EŽT komisaras: kiekvienas „Berkut“ narys turi atsakyti už savo veiksmus

Vos po dienos nuo pokalbio su Komisaru, Ukrainos Vyriausybė įrodė, kad demokratija, žmogaus teisės ir teisinės valstybės principas iš tiesų nebeegzistuoja Ukrainoje. Naudodami neproporcingą jėgą „Berkut“ ir kiti teisėsaugos daliniai bei liūdnai pagarsėję neteisėtai veikiantys Tituškos užpuolė Maidano aikštėje bei kitose šalies vietose susirinkusius protestuotojus, atnešdami beprecedentį aukų skaičių per Ukrainos, kaip nepriklausomos valstybės, gyvavimo laikotarpį.

- Koks Jūsų bendras įspūdis po vizito – ar demokratija ir žmogaus teisės vis dar egzistuoja Ukrainoje?

- Situacija kelia nerimą, visų pirma dėl konteksto. Pilietinės visuomenės atstovai ir opozicijos politikai, su kuriais aš susitikau, visiškai nepasitiki teisine sistema ir teisėsauga. Pilietinė visuomenė taip pat visiškai nepasitiki politiniu elitu. Tai reiškia, kad yra institucinis vakuumas. Pasitikėjimo tarp opozicijos ir Vyriausybės stoka yra tiesiog milžiniška. 

Taip pat išaugo smurto tikimybė – nes patyrus tiek smurto žymiai krito riba, kai žmonės psichologiškai pasirengę patys naudoti smurtą. Tačiau pagrindinė problema, kurią aš tyriau ir kuri kelia didžiausią grėsmę yra nepateisinamo smurto iš teisėsaugos pusės naudojimas bei jų bendradarbiavimas su įvairiomis išorinėmis jėgomis, bendrai vadinamomis „Tituškomis“. 

- Ar Jūs buvote susitikęs su policijos smurto aukomis ?

- Drauge su manimi vyko teismo medicinos ekspertas, kuris dalyvavo apklausose ir peržiūrėjo sužeistųjų medicininius įrašus. Mano komanda apklausė daugiau nei 50 aukų. Lankėmės tardymo izoliatoriuose, ligoninėse ir kitur, kalbėjomės su daug gydytojų ir nukentėjusiųjų. 

Vaizdas, kurį susidarėme, yra labai aiškus – „Berkut“, riaušių malšinimo policija, kuri kilo iš Baltijos šalyse puikiai žinomo OMON, akivaizdžiai stengėsi naudoti perteklinę jėgą ir jų pagrindinis taikinys buvo žmonių galvos. Jie naudojo lazdas trankyti žmonėms per galvas, o parkritusius – spardė taikydami į galvą ir veidą, o gumines kulkas (Ukrainos Vidaus reikalų ministerija jas vadina „elastinėmis“ kulkomis) nukreipdavo į veidus, o to pasekmė – daug žmonių prarado akis.

- Kaip vertinate tokį elgesį?

- Tai yra visiškai neproporcingas jėgos naudojimas. Vyriausybė teigė, kad protestuotojai taip pat panaudojo jėgą, bet aš pasakiau, kad yra žmogaus teisių standartai, kurių privaloma laikytis, o profesionalus policijos darbas nereikalauja pralaužti žmogaus kaukolės, kad jį sustabdytum, ar išspardyti dantų tam, kad uždėtum antrankius. Vyriausybė teigė, kad protestuotojai mėtė Molotovo kokteilius – net jei ir taip, valstybės teisėsaugos pareigūnai neturi išmušti žmogui akies gumine kulka, kad sustabdytum daiktų į policiją mėtymą. Bet labiausiai man kelia nerimą policijos ir Tituškų bendradarbiavimas .

- Kas tie Tituškos?

- Pavadinimas kilęs iš vieno asmens vardo. Vadimas Titušek dalyvavo susidūrimuose su protestuotojais valdžios institucijų pusėje. Suimtas už smurtą jis pasakė vykdęs policijos nurodymus. 

Tai pasireiškia įvairiomis formomis skirtingose vietose – kartais tai kazokai, kartais – privačios saugos tarnybos, kitur – sportininkai ar tiesiog žmonės, kurie nori užsidirbti pinigų. Šie asmenys nedėvi jokios uniformos, neretai dėvi kaukes ir nešiojasi beisbolo lazdas. Jų neįmanoma identifikuoti ir tai paverčia teisėsaugos atskaitomybę neįmanoma. Tituškų samdymas sukuria didžiulę įtampą.

- Jūs sakote, kad Ukrainos valdžia samdo pašalinius asmenis naudoti jėgą prieš protestuotojus ir moka jiems už tai atlygį? Ar tai nereiškia, kad teisės viršenybė taip pat nebegalioja Ukrainoje? 

Eurokomisaras Nilsas Muižnieks

© AFP/Scanpix

- Žinoma, valstybė gali perduoti tam tikri saugumo funkcijas išoriniams asmenims, tačiau privalomas griežtas teisinis reguliavimas, adekvatus apmokymas, aiški samdomų pagalbininkų identifikacija. Jie negali dėvėti kaukių ir nešiotis beisbolo lazdų. Tokia situacija kaip dabar yra teisės viršenybės principo sugriovimas. 

Aš primygtinai raginau valdžios institucijas nedelsiant nutraukti šią praktiką, nes ji sudaro įspūdį visuomenei, kad policija pasitikėti nebegalima ir kad jie privalo gintis nuo policijos ir jos parankinių. Tai sukuria uždarą nepasitikėjimo ir smurto ratą.

- Tokia situacija sudaro įspūdį, kad kalbame nebe apie protestų vaikymą ir riaušių malšinimą, o apie barikadų formavimą, kur vienoje pusėje – valdžia ir jos šalininkai, kitoje pusėje – protestuotojai, tai primena pilietinį karą. 

- Taip, tokia rizika kyla. Kai turime visišką poliarizaciją ir institucinį vakuumą, kai mobilizuojami neaiškūs asmenys vykdyti teisėsaugos institucijų darbą, tai kyla toks pavojus. Kai kurie Tituškos buvo ideologiškai angažuoti, palaikė Vyriausybę, tačiau daugelis tiesiog dirbo už pinigus. Tai labai rimtą susirūpinimą kelianti situacija.

- Kokius žmogaus teisių pažeidimus Jūs nustatėte Ukrainoje?

- Visų pirma, tai teisės į gyvybę pažeidimai. Mažiausiai 5 žmonės žuvo protestų kontekste (iki vasario 18 dienos), tačiau iki šiol nevykdomi veiksmingi tyrimai. Taip pat pažeistas kankinimų, nežmoniško ir žeminančio elgesio draudimas, nustatyti pagrįstų kaltinimų atvejai. Pažeista teisė į asmens laisvę ir saugumą – buvo pagrobti žmonės, mušami ir kankinami, o po to perduodami policijai. Taigi, taip pat ir teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai. Kam pasiskųsti, jei Jus pagrobė ir kankino, o po to perdavė teisėsaugos pareigūnams? 

Nustatyta daugybė teisės į teisingą teismą pažeidimų. Ukraina turi naują Baudžiamojo proceso kodeksą, kuris buvo sukurtas bendradarbiaujant su Europos Taryba, tačiau labai dažnai jis neveikia praktikoje. Teisėjai ir prokurorai nepaisė teisės į gynybą. Taigi, visa galybė žmogaus teisių pažeidimų. 

Maža to, taip pat akivaizdi politinė poliarizacija, politinė krizė, kuri duoda labai pavojingą kontekstą. Mano darbas buvo įsigilinti į šios krizės žmogaus teisių aspektą, jos pasekmes žmogaus teisių apsaugai. 

- Jei Ukrainos vyriausybė sako, kad tai yra nacionalinis reikalas ir niekas neturėtų kištis – ar sutiktumėte?

- Ukraina yra Europos Tarybos šalis-narė ir yra saistoma savo tarptautinių sutartinių įsipareigojimų. Jos nacionalinės teisingumo sistemos situacija yra tokia rimta, kad ji daro įtaką teisingumo užtikrinimui visoje Europoje. Pavyzdžiui, daugiau nei 60 procentų Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriais buvo pripažinti Konvencijos pažeidimai, buvo prieš Ukrainą. Daugiau nei 60 procentų – iš visų 47 valstybių narių. Paraiškų srautas iš Ukrainos per paskutinius ketverius metus išaugo daugiau nei 600 procentų, ne 60, šešiais šimtais procentų. Tai liudija, kad Ukraina turi labai rimtų sisteminių problemų nacionaliniu lygiu, kurios nėra sprendžiamos naudojant vidaus teisinės gynybos priemones. Tai reiškia, kad daugeliui žmonių Ukrainoje EŽTT tampa vienintele galimybe rasti teisingumą. Ir tai turi įtakos visos Europos žmogaus teisių apsaugos sistemai.

Ukraina yra įsipareigojusi bendradarbiauti su tarptautiniais stebėsenos mechanizmais, įskaitant mano biurą, Komitetą prieš kankinimus, Parlamentinę asamblėją ir kitus, todėl mes turime teisę stebėti kas vyksta ir įsikišti.

- Be abejo. Manau, svarbu suvokti esminį faktą – kai žmonės grobiami, kankinami ir žudomi – tai nėra nacionalinis reikalas, tokie žiaurumai neturi sienų. Kada planuojate paskelbti galutinę ataskaitą?

- Tikiuosi, gana greitai, per 2-3 savaites. Tuomet kalbėsiuosi apie ją su Ukrainos valdžios institucijomis ir tarptautiniais partneriais. Grįšiu į Ukrainą, kai tik matysiu poreikį. Situacija gana sparčiai kinta, ir jau nuo mano vizito jų įvyko nemažai. Yra gerų pokyčių ir blogų pokyčių. Blogai tai, kad keli pareigūnai, kurie buvo atleisti už jų vaidmenį naudojant smurtą prieš protestuotojus praėjusių metų lapkričio pabaigoje, buvo išteisinti kaip nepadarę jokio nusikaltimo. Gera žinia yra tai, kad kai kurie pastatai, kurie buvo užimti protestuotojų, buvo atlaisvinti. Taip pat juntamas nedidelis konflikto įtampos mažėjimas – aš tai labai sveikinu. (Interviu įvyko precedento neturinčio išpuolio š.m. vasario 18 dieną prieš Maidano aikštėje ir kitur susirinkusius protestuotojus išvakarėse. )

- Kokio poveikio tikitės iš savo ataskaitos? 

- Nesitikiu, kad viena ataskaita padarys didžiulį poveikį. Tai ilgalaikis procesas, o mano vaidmuo yra teikti objektyvią, patikimą, nepolitizuotą informaciją apie žmogaus teisių padėtį, padėti valdžios institucijoms spręsti šią problemą. Bet taip pat suteikti tarptautinei bendruomenei objektyviais duomenimis ir patikimais tyrimais pagrįstą situacijos analizę.

Aš bendradarbiauju ne tik su kolegomis iš Europos Tarybos, bet ir Europos Sąjungos – pavyzdžiui, ET , bet ir su kolegomis iš ES, pavyzdžiui Komisaru Š. Fule, Europos Parlamentu, Europos Išorės veiksmų tarnyba. Taip pat šiuo klausimu aktyviai bendrauju su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), pavyzdžiui, šiandien skrendu į Vieną susitikti su Demokratinių institucijų ir žmogaus teisių biuro direktoriumi D. Lenarčič.

- Jūsų mandato ribose, kokių priemonių galite imtis, kad pasiekti realių pokyčių Ukrainos situacijoje?

- Manau, kad dėl keleto ypatybių mano mandatas yra unikalus – lankstumas, nepriklausomumas ir plati prieiga. Niekas man nenurodinėja ir nenustato mano darbo prioritetų. Sausio 30 dieną nusprendžiau, kad man reikia vykti į Ukrainą , ir vasario 4 drauge su 4 žmonių komanda sėdėjome lėktuve. 

Mums buvo suteikta galimybė aplankyti uždaras institucijas, susitikti su ministrais ir parlamento nariais. Aš naudoju savo įgaliojimus plačiai paskleisti žinią apie žmogaus teisių situaciją ir suteikti balsą tiems, kurie negali kalbėti patys už save. Taip pat pateikti objektyvią informaciją Vyriausybėms ir tarptautinėms organizacijoms. Pavyzdžiui, grįžęs iš Ukrainos pateikiau savo išvadas Europos Tarybos Ministrų Komitetui, kad Vyriausybių nariai būtų gerai informuoti ir galėtų imtis visų būtinų priemonių, užtikrinti, kad Ukrainos Vyriausybė laikysis savo įsipareigojimų.

Taip pat turiu teisę kaip trečioji šalis kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Jei matau bylą, kuri kelia plataus poveikio žmogaus teisių klausimą – mano mandatas leidžia pateikti amicus curiae intervenciją Teismui. Taigi, jei matau bylą prieš Ukrainą, kuri atitinka kriterijus – galiu įsikišti. O Vyriausybės privalo pagelbėti man dirbant mano darbą.

- Tačiau ką galima padaryti dabar? Kas ir kokių priemonių turėtų imtis veiksmingai sustabdyti smurtą?

- Pirmiausia, raginčiau, kad Ukrainos Vyriausybė išleistų nutarimą, pagal kurią „Berkut“ pareigūnai būtų įpareigoti dėvėti identifikacinius numerius, kurie būtų gana trumpi ir lengvai matytųsi iš toli. Tai užtikrintų, kad kiekvienas „Berkut“ narys bus atskaitingas už savo veiksmus. Taip pat labai norėtųsi, kad Vidaus reikalų ministerija ir vietos valdžios institucijos aiškiai paskelbtų, jog daugiau nebus jokio policijos ir bet kokios rūšies Tituškų bendradarbiavimo. Taip pat raginu, kad susirinkimų laisvė būtų užtikrinta ir nusiteikusiems prieš Vyriausybę ir už Vyriausybę žmonėms, o jų saugumą užtikrins profesionaliai. Šalia to, kad būtų priimti teisės aktai dėl susirinkimų laisvės užtikrinimo, kurie užtaisytų EŽTT atskleistas įstatyminio reguliavimo spragas.

Taip pat labai laukiu veiksmingų tyrimų dėl policijos smurto naudojimo, įskaitant smurtą prieš žurnalistus. Daug žurnalistų buvo sužeisti, daugelis žurnalistų buvo puolami būtent „Berkut“ pareigūnų. Norėčiau pamatyti gerokai daugiau nei 7 baudžiamuosius tyrimus, kurie vyksta dabar, o taip pat ir adekvatų baudžiamąjį persekiojimą bei atgrasančių bausmių skyrimą.

Taip pat Ukrainos valdžią raginčiau neatidėliojant paskirti savo atstovą į patariamąją grupę (specialus organas, įsteigtas ET generalinio sekretoriaus), kuri stebės tyrimus. Norėčiau pamatyti Baudžiamojo proceso normas taikomas praktikoje, o ne tik matyti jas popieriuje. 

Kalbant apie kitas tarptautines institucijas, pagrindinis reikalavimas, kurį aš girdėjau iš pilietinės visuomenės, buvo dėl tarptautinių institucijų fizinio buvimo Ukrainoje būtinybės, ypač regionuose. Tikiuosi, kad Europos Tarybos, ES, ESBO ir JT tai užtikrins.

Tačiau labiausiai norėčiau, kad įtampa pagaliau nuslūgtų, ypač vietos lygiu, kur ji itin didelė.

Europos Žmogaus teisių komisarą Nilsą Muižnieką vasario 17 d. Europos Taryboje, Strasbūre kalbino DELFI bendraautorė Dovilė Šakalienė, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė.