Emigrantų grįžimas - su sava politika?

Jei idėjos apie įsikūrimą čia remiasi padoriu ar labai padoriu finansiniu užnugariu, problemų neturėtų būti, jei dar neužmirštas tautiškas korupcinis voratinklis, ir kaip ten jame skyles varpyti. Grįš studentai, verslininkai, žmonės, susitaupę savo kepyklai ar būstui, galų gale grįš, kai pripjaus nostalgija, kuri lietuviui visada žiauri.

Ir grįš daug emigrantų, žinodami, kad grįžta į normalią šalį su normaliais trūkumais, kaip ir visur Afrikoje ar Lotynų Amerikoje. Perlenkiu, Lietuva yra normaliai korumpuota šalis su nevaldoma valdžia ir valdomais teismais. Nieko čia baisaus, ir Graikijoje ar Turkijoje, ar Ispanijoje, ar Italijoje yra ar pasitaiko daug blogesnių dalykų nei dabar Lietuvoje.

Apskritai gal jau turime pripažinti, kad emigracija yra jau jėga. Tik ji dar to neįsisąmoninusi.

Kokios savimonės ji yra ir kokiais keliais pasuks, kitas klausimas. Šiame tekste nieku gyvu nenoriu apsimesti emigracijos ekspertu, žinau nuotrupas iš žiniasklaidos, turiu ne vieną išvažiavusį pažįstamą ir turbūt šimtus buvusių studentų. Nemanau, kad galėčiau ką rimtai ir atsakingai diagnozuoti ar prognozuoti.

Bet kažkokie pamąstymai vistiek peršasi.

Emigracija jau tampa tokia pat galinga ir potencialiai įtakinga visuose Lietuvos gyvenimo sluoksniuose, kaip kad ji buvo XX a. 3-4 dešimtmečiais, ir dar kurį laiką ta įtaka niekur nedingo, ir vienaip ar kitaip veikė ir sovietinės Lietuvos gyvenimą, knygomis, per radijo laidas, siuntiniais ir tiesiog pačiu savo egzistavimu. Tačiau ta karta – su žinomomis išimtimis - jau ilgoką laiką pasitraukusi iš aktyvios veiklos ir galų gale nelabai orientuojasi dabartinės Lietuvos politikose ir pasaulėvaizdžiuose, su visa pagarba šiems žmonėms, savo darbą jie jau atlikę.

Dabar formuojasi emigracijos nauji centrai. Nauja emigracija, su savo požiūriais. Ir su savo kontaktais, su čia likusiais artimaisiais ir bičiuliais, tam šiais laikais nereikia savaitėmis ar mėnesiais laukti laiško; yra internetas ir elektroninis paštas. Ir kitos komunikacijos galimybės. Dabartinė emigracija yra arčiau nei anuometinė, nes ir pasaulį sutraukė globalizacija. Ir daugelis savo išvykimą nelaiko amžinu, susidarius tam tikroms aplinkybėms ar tiesiog pakyrėjus užsienyje, ne vienas grįžta.

Ir šioji emigracija yra mobili vidujai, žmonės gali čia grįžti ilgam, gali dešimčiai metų, gali keliems mėnesiams. Kai kada jie tiesiog zuja tarp Londono ir Vilniaus, Ispanijos ir Panevėžio, o studentai studijuoja, žadėdami ir norėdami grįžti. Tas malimasis tarp dviejų erdvių, Europos vakarinės dalies ir Lietuvos, duoda gerą europinio konteksto išmanymą.

Tai ne anoji emigracija, kuri 50 metų Lietuvos nemačiusi, tolimoje užatlantėje sprendė Lietuvos reikalus. Šita emigracija mobili ir informuota apie padėtį. O padėtis tokia, kad ji be abejonės galėtų būti geresnė, ir kai kada emigrantui čia reikėtų nuosavo politinio užnugario. Užnugario grįžimui.

Partijos Lietuvoje užburtame rate. Per kitus rinkimus vėl atsiras nauji madingi ir žadantys populistai, už kuriuos tauta su entuziazmu subalsuos, o po to viskas baigsis kaip visada, vėl atsiras tradicinių partijų koalicija su penkiolika metų pažįstamais veidais. Iš esamų kaladėlių formuojama nauja mozaika. Na, pridedant artimųjų ir draugų rato atstovus.

O kas būtų, jei čia šitoje politinėje nišoje atsirastų jėga, atstovaujanti mažiausiai 300 000 žmonių, kol kas esančių užsienyje, bet manančių grįžti? Kas politiškai emigrantus čia atstovauja? Emigrantai palikti vieni. O kas būtų, jei šie žmonės, pradedant nuo tų, kurie nuolat kursuoja tarp Vakarų Europos ir Lietuvos pristatytų save kaip tą alternatyvią politinę jėgą, kurios čia niekaip nerandama?

Sugrįžėlių partija, nepainiokime su amerikonais kelintos kartos, o žmones su trijų-keturių metų – vadybos, verslo, politine patirtimi Vakaruose, geriausia – Europoje. Tiesa, jokie čia cenzai nebūtini. Globos poreikis iš visų apklausų trykšta, tik Lietuvoje ta globa prisimenama rytietiško pobūdžio, ir stipriai gravituoja į Maskvos pusę. O ką, jei šitą globos idėją numesti į ES pusę, į Vakarus, ir pasinaudoti dabar Lietuvoje vis dar populiariais gero dėdės iš Vakarų įvaizdžiais. Arba – dabar jau tai įmanoma - savo vaikino iš Europos.

Dabarties emigrantai savesni – tai bendrasuoliai, bendradarbiai, giminės, bičiuliai – ir jie dar pakankamai švarūs politiškai. O ką, jei padaryti europinės pakraipos Darbo partijos modelį kitiems rinkimams, tik vietoje V. Uspaskicho, kuris buvo išrinktas, kadangi buvo rusas, pastatyti žmogų, kuris žadėtų Vakarų gėrį ir atstovautų Europą.

Prezidentas Valdas Adamkus buvo išrinktas, nes jis vakarietis, eksministras Viktoras Uspaskichas – kadangi rytietis. Lietuviai pasąmoningai nenori savo vedlio, jam reikia žmogaus iš svetur. Taigi, galima tokį naują vakarietišką veidą ir surasti? Ir pateikti kaip išmanančių ir patyrusių europidų partiją, kuri vienintelė čia gali susitvarkyti su korupcija, išvaikyti senąją nomenklatūrą etc. Na, čia jau viešųjų ryšių reikalas. Bet tai būtų pajėgi politinė alternatyva.

Įtikinti elektoratą, kad yra ne vien dvi alternatyvos – keisti senus populistus naujais. Kad galima derinti liberalizmą su socialiai orientuota valstybe. Ir kad alternatyva gali būti emigrantų suburta organizacija – jie patyrę, ir jie žino, kaip gyvenama normalioje demokratijoje.

Dėl visa ko reiktų patikimų veidų iš Lietuvos. Tiesa, kas yra “patikimas veidas” neapibrėžčiau, gal koks krepšininkas? Tai nereiškia, kad laikinoji emigracija gali ar turi paimti valdžią – ne, bet joje yra visų galų specialistų.

Aišku, padėties vietoje jie nežino, bet jie – jeigu nėra nomenklatūros atžalos – neturėtų baimės prieš kadrines reformas. Radikalias. Ar kas iš to gero išeitų, nežinau, bet kitaip jei emigrantai pargrįžėliai atvažiuos čia nesusiorganizavę, tai tuos, kurie nori įsijungti į politiką, draugiškai priglobs tradicionalistai ir mirtinai užmyluos.

Ar tai alternatyva? Nežinau, bet jeigu tokia grupė su atitinkamu visuomenės nuomonės apdirbimu mestų save į rinkimus, bent jau parlamentine partija jie taptų. Į priekaištą, kad jie nežino situacijos vietoje, kuris tikrai bus mestas, galima puikiausiai atsakyti, kad jie žino situaciją Europoje.

Pavieniui grįžę emigrantai bus suvalgyti, ištirpdyti, ir su dideliais vargais turės lįsti arba į verslą, arba į mokslo struktūras – bet dėl daugelio pavyzdžių tai bus nelengva, vietos užblokuotos. Nebent labai dideli pinigai, nebent pereini į vietines žaidimo taisykles. Nuo kurių daugelis ir bėgo.

Tad pravarčiausia ir saugiausia grįžti su šviežia, patyrusia Europos skonį komanda, kuri gana greitai įgytų pakankamai politinio svorio, kad jei ne pakeistų Lietuvos vaizdą ir politiką iš esmės, tai stipriai išjudintų ir pagyvintų. Kita vertus, be politinio užnugario pavieniai sugrįžėliai čia nelabai ką laimės. Be nuosavo politinio užnugario. Ir jokių blokų. Jei bent su kai kuriomis mažomis partijomis, ir labai atsargiai.

Niekieno aš nemokau, bet pastebiu, kad šansas toks yra.