Č.Iškauskas. Slavų konfederacija: mirusi ir vėl gaivinama idėja

Neseniai gimė posovietinių respublikų struktūra – Eurazijos ekonominė sąjunga (EAES). Ekonominis jos dėmuo – tik tarp kitko. Tai akivaizdi V.Putino patriotinė idėja, nukreipta į kovo 4 d. vyksiančius prezidento rinkimus. Šitaip naujasis Rusijos imperatorius ruošia sau dirvą valdyti dar mažiausiai 12 metų ir atgaivinti SSRS, žlugusią prieš 20 metų. Kartu, kaip mano apžvalgininkai, atsiranda galingas konkurentas viena koja šlubuojančiai Europos Sąjungai.

Bet ar daug kas žino, kad ir gruzinas J.Stalinas puoselėjo planus suvienyti visus slavus į konfederaciją? Dar prieškariu atsirado idėja sukurti Sąjunginę konfederacinę slavų valstybę (SKSV), vienijančią viso pasaulio slavus. Egzistavo du tokios konfederacijos variantai. Vienoje valstybėje būtų SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Bulgarija ir Jugoslavija, kitoje be šių šalių – dar ir Ukraina bei Baltarusija. Jos sostinė – Belgradas, Minskas, Sofija arba Varšuva. Tai, kad Baltarusija ir Ukraina 1945 m. tapo JTO narėmis, tik sustiprino slaviško darinio sukūrimo viltis.

J.Stalinas steigiamąjį SKSV suvažiavimą ketino sušaukti 1953-1954 m. Tas viltis „tautų vadui“ sustiprino karo metais pademonstruota karinė politinė slavų tautų vienybė kovoje prieš fašizmą. 

Bet dar prieš jį vyko didžiulis pasiruošimas. Antai 1945 04 05 į Maskvą atvyksta generolas Dušanas Simovičius – Jugoslavijos armijos vadas ir premjeras, iš pradžių palaikęs nacių sukurtą karinės integracijos ašį „Axis“ (Vokietija, Italija, Japonija; itališkai RoBerTo, pagal šių šalių sostinių pirmuosius skiemenis), bet, šiems okupavus Balkanus, pasitraukęs į Londoną.

Per derybas su J.Stalinu 5 metams buvo pasirašyta SSRS ir Jugoslavijos Draugystės ir nepuolimo sutartis ir tartasi dėl slavų valstybių sąjungos sukūrimo, nepriklausomai nuo šalių politinės ekonominės sanklodos. D.Simovičius tuomet, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad dar 19-me amžiuje Serbija ir Juodkalnija pasisakė už tokią slavų sąjungą.

Bet jau kitą dieną, balandžio 6-ąją, Vokietijos, Italijos ir Vengrijos kariuomenė įsiveržė į Jugoslaviją ir ją netrukus užėmė. D.Simovičius grįžo į tėvynę tik tuomet, kai Josipas Broz Tito 1945 m. tapo pokarinės Jugoslavijos lyderiu. Tačiau taip buvo atverstas jau kitas slavų vienybės idėjos puslapis.

O prasidėjus karui, 1941 10 05 Maskvoje buvo įsteigtas Visų slavų komitetas (VSK), kurio nepakeičiamu vadovu iki pat komiteto išformavimo 1962 m. buvo generolas leitenantas Aleksandras Gundorovas. 1947 m. kovą buvo sukurtas koordinacinis VSK padalinys SSRS slavų komitetas, vienijęs įvairias jau ne karines baltarusių, ukrainiečių ir visasąjungines slavų institucijas. 

Tais pačiais metais jis pradėjo leisti žurnalą „Slavai“, įkurtą dar 1941 m. gruodį ir gyvavusį iki 1958 m. lapkričio. Šis komitetas daugiausiai rūpinosi kultūrine visų pasaulio slavų veikla, rengė slavų kongresus, konferencijas, bet niekas negali paneigti, kad prie jos rankų neprikišo ir visagalis „kagėbė“.

Sukurti tarptautinę slavų konfederaciją sutrukdė ne tik J.Stalino mirtis 1953-ųjų kovą. Tuo metu, 1949 m. balandį, jau buvo susikūrusi NATO, o sausį buvo paskelbta apie Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (ESPT) sutarties pasirašymą. Buvo aktyviai rengiamasi sukurti karinę socialistinių šalių sąjungą – atsvarą Šiaurės Atlanto organizacijai, bet Varšuvos sutartis įsigaliojo tik 1955 05 14. Visas šis pokarinis integracinis judėjimas išstūmė globalinę nacionalinę slavų vienijimosi idėją.

Ir vis dėl to labiausiai ją pakirto pagedę SSRS santykiai su Josipo Broz Tito (Tito buvo maršalo slapyvardis) Jugoslavija. Nesutarimai su žymiuoju lyderiu kilo dar prieškario metais, kai 1938 m. į Maskvą atvykęs Josipas Broz Tito rado apie 800 J.Stalino areštuotų jugoslavų komunistų ir pats vos išvengė suėmimo. Pirmas abiejų Josifų susitikimas 1943 m. taip buvo šaltas. O 1945 m. SSRS–Jugoslavijos sutarties pasirašymo proga surengtame priėmime J.Stalinas aštriai pasisakė Jugoslavijos partizanų ir Tito asmeninio gyvenimo adresu. Kremliui nepatiko net tai, kad Tito karo metu turėjo dvi žmonas, nors pirmoji buvo rusė Pelagėja Belousova, ištekėjusi už būsimo maršalo vos 15 metų, gi karo pabaigoje jis buvo susižavėjęs radiste Zdenka Paunovič, kuri po karo mirė nuo tuberkuliozės (pernai kovą sulaukusi 96-rių mirė vyriausia jo žmona Herta Haas, o dar viena 85-rių Jovanka Broz tebegyvena Belgrade). Tokios daugpatystės kitas „tikras komunistas“ Josifas negalėjo pakęsti...

Tačiau labiausiai J.Stalinas pyko, kad Jugoslavijos komunistai nesilaiko jo nurodymų ir nederina su juo savo veiksmų. Nesutarimai su J.Stalinu, prasidėję dar karo metu, kritinį tašką pasiekė 1948 m. 1948 02 10 trišaliame SSRS, Bulgarijos ir Jugoslavijos vadovų susitikime, į kurį Tito demonstratyviai atsisakė atvykti, J.Stalinas pasmerkė Tito ir bulgarų lyderio G.Dimitrovo sumanymą jungtis į vadinamą „Dunojaus ir Balkanų konfederaciją“, į kurią įeitų ir Graikija bei Albanija. Tai slavų vienijimosi planus stūmė į antrą vietą.

Netrukus visą pasaulį aplėkė pribloškianti žinia, kad Jugoslavija ir jos vadovas Tito buvo pašalinti iš Kominterno ir apkaltinti antitarybiškumu. Ir tik 1953–1954 m., tai yra po J.Stalino mirties, santykiai su TSRS pradėjo normalizuotis. Bet laikas integracijai jau buvo praleistas.

Šovinistinės pakraipos naujienų agentūros „Rusų liaudies linija“ analitikas Aleksėjus Balijevas mano, kad visų pasaulio slavų integracijos idėjai labiausiai pakenkė vidiniai SSRS nesutarimai.

Dažnai sergant J.Stalinui, ši idėja netrukus buvo visiškai išplauta. Buvę aktyvūs SKSV šalininkai, faktiškasis jo įpėdinis A.Ždanovas, Tito opozicijos lyderis Žikica Jovanovičius, rusų kompozitorius B.Asafjevas, Bulgarijos vadovas A.Kolarovas, Čekoslovakijos – Klementas Gotvaldas vienas po kito mirė. 1952 10 05 vykusiame XIX-me SSKP suvažiavime G.Malenkovas nė žodžiu neužsiminė apie slavišką projektą. Apie jį nutylėjo ir pats J.Stalinas, dėl ligos galėjęs dalyvauti tik dviejuose jo posėdžiuose.

G.Malenkovas, L.Berija, N.Chruščiovas, A.Mikojanas įtikinėjo J.Staliną, kad toks projektas ankstyvas ir išprovokuos NATO. Sumanymas buvo laikomas visiškai žlugusiu, kai rečiau pradėjo eiti žurnalas „Slavai“, o 1958 m. ir visai nustojo. Taip ilgam buvo pamiršta ambicinga idėja – Šveicarijos konfederacijos ir ES pavyzdžiu suvienyti Europos viso pasaulio slavus.

Bet dabar ji vėl prisimenama. Slaviškojo šovinizmo įkarštyje kai kurie rusų portalai vėl skelbia išsamius konfederacijos kūrimo projektus, kurie grindžiami filosofiniais, religiniais tyrinėjimais, esą slavų tikėjimas dar iki krikščionybės buvo apėmęs vadinamą Kijevo Rusią, neskaitant jau Mažosios, Didžiosios ir Baltosios Rusios. Juose įtikinėjama, kad tiek dabartinė Ukraina, tiek kitos LDK ir ATR užgrobtos žemės priklausė senovės Rusijai. Esą Vatikanas kaltas, kad didžioji dalis rusų asimiliavosi į lenkus, ukrainiečius ar lietuvius, ir teigiama, kad netgi šiuolaikinės Skandinavijos teritorijos, įskaitant ir baltų žemes, priklausė slavams.

Kaip ten bebūtų, stalininė slavų konfederacijos idėja vėl stimuliuojama, ir ji dabar dažnai naudojama politinei isterijai kurstyti. Baltijos šalyse ji virto Rusų kultūros centrų steigimu. Toks centras 2009-ųjų gegužę buvo atidarytas ir Vilniuje. Tuomet jo atidaryme dalyvavo SSRS užsienio reikalų ministro V.Molotovo anūkas Viačeslavas Nikonovas, kuris yra vienas iš centro iniciatorių fondo „Russkij Mir“ vadovų, fondo „Politika“ prezidentas ir, kaip tuomet teigė informuoti šaltiniai, Kremliaus aplinkos žmogus.

Įdomu, kad estai tą patį pavasarį tokio centro Taline veiklą kvalifikavo kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Pasirodo, viešoji diplomatija, slavų kultūros sklaida gali būti glaudžiai susijusi su priešiška veikla, o gal ir su tokia, atrodo, nekalta vienybės idėja – slaviškos konfederacijos sukūrimu ir Lietuvos įtraukimu į šią orbitą. Nekalta – tik iš pirmo žvilgsnio.