Kažkokia pusinė ir politiniu teatru (pardon, farsu) atsiduodanti vidaus politika tampa įprasta ir atpažįstama. Plaukai šiaušiasi, kai išgirsti, kaip politikai ieško savo naudos. Viena publicistinė laida ar koks demaskuojantis straipsnis spaudoje, kaip žinoma, nieko nekeičia...ar gal po šešerių metų vėl prisimenama, tik tada, kai jau senaties terminai viskam suėję.
Gintaras Beresnevičius
© DELFI
Ir rūpi jau naujos aistros. Nauji beviltiški skandalai. Ko ten ta ekonomika kyla, taip ir neišeina susigaudyti. Gal išties – korupcija tam tikrame etape yra būtinas variklis? Kaip vienas kitas ekonomistas ar verslinikai sukandę dantis ima ir prisipažįsta, kad jei įstatymai trukdo ar įkyri verslui, korupcniai santykiai bent jau siūlo paprastesnį ir aiškesnį kelią. Matyt, didele dalimi tenka sutikti. Tik kuo tai gali baigtis?

Emigracijos paspartėjimu ir visuotiniu teisiniu, visuomeniniu ir kultūriniu nihilizmu. Viltimis, kad kažkuri partija, tarkime, konservatorių, išmes iš savo gretų seniokus ir pastatys jaunimą? (V. V. Landsbergis taip siūlo). Per kiek laiko ta jaunoji gvardija korumpuosis? Visvien rūstūs prabočių šešėliai lindės už nugaros ir grūmos neurasteniškam jaunimui, o kadangi Lietuvoje jau niekuo nebetikima, tauta pagalvos, kad tik gudrus ėjimas. Nebent revoliucija, jaunųjų maištas ir drauge senių “demaskacija” vienoje atskirai paimtoje partijoje. Tai įtikėtina. Tai gundytų pasekti šitokiu pavyzdiu kitus? Ir taptų rutina. Bet gal geresne, nei dabartinė...

Įdomiausia, kad šioje situacijoje be išeities, kai vistiek keturi-penki lyderiai, pasimainę postais, išliks lyderiauti po bet kokių rinkimų rezultatų, išeitimi gali būti bet kas. Kakada išeitis buvo Sąjūdis, - tai gal kokia Tautos Taryba? Samdomų ministrų ekspertų kabinetas? Tokiais būtų galima kurį laiką pasitikėti, nes juos būtų galima atleisti, jei kas. Viskas ima ir nusvyra į fantazijos sritį, bet ar ne fantazijos sričiai priklauso visa tautiška politinė patirtis per keliolika metų. Jei fantastika atbulai, tai gal ir į priekį? O vis dėlto kažkoks pereinamasis laikotarpis turi nutikti. Žinoma, ne kartą ir ne du galėjome importuoti kokį monarchą. Von Urachas būtų buvęs visai nieko, bet anuo metu tarsi vaidenosi, kad demokratija populiaresnė, dar vėliau – apsišvietusi A. Smetonos autokratija sukūrė kažinką tarp monarchijos ir valdomos demokratijos. Irgi fantazijos sritis. Apie sovietmetį kalbėti sunku. Vienu metu buvo gūdu, vėliau juokinga. Bet visvien gūdu.

Kaip ir dabar, kai politika tai pinigų dalybos. Nustebusi liaudis fone gieda gūdžius choralus (kitokių gaidų lietuviai berods nepaima). Bet nelabai kam ji įdomi, liaudis tai viena iš valstybei priklausančių dekoracijų, kaip vėliava, sava valiuta, kalba. Tiesa, jei pastebėjome, net tos dekoracijos silpsta ir gana greitai nunyks kaip istorinės atgyvenos. Ateis pažangesnės formos ir pažangesnės vėliavos.

Lietuvų istorinė gausa

Kovoti su tokia machinerija, siūlant vis geresnius ar įdomesnius atgimimo, atsinaujinimo būdus, yra kiek iliuzinis dalykas, nes prognozių kūrimas ar atgimimo siūlymai neišvengiamai apeliuoja į intelektą arba į dorą. Abu šie dalykai politikoje nebeveikia. Veikia tik pinigai, dideli pinigai. Juos nugalėti gali tik dar didesni pinigai, o intelektualai ir šiaip padorūs atgimimo versijų siūlytojai jų neturi.
Gintaras Beresnevičius:

Istorikai ginčijasi, nuo kada Lietuva tapo valstybe. Nuo Mindaugo krikšto? Nors tie patys istorikai gerokai abejoja kad tai buvo feodalinė klasikinė monarchija, o paskui dar vienas stebuklas – šlėktų diktatūra ar demokratija šlėktoms, tik ne valstiečiams ir karaliams.

Anksčiau įžiūrima kažkokia genčių konfederacija, kuri esą buvo ikivalstybė ar provalstybė, bet kažkas su pačia valstybės sąvoka neaišku. Ar gentis, sakykime, palankiom aplinkybėmis nėra ta pati valstybė su autoritetinga ir išmintinga senolių taryba demokratiniu seimu (tautos susirinkimas), pakankamai aukštom moterų teisėmis, savo teritorija, keliolika ramiai sau smaksančių kaimų ir pilimi centre. Na taip, garvežių anuomet trūko. Bet etnosai kaip juos bepavadinsime, visiškai atitiko savo poreikius, ir valdytis, ir kariauti jie sugebėjo pačiose nepalankiausiose situacijose, ir religijas turėjo pagal savo būdą ir prigimtį.

Kada gentys jau ima jungtis, reiškia jų gyvenimą suardo koks išsišokėlis uzurpatorius, arba jau kitaip nebeišeina.

Tiesa, mūsų valstybę šiandien irgi sudaro gentys, kurių viena geresnė už kitą. Tuos socialinius sluoksnius galime vadinti klanais, galime vadinti gentimis. Valstybė yra gana efemeriška. Galima laukti uzurpatoriaus. Bet jam atlikus juodą darbą, tektų jį pribaigti ar išsiųsti pas kokius androfagus, nes uzurpatoriai linkę užsibūti. O lemiamu naujosios istorijos momentu mes radome išmintį: Sąjūdis ir buvo seniūnų taryba. Gal kokius metus. Vėliau prasidėjo Sąjūdžio uzurpacija, tokia įžūli ir tiesioginė, kad nelabai kas sugebėjo daryti ką nors, tik rautis plaukus ar sprukti iš politikos, - tai buvo neįtikima, bet tai buvo tiesa.

Taigi, šita mūsų Lietuva yra tradiciškai netobula. Aš nežinau tobulos valstybės, apskritai nežinau. Ar JAV ar Prancūzija tobulos? Tiesiog jos kitokios. Kiekviena valstybė kitokia.

Ji tiesiog būna tokia, kokią valdomieji leidžia pagal Konstituciją. Tačiau toliau visada nuo Konstitucijos nukrypstama. Tai viešai, tai patyliukais, tai viešai Seimuose ar senatuose keičiant kai tik prispaudžia pragmatiniai interesai. Pragmatiniai – mandagus pinigų pavadinimas, bet ne tų, kurie žvanga kišenėje, o didelių. Ir utopiška mąstyti, kad Lietuva yra ne tokia, kokios reikia didžiosioms galybėms. Kam reikalinga padori valstybė, kuri gal net imtų ir sužlugdytų kokį pačiai nežinomą didelį globalinio stiliaus projektą iš nuoširdumo ir padoriam žmogui derančio nežinojimo ir nesigaudymo? Dėl to nuoširdūs sąjūdininkai ir buvo pasėti po plynes ar atkirsti nuo tikrų įtakų. Žaidžia tie, kurie žino taisykles, o taisyklės yra labai paprastos – kalbant apie globalinius pinigų srautus, taisyklių nėra.

Ir jokia valstybė negali prie įtakingo posto prileisti entuziastingų nežiniukų, ar tipų su skaidria praeitimi, žmonių, nesaistomų interesų. Tai vieša paslaptis, nors mes dar jos neįsisąmoninę ir per dažnai stebimės. Pas kiekvieną valstybininką skeletas spintoje. Ar skeletų spintų galerija. Kitaip jis nebūtų valstybininkas.

Valstybė tobulėja

Valstybė yra prievartos ir melo mašina. Besisukanti vardan pinigų ir didelių svetimų interesų. Belieka arba apsimesti, kad gali ką nors pakeisti, įsivaryti sau reformatoriaus ir kovotojo kompleksą ir būsi padarytas juokdariu. Arba žaisti pagal taisykles, kurių nėra. Arba siūlyti išsigelbėjimo modelius, kurie net įgyvendinti vėl apaugs inertiška interesų mase. Arba tyliai daryti savo darbus. Nustojus viltis, kad valstybės prigimtį galima pakeisti ar pagerinti, dirbti savo darbą. Griauti ją pagal menkus savo sugebėjimus. Čia gali paveikti tiek visuomeninės organizacijos, tiek savo autonomijos plėtros paieškos. O tokių šansų yra daug. Kad ir ieškoti vietos kultūroje, bent jau toje, kuri dar nėra indoktrinuota. Vaikščioti į koncertus. Užsiimti saviveikla. Ten bent dar kažką reiški. Tapyti primityvistinius depresyvius paveikslus. Galima ir su gėlytėmis. Kas, kad mėgėjiškai.

O nuo revoliucijų valstybės apdairiai apsidraudė. Tą turime priminti ir prisiminti, ir prisiminę suprasti. Jokiai ochrankai ar KGB tai nesisapnavo. Kokios galimybės! Vaizdo kameros visuotinai veikia, elektronis paštas tikrinamas (nors buvo tikrinamas ir anksčiau, tik tai neviešinta), tavo banko sąskaita visiems žinoma. Kitas ėjimas, kurį planuoja mielasis Didysis Brolis – biometrinių asmens kortelių įvedims, o viską vainikuos galimybė pagal tavo kortelę nuolat žinoti, kur esi. Ir stebėti tave per labai modernų skystą ar kokį ten televizorių.

Ir kasdien kalti tau į galvą, kad aplinkui siaučia gripai ir pandemijos su epidemijos, teroristai, ir tavo saugumą reikia stiprinti dar ir dar. Būdai tam bus surasti. O jei nepavyks, tai ir pats iškeliausi į didelį didelį karą nežinia dėl ko. Tiesiog dėl didesnio saugumo. Viskas yra tavo labui.

Kovoti su tokia machinerija, siūlant vis geresnius ar įdomesnius atgimimo, atsinaujinimo būdus, yra kiek iliuzinis dalykas, nes prognozių kūrimas ar atgimimo siūlymai neišvengiamai apeliuoja į intelektą arba į dorą. Abu šie dalykai politikoje nebeveikia. Veikia tik pinigai, dideli pinigai. Juos nugalėti gali tik dar didesni pinigai, o intelektualai ir šiaip padorūs atgimimo versijų siūlytojai jų neturi. Taigi, tai greičiau tai intelektualinis sportas, demokratijos šunelių skalijimas sunkiasvoriam globalaus kapitalo karavanui.

Tad dabar geriausias laikas padėti kolekcionuoti pašto ženklus.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Artėjančio rudens prognozė: šalnos ir šalčiai – dar rugsėjį (42)

Rugsėjį jau galime sulaukti šalnų ir šalčių, tiesa, bent sniego tikimybė, laimei, išlieka...

T. Janonis. „Valstiečiai“, apsidairykite, kas vyksta jums už nugaros (11)

Valdantiesiems šokinėjant iš laimės, kad pavyko pradėti urėdijų reformą, urėdai laiko...

Lietuviai vėl atakuoja Kremliaus propagandos ruporus: priminė Rusijai nemalonius faktus (454)

Rugpjūčio 23-oji Lietuvoje minima kaip Juodojo kaspino diena , prisimenant 1939 m. rugpjūčio...

ES piliečiai Jungtinėje Karalystėje priblokšti: gavo įspėjimą apie deportaciją (18)

Aukštas pareigas užimanti Londono Queen Mary universiteto istorikė Dr. Eva Johanna Holmberg...

Prezidento rinkimai: centro dešinėje prognozuojama tikra mėsmalė (25)

Centro dešinėje, kuriai sąlyginai galima priskirti liberalių ir konservatyvių politinių jėgų...

A. Užkalnis. Baikime beprotybę dėl mokyklų (156)

Jūs tik pažiūrėkite, kas darosi kiekvienais metais šalyje, artėjant rugsėjo pirmajai. Ant...

Kelionių planuotojai įspėja apie esminius „Wizzair“ pasikeitimus (21)

Pigių skrydžių bendrovei „ Wizzair “ nuo rugpjūčio 15 d. pakeitus savo taisykles, vien tik...

Kirpėjos verdiktas: po atostogų neprižiūrėtus plaukus teks nurėžti

Maloniai šildanti saulė , plaukus kedenantis lengvas vėjas, maudynės atviruose vandens...

Gydytojas rezidentas atvirai: kas paverčia gydytojus cinikais, ligoniais ir emigrantais (76)

Tai yra atviras laiškas, skirtas Lietuvos visuomenei, Kauno gyventojams, LR Vyriausybei ir Sveikatos...

Plagiato skandalas: J. Statkevičius prašo visuomenės padėti rasti iš jo vardo uždirbančius sukčius (19)

Dizaineris Juozas Statkevičius jau kelias savaites bando išsiaiškinti sukčius, besikraunančius...