G. Česnakas. Kaip silpną padaryti stipriu?

Po Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. net sustiprintos ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pozicijos, sukurta išorės veiksmų tarnyba, neleidžia bendrijai vykdyti veiksmingos užsienio politikos, o saugumo politika lieka labai ribota. Vienas didžiausių ES užsienio politikos trūkumų – didžios strategijos trūkumas. ES – organizacija, kurios narės užsienio politikoje dažniausiai eina į skirtingas puses. Kadangi vienų valstybių narių politiniai interesai dažniausiai prieštarauja kitų valstybių narių interesams, nė viena narė nelinkusi aukoti savo interesų kitos narės ar bendrijos naudai.

Kol valstybių narių nėra sutarta, kokią tarptautinę sistemą jos norėtų matyti, kokie Sąjungos santykiai turėtų būti su kitomis didžiosiomis valstybėmis, tol ES balsas, jau neminint įtakos, išliks nominalus. Tarptautinės sistemos vizijos trūkumas lemia tai, kad ES užsienio politikoje lyg ir bando kažką daryti, tačiau tai yra tik ad hoc reakcijos, nevedančios į fiksuotų ilgalaikių tikslų pasiekimą. Aiškių tikslų trūkumas iš esmės neleidžia vertinti Europos Sąjungos užsienio politikos veiksmingumo.

Šiandien bendra užsienio politika tėra minimaliausios, dažniausiai deklaratyvios, pozicijos dėl kurių sutaria visos 28 valstybės narės, tačiau netgi šio sutarimo radimas yra lėtas ir sudėtingas procesas. ES užsienio politika lėta, o mažėjant informacijos sklaidos laikui transformuojasi ir diplomatija, kuri priversta tapti žaibiška. Europos Sąjunga dėl negebėjimo pateikti greitų reakcijų užsienio politikoje itin pralaimi kitoms valstybėms. 

Valstybės narės negalvoja apie ES kaip galios centrą, jos apsiriboja procesų savo kaimynystėje stebėjimu ir reakcijomis, tuo pat metu ignoruodamos tai kas vyksta kituose regionuose besiribojančiose su kitomis narėmis. Tai paaiškina, kodėl Europos Sąjungos reakcijos į Rusijos agresiją Ukrainoje yra itin svarbios narėms įstojusioms po 2004 m., tačiau pietinėms narėms tai mažai svarbu. Paraleliai, Baltijos ar Vidurio Europos šalims mažai svarbu, tai kas vyksta Viduržemio jūros regione.

Kadangi pačios valstybės narės nelinkę galvoti apie ES kaip vieningą tarptautinės sistemos veikėją, kitos pasaulio valstybės taip pat nevertina Europos Sąjungos kaip vientiso darinio ir linkę palaikyti santykius su valstybėmis narėmis individualiai. Iš esmės tai skaldo ES ir leidžia ją lengviau veikti įtakojant individualias valstybes. Bendrijai veikiant vieningai nauda visoms ES valstybėms narėms būtų didesnė, tačiau dėl to potencialiai mažėtų nauda atskiroms ES narėms santykiuose su trečiosiomis šalimis. Čia Europos Sąjungos užsienio politikoje galėtų būti taikoma John Nash pusiausvyros teorija, kuria remiantis kiekviena valstybė narė turėtų siekti tai kas padidintų jos, o kartu ir grupės laimėjimus santykiuose su trečiosiomis šalimis.

Europos Sąjungai trūksta ne tik bendros užsienio politikos, bet ir bendros saugumo politikos. ES saugumo politiką, geriausiu atveju, būtų galima laikyti embriono stadijoje, ji apsiriboja tik bendromis pozicijomis terorizmo ir piratavimo atžvilgiu, sankcijomis ir taikos užtikrinimo bei palaikymo misijomis, kurios yra iš esmės tėra „norinčiųjų valstybių“ misijos, o ne visos bendrijos misijos. Būtų logiška atskirti užsienio politikos ir bendrąją saugumo ir gynybos politikas, kad jos taptų efektyvesnės.

Rusijos agresijos Ukrainoje metu itin suintensyvėjo diskusijos apie NATO vaidmenį, tačiau tuo pat metu nediskutuojama apie ES bendrus saugumo ir gynybos įsipareigojimus fiksuotus Lisabonos sutartyje. Šios sutarties 2 skirsnio, 49 straipsnio, c dalies 7 punkte teigiama, kad „Jei valstybė narė patiria karinę agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų chartijos 51 straipsniu, jos atžvilgiu yra įpareigotos jai teikti visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą“. Europos Sąjunga neturi pakankamai išvystytų karinio koordinavimo institucijų, nevyksta standartizacija ir integracija karinėje dimensijoje, kaip kitose ES politikos dimensijose. Galiausiai, neteko girdėti net apie bendras ES valstybių narių karines pratybas.

Europos Sąjungos valstybės narės pernelyg ilgai buvo pamiršusios karo grėsmę, tikėdamos savo nepažeidžiamumu. ES vis dar yra linkusi įsivaizduoti save pirmąja postmodernia galybe, kuri veikia ne kariniais instrumentais, bet vadinamąja „švelniąja galia“ – vertybiniais elementais, ekonominiais instrumentais, o karinės galios politiką Europos Sąjunga laiko atsilikusių galybių primityviais užsienio politikos instrumentais. Nors populiaru kalbėti ir rašyti apie vertybių ir idėjų įtaką, tačiau karinės galios atmetimas, kuris būdingas visiems kitiems tarptautinės sistemos veikėjams, yra neadekvatus. Karinės galios dimensijos vystymas Europos Sąjungoje turi būti natūralus procesas. Jeigu linkstama manyti, kad ES yra konfederacija, ar bent pretenduoja ja būti, būtina prisiminti, kad konfederacijose karinės integracijos elementas yra vienas svarbiausių.

Šioje srityje yra besibaiminančių, kad Europos Sąjungos karinės galios plėtojimas dubliuos NATO pozicijas ir iškils bendradarbiavimo problemos. Tačiau šiuos klausimus neabejotinai galima sureguliuoti ir tai nėra didžiausia problema iššūkių akivaizdoje. Pasikliovimas JAV karine galia ir atviras piktnaudžiavimas jos saugumo užtikrinimu iš esmės silpnina JAV galią. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir JAV bendrus interesus besiformuojančioje tarptautinėje sistemoje būtinas Europos karinės galios didėjimas. Šis didėjimas mažins JAV karinės galios poreikį Euroatlantinėje erdvėje. Europos karinių pajėgumų didinimas leis JAV perkelti dalį karinių pajėgumų į Rytų ir Pietryčių Aziją, kur yra didžiulis JAV karinės galios poreikis, siekiant sulaikyti augančią Kinijos galią, apsaugoti jos kaimynes nuo galimos agresijos dėl ginčytinų teritorijų.

Jeigu Europa JAV vertina kaip strateginį sąjungininką, kuriuos vienija ne tik rinkos ekonomika, bet ir demokratinės vertybės, Europa didins savo įsipareigojimus sąjungininkei. Įsipareigojimų didinimas apsaugos JAV nuo persitempimo – didesnio finansinių ir karinių išteklių panaudojimo nei tai yra būtina. JAV dominavimo išsaugojimas ir Europos Sąjungos, bent kaip „jaunesniojo brolio“, stiprėjimas leis ilgiau išsaugoti JAV ir Europos interesus tenkinančią pasaulio tvarką ir stiprins pozicijas naujojoje.

Europos Sąjungoje negalima tikėtis greitų pokyčių, tačiau apie juos reikia svarstyti, kelti ES stiprėjimo ir konsolidavimo iniciatyvas. Vis dar lieka neaišku, kam atstovauja Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos įgaliotinė Catrin Ashton: valstybes nares, jų bendrą poziciją, ar tik Europos Komisiją? Henry Kissinger svajonė apie telefono numerį, norint kalbėti su Europa vis dar lieka neišsipildžiusi.

Nors mėgstama pastebėti, kad dėl nepilnavertės ES užsienio ir saugumo politikos nemažai analitikų linkę kaltinti įgaliotinę Catherine Ashton, tačiau neveiksnumo priežastys slypi pačioje ES struktūroje. Šios struktūros keitimui būtina stipri asmenybė, kuri užimtų vyriausiojo įgaliotinio postą. Atsižvelgiant į Lietuvos, Baltijos valstybių ir visų Vidurio Europos narių interesus vertėtų remti Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio ar Švedijos užsienio reikalų ministro Carlo Bildto kandidatūras. Lietuvos pozicijos vieno ar kito ministro asmenybių atžvilgiu neturėtų būti kliūtis strateginiams interesams. Prioritetas turėtų būti ES ir mūsų regiono interesas, prisidėjimas prie stiprios Europos Sąjungos formavimo. Minėti asmenys galėtų sustiprinti bendrą ES užsienio ir saugumo politiką net esančios struktūros rėmuose.

Galutinis siekis turėtų būti ES bendros užsienio ir saugumo plėtojimas ir gilinimas, tikslų numatymas ir efektyvumo didinimas. Tai dar nereiškia, kad bendra Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika formuojama ir įgyvendina kitos valstybės narės atstovo Lietuvą tenkins, tačiau vertinant artėjančius iššūkius ir siekiant Europos Sąjungos kaip vieno iš galios centrų įtvirtinimo individualūs interesai turi būti apriboti.