E. Lucasas. Pasaulis, kokį pažinojome dešimtmečius, nebeegzistuoja

Rusijos viduje bandoma susidoroti su paskutiniais nepriklausomo gyvenimo likučiais – jie menkinami, tildomi ir dusinami. 2014-ieji – metai, kai pasaulis, kokį pažinojome dešimtmečius, liovėsi egzistavęs. Baisiausia, kad to dar kaip reikiant nesuvokiame.

Tiesa, Vakarai pradėjo reaguoti. Amerika ir Europos Sąjunga Rusijai įvedė sankcijų, privertė atšaukti „Pietų srauto“ projektą – Rusijos dujotiekį, kuriuo korupcija ir įtaka tekėjo dar prieš prasidedant statybos darbams. NATO nusprendė sukurti greitojo reagavimo pajėgas, kurias, krizės atveju, būtų galima skubiai pasiųsti į Baltijos šalis (belieka tikėtis, kad per ateinančias kelias savaites to neprireiks – jos bus pasirengusios tik 2015 metų pradžioje).

Tiesa, Rusija negavo visko, ko norėjo. Nepavyko sukurti „Novorosijos“, sujungiant okupuotą Rytų Ukrainą su Krymu ir Kremliaus palaikomais Padnestrės separatistais. Planas atkirsti Ukrainą nuo jūros žlugo. Ukrainos žmonės palūžę, tačiau nepalaužti: visi laukia beprasidedančių reformų, ir jos tikrai prasidės, tik 25 metais per vėlai, ir vilties dėl jų sėkmės ne tiek ir daug.

Krintanti naftos kaina kaip reikiant suerzino V. Putino režimą ir jo sąjungininkus. Kinija jų neišgelbės. Maža to, Pekinas tyliai taikosi į senąją Kremliaus imperiją Vidurio Azijoje. Rusai pasiryžę dėl stabilumo aukoti laisvę. Mainyti gyvenimo kokybę į demagogiją jie norėtų mažiau. Klausimas labai paprastas ir aiškus: ar slopstantis populiarumas bliūkštančių gerovės pažadų fone vis dar svarbus.

Svarbiausia problema yra neveiklumas ir nežinojimas: mes kaip homeopatai avarijos vietoje – elgiamės taip, kaip išmanome, tačiau nedarome to, ką privalėtume. Daugumos valstybių (Lenkija ir Baltijos šalys – išimtis) žmonės nesutinka, kad saugumas ir laisvė kartais reikalauja skausmo, rizikos ir psichologinio streso. Finansininkai ir verslininkai vis dar džiaugiasi galėdami purvintis rankas, turėdami reikalų su Rusija, ir garsiai rėkia, jeigu jiems kliudoma tai daryti, nors, jeigu jų gimtose šalyje siautėtų toks režimas, jie būtų ne juokais perpykę. 

Politikams taip pat sudėtinga deramai susirūpinti V. Putinu. Yra tokių, kuriems jo griežtas valdymas visai priimtinas ir netgi viliojantis (pavyzdžiui, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ar Slovakijos premjeras Robertas Fico). Kairiųjų pažiūrų politikus Rusijos deklaruojamas antiamerikanizmas tarsi apakina nematyti represijų, imperializmo ir nepasotinamo šį režimą kankinančio gobšumo. Keista tai, kad didiesiems liberalų protams žymiai paprasčiau apkaltinti NATO laužant niekada neduotus pažadus nei pripažinti faktą, kad Rusija Ukrainoje kariauja kolonijinį karą – tokį, kuris, pavyzdžiui, jeigu būtų vykdomos kur nors Afrikoje, tikrai nebūtų toleruojamas.

Dešiniesiems Kremliaus laikrodžio gausmas taip pat malonus ausiai. Nejaugi Rusijos valdžios patriotiškumas nevertas būti sektinu pavyzdžiu (niekam nerūpi faktas, kad ji iš savų žmonių vagia dešimtis milijardų dolerių)? Nepaisant fakto, kad galingiausiųjų sluoksniuose vykstančioms orgijoms nėra lygių, viešai deklaruojamas religingumas ir priešiškumas netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms vakariečius, besibjaurinčius savo civilizacijos dekadansu, džiugina. Kremliaus išpuoliai prieš griežtomis taisyklėmis paremtą tarptautinę tvarką tiems, kuriems tokie rėmai primena pražūtingą spaudimą jų šalių suverenumui, skamba tarsi muzika.

Didžiausią klaidą daro užsienio politikos ekspertai. Dalis, tokie kaip Henry Kissingeris ir Helmuras Schidtas, įtakingi ir garsūs, kiti – ne tokie žinomi. Jie trokšta paties paprasčiausio ir ciniškiausio problemos sprendimo būdo – aukoja Ukrainos siekius Europoje ir laukia, kol Rusija ateis į protą. Homeopatija – nieko verta. Šių ekspertų vaistai kenksmingi, galimai netgi mirtini.