Po keleto dienų prasidedanti Seimo rudens sesija reikšmingiausia tuo, kad su jos pradžia prasidės ir neoficiali prezidento rinkimų kampanija.
O norinčiųjų prezidentauti vis daugėja. Užvis daugiausia plunksnas kedenančiųjų politinio spektro dešinėje. Čia ir smulkiųjų dešiniųjų vadu ketinantis tapti lakūnas Jurgis Kairys, ir jo kolega liberalas Rolandas Paksas, nesugebantis pripažinti savo pralaimėjimo Eugenijui Gentvilui bei paaugliškai įsiręžęs siekti prezidento posto, ir sužibusi nauja konservatorių viltis Andrius Kubilius. O kiek dar kitų dešiniųjų vadų ir vadukų, kurių ambicijos šimteriopai pranoksta jų partijų įtakos ribas?

Centre į prezidentus susirengęs Kęstutis Glaveckas. Centro kairėje kažko pritilęs Artūras Paulauskas, ne kartą kalbėjęs apie rengimąsi perimti šalies vadovo regalijas.

Besivienijantys valstiečiai ir Naujoji demokratija ketina deleguoti ekspremjerę Kazimierą Prunskienę. Vis dėlto kairiųjų monolitas - socialdemokratai kol kas tyli. Žinoma, jie gali iškelti ne vieną stambaus kalibro veikėją. Čia ir pats Algirdas Brazauskas bei nemažai ambicijų turįs Vytenis Andriukaitis. Prakalbta apie filosofo Arvydo Juozaičio galimybes kandidatuoti į prezidentus kaip Socialdemokratų partijos atstovui.

Savo lemiamo žodžio, tiesa, dar netarė Prezidentas Valdas Adamkus.

Vis dėlto jei dešiniesiems nepavyks per rugsėjį rasti bendro kandidato arba bent susitarti, kad pagrindinės dešiniojo spektro politinės partijos liberalai ir konservatoriai per pirmąjį turą rems du kandidatus - E.Gentvilą ir A.Kubilių, o per antrąjį vieną jų, galima vienareikšmiai teigti, kad dešinieji pralaimės kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus. Maža to, dešinieji galutinai atvers socdemų erą.

Vytautas Čepas, iš Seimo praktiškai išstumtos Centro sąjungos narys, įsitikinęs, kad visų mažųjų dešiniojo politinio spektro partijų bėda ta, kad partijų nėra, yra tik asmenybės. “Ar realiai veikia Tėvynės liaudies, Nepriklausomybės, Demokratų partijos, Tautininkų, Laisvės lygos sąjunga? - klausia V.Čepas ir atsako: - Aš tokių nežinau”. Išties dažnas rinkėjas vargu ką galėtų pasakyti, tarkim, apie tai, kaip rajonuose dirba Nepriklausomybės ar Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos.

V.Čepas atvirai rėžia, kad tai dažniausiai vieno žmogaus partijėlės - Gedimino Vagnoriaus, Laimos Andrikienės, darbo tebeieškančio Sauliaus Pečeliūno, Antano Terlecko ar Rimanto Smetonos, kurie esą įsijautė į nepakeičiamų tobulų politikų, be kurių Lietuva sugriūtų, rolę.

Kairiesiems, pastebi pašnekovas, buvę kur kas lengviau susivienyti, nes jų buvo vos pora partijų - LDDP ir Socialdemokratų.

Galiausiai net jei besiaikštijantys mažieji dešinieji spalio pradžioje ir susivienytų, iš to maža naudos, nes šie sambūriai politiniam šalies gyvenimui praktiškai neturi jokios įtakos. Ir net jei jiems sutiktų vadovauti pats Jurgis Kairys, iš to būtų maža prasmės. Tik pats J.Kairys sukompromituotų gerą savo vardą.

V.Čepas samprotavo, kad arba mažosios dešiniosios partijos turės išmirti natūralia mirtimi, arba jų lyderiai privalės savo ambicijas užgniaužti “didžiųjų glėbyje”.

Įtakingiausios politinės dešinės partijos - konservatoriai ir liberalai, jei būtų pakankamai išmintingi ir sugebėtų susivienyti, taptų savo politiniu svoriu tik socialdemokratams prilygstančia jėga.

Ir nors konservatorius A.Kubilius jau dabar ragina kolegas liberalus ieškoti bendro kandidato į šalies vadovus bei galvoti apie bendradarbiavimą po prezidento rinkimų, manyti, kad dešinieji per rinkimus rems A.Kubilių arba E.Gentvilą, būtų naivu. Tikėtis, kad konsoliduotų jėgas prieš 2004 m. parlamento rinkimus, taip pat nerealu.

E.Gentvilas, Liberalų sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas, sutinka, kad liberalai neišvengiamai turės suartėti su konservatoriais. Tačiau, jo įsitikinimu, net ir po dešimtmečio tai bus dvi savarankiškos politinės partijos, detaliai derinančios savo veiksmus. Matyt, dešinieji neišvengiamai susivienys tik po dar keleto triuškinamų pralaimėjimų. Vienas dešiniųjų pralaimėjimas jau akivaizdus - 2000 m. Seimo rinkimai. Tiesa, konservatorių rinkėjai niekur nedingo, jie tik persiskirstė. Dauguma ankstesnių konservatorių rėmėjų dabar neabejingi liberalams. Jie patikėjo, kad liberalai - jauna karta, neužsikrėtusi jokiais praeities virusais ir kvailystėmis, kad tai pragmatiškesnė partija. Juk šito buvo tikimasi ir iš konservatorių po 1996 m. rinkimų. Ir, beje, po konservatorių pasirašyto memorandumo su pramonininkais į tai buvo panašu. Bet netrukus paaiškėjo, kad konservatoriams per sunkus išbandymas valdžia. Jie pradėjo proteguoti saviškius, nebūtinai profesionalus, apdėjo mokesčiais smulkųjį verslą ir begalinėmis privilegijomis išpuoselėjo valdininkiją.

Dabar liberalai dar jaučiasi lyg ant sparnų - mano, kad jų partija stipri ir įtakinga. Liberalai tebėra įsitikinę, kad jų rinkėjai niekur nedings. Iš tiesų nieko panašaus. Rinkėjai vienodi. Ir niekas negarantuoja, kad iš konservatorių pas liberalus perbėgę rinkėjai per kitus rinkimus negrįš atgal.

Kol kas liberalai ir konservatoriai nesusivienys, nes šioms partijoms vienytis nėra rimtesnių sąlyčio taškų, išskyrus, žinoma, ideologiją. Ir konservatoriai, ir liberalai deklaruoja pagarbą piliečių iniciatyvai, privačiai nuosavybei, užsienio investicijoms. Bet šito nepakanka. Abiejų partijų požiūris į istoriją, patriotizmą kardinaliai priešingas. Liberalai šiuo atžvilgiu pragmatikai, o konservatorių požiūris labai aštrus. Ir konservatoriai kol kas vengs liberalų, baimindamiesi būti apkaltinti atsisakę patriotizmo, esą jiems nesvarbi kalba, nacionalinė kultūra, pokario istorija.

Vis dėlto esminis dalykas - galimą liberalų ir konservatorių bendradarbiavimą tarsi kokia praraja skiria dabartiniai jų lyderiai. Liberalai bijos konservatorių, kol yra Vytautas Landsbergis. Konservatoriai bijos liberalų, kol jiems vadovauja R.Paksas. Tai yra konservatoriai prisibijo tų žmonių, kurie anksčiau buvo jų partijos atstovai, bet pačiu sunkiausiu šiai partijai metu trenkė durimis ir išsilakstė. Juk iki rinkimų kampanijos pradžios tebuvo likę apie pusmetį, kai 1999 m. lapkritį R.Paksas su bendraminčiais dar kartą suskaldė konservatorių partiją. Tėvynės sąjunga tuomet dar labiau nusilpo, nei išėjus G.Vagnoriui su 13 šalininkų.

V.Čepas kalba dar aštriau. Jo žodžiais, apskritai bet kokiam visų dešiniųjų partijų suartėjimui kliudąs V.Landsbergis: “Visi mano, kad dešiniųjų branduolys turėtų būti konservatoriai. Galbūt taip ir galėtų būti, nors, matyt, nebus. Esmė - konservatorių vadas V.Landsbergis nepatenkina nė vieno dešiniųjų lyderio. Ir apskritai nedidelė dalis dešiniųjų norėtų, kad V.Landsbergis užimtų kokį nors vadovaujamą postą”.

“Turės praeiti bent 10 metų, kad dešinieji suprastų, jog reikia vienytis. Padėtis pasikeis, kai iš aktyvios politinės veiklos pasitrauks V.Landsbergis. Daugelis jį prisimena kaip skaldytoją ir kiršintoją. Žinoma, jis be galo Lietuvai nusipelnęs žmogus, bet turėjo nuo politikos nueiti truputėlį anksčiau, gal tada ir dešiniesiems būtų geriau, - neslepia savo senos nemeilės Tėvynės sąjungos vadovui centristas V.Čepas ir tęsia: - Taigi prezidento rinkimus dešinieji pralaimės. Laimės kairieji ar jiems artimi. Jei LSDP nepridarys daug klaidų, ji laimės ir 2004 m. parlamento rinkimus, be to, ir 2008 m. išrinktame Seime turės užtektinai įtakos. Ir tik po to galėsime kalbėti apie kairiųjų eros pabaigą. Ateinantį dešimtmetį galima vadinti kairiųjų dominavimu”.

Tokie pralaimėjimai paskatins dešiniuosius suartėti. Tereikia prisiminti, kaip bendravo LDDP ir Socialdemokratų partija (LSDP). 1992-1999 m. šios partijos irgi niekaip negalėjo sueiti, kol joms vadovavo ankstesni lyderiai: LDDP - A.Brazauskas, Adolfas Šleževičius, Česlovas Juršėnas, o LSDP - Aloyzas Sakalas. Kai partijos pradėjo byrėti (nuo LSDP atskilo dešinesnė partijos dalis ir įkūrė naują darinį “Socialdemokratija 2000”), kai tiek LDDP, tiek LSDP pralaimėjo 1996 m. rinkimus ir kilo pavojus joms nunykti, be to, ir lyderiai pasikeitė, nuo kalbų apie galimą susitarimą buvo prieita prie konkrečių darbų.

Vis dėlto koks bus Lietuvos politinis peizažas po 5-10 metų?

Politologas Lauras Bielinis svarsto, kad mažosios dešiniosios partijos turėtų asimiliuotis su didžiosiomis partijomis, be to, taip pat turėtų nunykti ir kai kurios vidurio dešinės bei vidurio kairės partijos. Pirmiausia, sako jis, tą galima pasakyti apie Centro sąjungą (CS). Jei ji pasirinks K.Glavecko poziciją ir susijungs su Liberalų sąjunga arba bendradarbiaus su ja, CS taps pakankamai įtakinga parlamentine jėga. Jei Centro sąjungoje, L.Bielinio žodžiais, nugalės Romualdo Ozolo linija, šita partija jau po poros metų nebeegzistuos. “Tokiu atveju CS liks istorinėje atmintyje tik kaip partija, egzistavusi per Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį”, - pabrėžė L.Bielinis.

“Veido” pastebėjimais, esminis dalykas, kodėl sparčiai krinta Centro sąjungos arba “socialdemokratų dutūkstantininkų” reitingas, - jie nesuprato, kam atstovauja jų partijos. Jie nevykdė tam žmonių sluoksniui, į kurį orientavosi, priimtinos politikos.

Centro sąjunga aiškino, kad jie esą liberalai, bet šiek tiek kairesni negu tikrieji liberalai. Bet kairesni už tikruosius liberalus yra socialliberalai. Ir išties, kol “vidurio rinka” nebuvo pasidalyta, be abejo, CS buvo reikalinga. Tačiau ji nesugebėjo įsitvirtinti vidurio nišoje. Ir buvę CS rėmėjai perėjo arba į LSDP, arba į Naujosios sąjungos (socialliberalų), arba į LLS pusę.

“Socialdemokratija 2000” skelbėsi atstovaujanti šiek tiek dešinesniems negu tikrieji socialdemokratai. Galiausiai šiek tiek “dešinesniems socialdemokratams” puikiai atstovauja vėlgi socialliberalai.

Tačiau dabar socialliberalai tapo tik LSDP priedėliu. Greičiausiai LSDP šį “apendiksą” neilgai trukus “įsiurbs”. Juk NS sudaro daugiausia žmonės, atskilę nuo LSDP ir LDDP.

Vargu ar susivienijusiai Lietuvos krikščionių demokratų partijai (LKDP) pavyks pasiekti tokio gyventojų pasitikėjimo, kokį ji turėjo 1996 m. Kas yra LKD partija? Iš esmės tai yra Kazio Bobelio partija. LKDP susikompromitavo būdama valdžioje 1996-2000 m. dėl savo ortodoksiško požiūrio į valstybės raidą. Greičiausiai, pasitraukus K.Bobeliui, nunyks ir partija. Žinoma, jei atsirastų kokių nors jaunų patrauklių lyderių, kurie išstumtų gražulius, petkus, uždavinius ir kitus panašaus kalibro veikėjus, gal LKDP turėtų galimybių išlikti, nes tai yra tradicinė Lietuvos partija. Katalikiškoje šalyje ji turi savų rinkėjų kaip dešinioji politinė partija.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (197)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (14)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (19)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (48)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (296)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (22)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (112)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (83)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...