2010 metų gegužės 9 dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel sėdėjo labai garbingoje tribūnoje – aukštai virš Raudonosios aikštės, kartu su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu bei ministru pirmininku Vladimiru Putinu. Ji žvelgė žemyn į žygiuojančius Rusijos, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Lenkijos kareivių dalinius. Jų maršas 65 kartą priminė sąjungininkų pergalę prieš hitlerinę Vokietiją.
© AFP/Scanpix

Vėliau kanclerė dar pareiškė, esą pakviesta į šį paminėjimą Maskvoje, ji pasijuto labai pagerbta. Šio trumpučio vizito ji galėjo atsakyti dėl labai skubių ir svarbių reikalų. Taip, beje, pasielgė prezidentai Barakas Obama ir Nicolas Sarkozy. Tą savaitgalį Briuselyje buvo įnirtingai kovojama dėl Graikijos išgelbėjimo. Dar daugiau – iš tikrųjų ten vyko kova dėl euro ir galbūt visos Europos Sąjungos likimo. Tad A. Merkel vizitą į Maskvą galime laikyti ženklu, kad Vokietijos vyriausybė teikia didelę reikšmę santykiams su Rusija – stipriausia žemyno jėga.

Mano požiūriu, Vokietijoje buvo šiek tiek paskubėta sukti politiką ta kryptimi, kurioje vyrauja santūrus požiūris į JAV ir kitus NATO sąjungininkus. Tačiau niekas šiandien negali pasakyti, kaip toliau vystysis Šiaurės Atlanto sąjunga, kaip ji pergyvens pralaimėjimą Afganistane. Arba kokią įtaką Vokietijos politikai darys besitęsiantis Europos Sąjungos silpnėjimas.

Taigi, visiškai nepakenktų, jei Rusija būtų pritraukta arčiau Europos Sąjungos, pavyzdžiui, asocijuotais ryšiais. Ilgai lauktas šios šalies modernizavimas stiprinant Rusijos demokratines jėgas, ko gero, sustiprintų ir pačią Europos Sąjungą.

Dėkingumas, kuriuo apibūdintume Vokietijos ir JAV santykius po 1945 m., jau išnyko. Mastelis, kuriuo šiandien matuotume šiuos santykius, skambėtų taip: „Kokios naudos gausiu bendraudamas su kitu?“.
Frankas Lemkė

Gegužės 9 dieną istorikai ir oficialūs kalbėtojai priminė tragiškuosius antrojo pasaulinio karo faktus. Karo, kurį anksčiau Sovietų Sąjunga, o dabar Rusija tebevadina „Didžiuoju Tėvynės karu“, metais (1939–1945 m.) žuvo 55 milijonai žmonių. Iš jų 27 milijonai Sovietų Sąjungos piliečių.

Vokietija neteko 7 milijonų žmonių. Įvertinus nevaldomą smurtą, kurį patyrė vermachto užkariautos Rytų Europos tautos, o vėliau kerštą, kurį pergyveno sovietų kariuomenės okupuotų Vokietijos žemių gyventojai, nebūtų keista, jeigu rusai ir vokiečiai iki šių dienų jaustų nebent didžią neapykantą.

Kodėl taip neatsitiko – racionaliai, remiantis faktais, paaiškinti neįmanoma. Dabar demonstruojamos abipusės rusų ir vokiečių simpatijos priežasčių reikia ieškoti greičiausiais emocinėse gelmėse, kurios ir politikoje atliko labai svarbų vaidmenį.

Vokietijoje nuolat jaučiama didelė simpatija Rusijos žmonėms. Tik nereikia painioti Sovietų Sąjungos žmonių, gyvenusių Stalino diktatūros laikotarpiu. Susivienijus VFR ir VDR, šie sentimentai įgijo naują postūmį. Nepaisant prievartinės meilės Sovietų Sąjungai, kurią komunistai skiepijo Rytų Vokietijos gyventojams, vis dėlto netgi „didysis brolis“ kartais būdavo pavyzdys ir nostalgijos priežastis. Tai, kad komunistinės sistemos įkalintas Vokietijos Demokratinės Respublikos pilietis galėjo nuvykti į Sovietų Sąjungą, tai buvo ypatingas įvykis, kurio jis ilgai troško, o vėliau. grįžęs namo, itin ilgėjosi.

Žinoma, nenuostabu, kad Vokietijos vakarinių žemių gyventojams ir jų vyriausybei Bonoje prireikė daugiau laiko, kad požiūris į Rusija taptų pozityvus, o politika siektų kooperacijos. Tačiau maždaug nuo 1970 metų tokia kryptis jau buvo aiškiai matoma. Ko gero, ir abiejų Vokietijų suvienijimas didžia dalimi tapo įmanomas kaip tik dėl pozityvaus vokiečių požiūrio į Sovietų Sąjungą ir Rusiją.

Vokiečiams, karo pralaimėtojams, nesąlygiškai pripažinusiems kapituliaciją, Europa pasiūlė vienintelę ir tikriausiai geriausią galimybę sugrįžti į pokario tautų šeimą. Iki 1990-ųjų tai reiškė sugrįžimą į Vakarų Europos dalį, į taiką, laisvę, gerovę ir pagarbą. Vėliau VFR Europos plėtros procese teko pavyzdingo berniuko vaidmuo. Politiškai santūri, ekonomiškai stipri Vokietija dažnai apsiribodavo tuo, kad apmokėdavo besivystančios kontinento vienybės sąskaitas. Dar ir šiandien Vokietijos mokesčių mokėtojai suformuoja trečdalį ES biudžeto. Tai aplinkybė, kurią šiais itin sunkiais laikais dauguma Vokietijos gyventojų laiko neteisinga. Ir nebepateisinama.

Tarptautinių santykiuose yra vartojama įsimintina frazė: „politikoje nėra vietos dėkingumui“. Kad šis sakinys labiau atitiktų mūsų aptariamą temą, reikėtų pridurti: „Tik jau ne ilgam laikui!“. Be abejonės, Vakarų vokiečiai buvo dėkingi JAV, šiek tiek mažiau – Didžiajai Britanijai už pokario metu greitai suteiktą pagalbą, kuri leido išgyventi ir pradėti šalyje kurti ekonomiką ir demokratiją.

Be šitos pradinės pagalbos Vokietija būtų degradavusi iki agrarinės, nieko nevertos valstybės ir nebūtų pasiekusi to, kuo netrukus tapo ir yra iki šiol: patikima ir klestinti demokratija.
Visuose trijuose okupaciniuose Vakarų sektoriuose tarp Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, JAV kareivių dalinių užsimezgė tikra draugystė, kuri buvo savanoriška ir sąžininga, skirtingai nuo VDR ir Sovietų Sąjungos ginklo brolių draugystės. Europos vienijimosi procesas be amerikiečių pagalbos nebūtų turėjęs jokių galimybių. Todėl ir Vokietija galėjo augti šioje dvasioje ir reabilituotis kaip tauta.

Kodėl, bėgant metams, vis dėl to pirmiausiai JAV tapo svetimos Vokietijai? Kodėl kairiojo spektro vokiečių intelektualai pradėjo nekęsti Amerikos, o vėliau ėmė prieš ją netgi kovoti? Kodėl jie ignoravo žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje, bet kaltino Vakarų hegemoninę jėgą?

Tikrai tam yra daug priežasčių, bet man atrodo, kad akivaizdžiausias yra nusivylimas didžiosios jėgos politika. Vietnamas, Nikaragva, ne taip seniai ir Irakas bei Afganistanas – tai tik keli pavyzdžiai. Kur tik vyko karai, ten buvo galima įvardyti JAV kaip kiršintoją, užkulisiuose aktyviai veikiančią valstybę. Tuo metu Sovietų Sąjunga, išskyrus visiškai žlugusią intervenciją į Afganistaną, apsiribojo savo rūpesčiais – išsaugoti Maskvos valdžią visose Sąjungos platybėse ir Rytų Europoje. George‘o W. Busho valdymo metais vokiečių tauta ypač susvetimėjo amerikiečių atžvilgiu.

Kai nebeliko pavojaus iš Rytų, kai Sovietų Sąjunga tapo Jelcino Rusija, NATO, kaip šaltojo karo produktas, akivaizdžiai prarado savo reikšmę. Žinoma, JAV – NATO varomoji jėga – taip pat dėl to stipriai nukentėjo. Šiaurės Atlanto pakto dalinių įsiveržimas į Afganistaną sudavė didžiulį smūgį NATO įvaizdžiui. Du trečdaliai vokiečių smerkia Vokietijos dalinių įvedimą į Afganistano Hindu Kušo provinciją. Tai faktas, į kurį užsispyrusi Berlyno vyriausybė visiškai nekreipia dėmesio.

2008 m. JAV vykusi rinkiminė kova lyg ir žadėjo požiūrio į Ameriką renesansą, nes kandidatas Barakas Obama kalbėjo apie permainas, kurių jis turėtų imtis, kad įrodytų savo šalies sąžiningumą ir politinį patikimumą. Šie lozungai sulaukė didelio atgarsio daugelio vokiečių širdyse. Tačiau jau ir vėl girdėti kritiškų kalbų, nes akivaizdu, kad „President of change“ daug darbų , kuriuos ketino padaryti, nė nepradėjo arba jų labai lėtai imasi. Todėl jo „Yes, we can“ šiandien Vokietijoje skamba ganėtinai ironiškai. Suprantama, ir Vokietijai, ir Europai JAV tebėra svarbiausias politinis partneris. Šią šalį pamėgo turistai, jaunoji karta laiko ją pavyzdžiu kultūros srityje. Tačiau šis asmeninis vertinimas dar nereiškia, kad jie taip pat pozityviai vertina valstybę ir jos vaidmenį pasaulyje.

JAV reikšmė tampa vis mažesnė už Vokietijos ir Europos santykius su Rusija. Amerikos politinė ir ekonominė hegemonija akivaizdžiai silpnėja, Europai teks iš naujo persitvarkyti, persiorientuoti, o tai reiškia, jog didės praraja tarp JAV ir Vokietijos, JAV ir visos Europos.
Frankas Lemkė

Dėkingumas, kuriuo apibūdintume Vokietijos ir JAV santykius po 1945 m., jau išnyko. Mastelis, kuriuo šiandien matuotume šiuos santykius, skambėtų taip: „Kokios naudos gausiu bendraudamas su kitu?“. Šiuo požiūriu JAV reikšmė tampa vis mažesnė už Vokietijos ir Europos santykius su Rusija. Amerikos politinė ir ekonominė hegemonija akivaizdžiai silpnėja, Europai teks iš naujo persitvarkyti, persiorientuoti, o tai reiškia, jog didės praraja tarp JAV ir Vokietijos, JAV ir visos Europos.

Dižioji Britanija, baigiantis karui, irgi buvo laikyta stipria, nors ir nuo arenos nueinančia jėga. Pastaruoju metu ji siekia ekonominio poilsio, o kaip Europos valstybė – pernelyg dažnai stodavo Amerikos pusėn, todėl šiandien nėra laikoma patikimu Europos nariu. Toks elgesys ypač sustiprino kitų valstybių sentimentus Europai. Britanijos vengimas stoti į euro zoną dar labiau paveikė šias nuotaikas. Panašu, kad ir Davido Camerono vyriausybei valdant mažai kas pasikeis. Tačiau šiandien, gyvenant trečiai pokario kartai, sunkiai berasime dėkingumo už tai, kad daug aukų patyrė ir britai karo su Hitlerio diktatūra metais. Anglijos gyvenimo būdas, kultūra yra labai vertinami, žmonės mielai persikelia per kanalą, bet vokiečiai tai daro retai, ką, beje, ir kita pusė. Tik Berlynas yra išimtis.

Su Prancūzija elgiamasi panašiai, tačiau šiek tiek kitaip. Prancūzija Vokietijoje nelaikoma didžiąja jėga, tačiau ji yra politiškai šiuolaikiška. Labai vertinama šalies kultūra, atostogautojų mėgstama šalis, nors ne taip kaip Ispanija, Italija ar netgi Austrija.

Vokietijos pastangas būti gerais europiečiais Prancūzija paremdavo tik tada, kai paaiškėdavo, „ kas bus virėjas, o kas padavėjas“ Nuo prezidento de Gaulle laikų Prancūzija nuolat stengėsi nurodyti, kokiomis kryptimis turėtų plėtotis Europa. Todėl teisinga, kad abi šalys laikomos EU varikliais. Ar ši Etente cordial išsilaikys euro krizės akivaizdoje, palauksim ir pamatysim. Turėdama didžiausios naudos iš Europos ir valiutų sąjungos, Vokietija pasistengs, kad svarbiausi jos partneriai, jei tik įmanoma, neprarastų geros nuotaikos.

Sunku nuspręsti, ką vokiečiai labiau vertina – rusus, amerikiečius ar savo artimiausius kaimynus. Jeigu kelsime klausimą dėl didžiausios naudos, panašu, kad šiuo metu daugiausiai balų surinktų Rusija. Dar svaresnis įrodymas būtų vamzdis per Baltijos jūrą, ateityje Vokietiją aprūpinsiąs didele reikalingų dujų dalimi. Šio proceso nekontroliuos jokia kita valstybė. Dar vienas, anksčiau minėtas argumentas – išskirtinis Kremliaus dėmesys Vokietijos politikams.

Pabaigai dar vienas pastebėjimas (matyt, kad nesugadintų šventinės nuotaikos Maskvoje): pergalės iškilmėse niekas nepaminėjo fakto, kad iš tikrųjų metas kalbėti apie požiūrį, jog ne diktatoriaus Adolfo Hitlerio įžygiavimas į Sovietų Sąjungą 1941 m. liepą tapo „Didžiojo Tėvynės karo“ pradžia, o abiejų šių valstybių kartu pradėtas grobikiškas žygis į Rytų Europą. Iš to, ką Hitleris ir Stalinas tarpusavyje pasidalijo, dar ilgus dešimtmečius liko Sovietų grobiu. Vien šis paktas Lietuvos Respublikai kainavo jos egzistavimą, taip pat, kaip ir daugeliui tokio likimo valstybių.

Jei nacistinė Vokietija šio abiejų diktatorių velniško akto nebūtų sugriovusi, pradėdama puolimą, tai šiandien politiniai santykiai atrodytų visiškai kitaip. Bent jau Europoje. Tikrai baisu tai net įsivaizduoti!

Tačiau reali politika paklūsta kitoms vertinimo ir elgesio taisyklėms.

Frankas Lemkė (g. 1941) - iš Klaipėdos krašto kilęs vokiečių žurnalistas, radijo stoties „Deutsche Welle“ korespondentas, padalinių vadovas. Dirbo Vokietijoje, įvairiuose pasaulio regionuose Rytų Afrikoje, Rytų Europoje.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (26)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (17)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (206)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (7)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (72)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (3)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (168)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Atsibodo valdžios diskriminacija – renka parašus (1)

Šiemet įsigaliojęs naujasis Administracinių nusižengimų kodeksas jau kurį laiką neramino...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (272)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (8)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...