi tiražai ir prisitraukiama tų, prieš kuriuos neva maištaujama, reklamos.
Gintaras Beresnevičius:

Bet iki tol keli tūkstantmečiai sąlygiškos ramybės. Prekyba vyko, karinių ekspedicijų prie Baltijos niekas nerengė. Nei Roma, nei Aachenas (Karolio Didžiojo sostinė) neįtraukė Baltų žemių, atitinkamai ir Lietuvos. Rezultatas – mes nebuvome europinių galybių paliesti. Likome balta dėmė. Perdaug girių ir pelkių aplink? Per skurdu? Ne tokias skurdžias žemes imperijos paimdavo savo globon. Esminė glūduma, kurios kontrolė reikalautų perdaug sąnaudų? Niekas to gerai nežino, bet rezultatas – likome balta dėme žemėlapyje ir be kelių palaimintų misionierių, parūpome tik puolimo krypties netekusiems Teutonams. Ir, matyt, naujų žemių pritrūkusiems. Po dviejų šimtų metų karų iš šios baltos dėmės išaugo galina valstybė nuop jūrų iki jūrų, palaikiusi diplomatinius santykius su Vakarais, į savo sostą sodinusi vengrus, prancūzus, italus, švedus, vokiečius; universitetuose pasklido vaikinai iš Abiejų Tautų Respublikos žemių, ir pati Žečpospolita jų įsigijo porą. Vilnius knibždėjo italų architektų. Provincija irgi. Iš baltos dėmės, kurioje gūdžiai vakariečio vaizduotei knibžda vaiduokliai su saracėnais – europinė nacija. Per kelis šimtmečius. Anais laikais labai spėriai.

XVIII a. pabaigoje ji susmuko – kultūringų kaimynų dėka; tų pačių, kurie dabar tvarkosi Europoje; susmuko tarp Prūsijos, švietimo ir švietėjų irštvos, kultūringosios Austrijos ir tuo metu madingos ir apsišvietusios, Europon einančios Rusijos. Trys prieš vieną, ir dar silpną, trys imperijos prieš demokratiją – jėgos buvo nelygios.

Įdomu, kiek Europa gali mums mandagiai prikaišioti atsilikimą? Vokiečiai podraug su Habsburgais ir jų imperinėm platybėm? Ar kas nors gali prisiimti atsakomybę už tą pirmąjį XVIII a. pabaigos Ribbentropo-Molotovo paktą. Ar Jaltą. Ar Potsdamą?

Lietuva ir Lenkija buvo europinės nacijos su tikybine tolerancija ir ėmusia žydėti kultūra. Apgynusios Europą nuo totorių, Krymo chanato, osmanų imperijos, tų pačių vokiečių ir rusų jos buvo sėkmingai ir su malonumu aneksuotos. Ir atmestos kelis šimtmečius atgal. Ar kas nors už tai mokės reparacijas? Beje, klausimas retorinis. O retoriniai klausimai kaip tik ir turi būti keliami. Idant jie taptų realiais dienotvarkės objektais.

Mes gėdinamės savo europinės izoliacijos, bet juk tai kiekvienos savarankiškai gyvuoti galinčios civilizacijos ženklas. Japonai buvo izoliavęsi, kinai irgi laikas nuo laiko uždarydavo Padangių imperijos sienas. Kodėl? Laisvai civilizacijai nieko iš pasaulio nereikia ir kelis tūkstantmečius kaip ir nereikėjo, tik mes ne salose, kaip japonai, ir ne šimtamilijoninė nacija.

Vis vien buvome ypatingi. Ilgą laiką apsiėjome be mokytojų.

Laisva civilizacija. Barbariška Europa. Ne, reikia rasti jiems suprantamą vardą. Europos Indija? Masteliai ne tie. Europos Japonija?

Bet šiaip – turime labai įdomią vietą. Vietą, kuri lemia tai, kad neturėjome galingų priešų, o su artimais susidorodavome.

Mūsų nebuvo. Gal romėnams buvo per toli siųsti savo legionus, gal per sunkiai jie vaikėsi geografijoje. Bet mūsų ten nebuvo, tad ir vietą galime turėti ypatingą. Kokią norime.

Kelis tūkstantmečius neužkariauto masyvo? Ne, mes vis tiek baltom baltų akimis blizginame ir į vieną ir į kitą pusę, nes civilizaciškai esame toks miniatiūrinis atskirybės įsikūnijimas. Mes daugiau paralelių turime su Irano ir Indijos civilizacijomis, nei su dabartiniais germanais, mes labiau Europos japonai. Turiu omenyje kalbą, lemiančią mąstymą, ir mąstymą, kuriantį civilizaciją kurią turime atkapstyti iš po savo kojų. Savo senąja religija ir kalba mes artimiausi iranėnams, graikams, indams. Tie irgi keistų akių nacijos. Keistai blizgančių ir galinčių iškrėsti ką nori. Bet kam.

Ką jau įrodėm. Civilizacijos nesumaigomos, jos atgimsta tuščiose vietose, po marų ir karų, ir dabar nesame įpareigoti niekam, išskyrus – pažiūrėti, ar bent jau Europa tapo geranoriška kitiems – ir ar joje galima plėstis ir gyventi, nejaučiant virš savęs pakabinto Berlyno, Briuselio ir Maskvos Damoklo kardo, kurį mąsliai siūbuoja Jungtinės Valstijos. Neapsispręsdamos?

Jos dar neapsisprendė, o trims minėtoms sostinėms viskas jau seniai aišku.

O mums gyvybiškai reikalingas rezervinis variantas. Ir skubiai.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (42)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (11)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Lietuviai vėl atakuoja Kremliaus propagandos ruporus: priminė Rusijai nemalonius faktus (454)

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena , prisimenant 1939 m. rugpjūčio...

ES piliečiai Jungtinėje Karalystėje priblokšti: gavo įspėjimą apie deportaciją (18)

Aukštas pareigas užimanti Londono Queen Mary universiteto istorikė Dr. Eva Johanna Holmberg...

Prezidento rinkimai: centro dešinėje prognozuojama tikra mėsmalė (25)

Centro dešinėje, kuriai sąlyginai galima priskirti liberalių ir konservatyvių politinių jėgų...

A. Užkalnis. Baikime beprotybę dėl mokyklų (156)

Jūs tik pažiūrėkite, kas darosi kiekvienais metais šalyje, artėjant rugsėjo pirmajai. Ant...

Kelionių planuotojai įspėja apie esminius „Wizzair“ pasikeitimus (21)

Pigių skrydžių bendrovei „ Wizzair “ nuo rugpjūčio 15 d. pakeitus savo taisykles, vien tik...

Kirpėjos verdiktas: po atostogų neprižiūrėtus plaukus teks nurėžti

Maloniai šildanti saulė , plaukus kedenantis lengvas vėjas, maudynės atviruose vandens...

Gydytojas rezidentas atvirai: kas paverčia gydytojus cinikais, ligoniais ir emigrantais (76)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos...

Plagiato skandalas: J. Statkevičius prašo visuomenės padėti rasti iš jo vardo uždirbančius sukčius (19)

Dizaineris Juozas Statkevičius jau kelias savaites bando išsiaiškinti sukčius, besikraunančius...