Č.Iškauskas. Kremliaus viliotinis Lietuvai skamba vis garsiau

Kremliaus sirenos tebevilioja...

Viešoji erdvė Rusijos ketinimais prisivilioti Baltijos šalis į įvairias posovietines struktūras ypač prisipildė po skandalingo valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavimo pernai rugsėjį, kai V.Putinas ir D.Medvedevas atliko išankstinę svarbiausių valstybinių postų rokiruotę prieš šių metų kovo 4 d. įvykusius prezidento rinkimus. Jau tada (o gal kur kas anksčiau) buvo aišku, kad trečią kadenciją pradėsiąs V.Putinas griebsis agresyvesnės politikos, įtvirtinant valstybinius interesus visame pasaulyje ir ypač vadinamame artimajame užsienyje.

Bet buvo naivu laukti, kad tos vilionės pasigirs iš pirmųjų Rusijos asmenų lūpų. Užtenka ir to, kad jie nenutildė arba bent nepakoregavo antraeilių ir net trečiaeilių Kremliaus propagandistų balsų, kviečiančių Lietuvą palikti tą krizės ir nesutarimų krečiamą Europos Sąjungą ir prisijungti prie Eurazijos sąjungos ar „slavų konfederacijos“.

Pernai rudenį straipsnyje DELFI klausėme, ką atsakytumėte, jei jums pasiūlytų palikti Europos Sąjungą ir grįžti į senosios SSRS struktūrą, na, pavyzdžiui, į modifikuotą kokią nors Eurazijos sąjungą? Tuomet rašėme, kad kol kas tokios provokacinės apklausos niekas nerengė ir artimiausiu laiku nerengs, bet Maskvoje tokia idėja sklando, ir jos samdyti propagandistai Homero „Odisėjos“ sirenų balsais vilioja Lietuvą, primygtinai siūlydami nepraplaukti pro Scilę ir Haribdę.

Tie viliotiniai ypač paplito, kai lapkričio 18 d. Maskvoje Rusijos, Baltarusijos Kazachstano vadovai pasirašė Eurazijos ekonominės sąjungos (EAES) deklaraciją, numatančią, kad pati naujos struktūros idėja bus realizuota iki 2015 m. Ji materializuosis, kai viena struktūra - Muitų sąjunga (MS) - parengs vieningą teisės aktų bazę, o kita - nuo šių metų pradžios formaliai įsiteisinusi Vieningoji ekonominė erdvė (VEE) privilios daugiau šio darinio dalyvių. Vadinasi, skubėti nereikia, būtina gerai padiskutuoti, gal net savo šalyse surengti referendumus ir tik tuomet priimti „visaliaudinius“ sprendimus, siūlo Kremliaus propagandistai.

Jie puikiai žino, kad jų sirenų balsai mieli ir kai kurių Lietuvos veikėjų ausiai – daugiausiai visokių „platformininkų“ ir „jedinstvenininkų“ atplaišoms, tebekomunistuojantiems socialistams, kurie iškreipta informacija maitina Kremlių ir reprodukuoja jų skleidžiamas nuotaikas čia, Lietuvoje. Antai, kaip propagandinis „prikolas“ turėjo nuskambėti kovo pradžioje Algirdo Paleckio vadovaujamo Socialistinio liaudies fronto paskleistas pranešimas, esą būtina pažymėti Vytauto Landsbergio įstojimo į komjaunimo organizaciją 60-metį, nes frontininkai turį iškalbingas 1952 m. jo pareiškimo ir tuomet rašytos autobiografijos kopijas...

Nuo meduolio prie botago

Taigi, šie ir panašūs į juos propagandiniai sodinukai vis dar randa derlingą dirvą Lietuvoje, antraip jie neduotų ūglių. Ir štai kai kuriuose Kremliui artimuose Rusijos portaluose matomiausiose vietose mėnesių mėnesiais laikomi „analitiniai straipsniai“, kodėl „Baltijos šalims reikia išeiti iš ES, kad vėl susivienytų su Rusija“. Rusijos politinių tyrimų fondo vadovas, politologas Fiodoras Zaleskis (dėl solidumo jis savo pavardę rašo vakarietiškai – Fedor Zalessky) daro išvadą, kad Lietuvos, Estijos ir Latvijos integracijos į Europą projektas visiškai žlugo, ir „Baltijos šalys pasimetęs žvalgosi į šalis, ir akivaizdu, kad jo žvilgsnis gali apsistoti tik ties Rusija“.

Kaip būdinga Maskvos ideologams, iš pradžių jis pasiūlo „meduolį“, o paskui ir „botagą“. „Meduolį“ atstoja priminimas, kad SSRS laikais šis regionas buvo patraukliausias, kad „kiekvieno piliečio širdžiai buvo mieli latviški šprotai savo sultyse, Raimondas Paulas, Rygos balzamas, Jūrmala, RAF‘ikai, kokybiški magnetofonai, lietuviškas krepšinis“. „ Baltijos šalys – tai juk buvo iš esmės užsienis, - suokia toliau F.Zaleskis, - bet vis dėl to - dalis mūsų bendros Tėvynės“.

Paskui jis pereina prie reikalo. Esą trijų Baltijos šalių gyventojų skaičius ėmė mažėti joms įgijus nepriklausomybę. „Jos rizikuoja visiškai ištirpti naujojoje Europoje, kuriai savarankiškos Baltijos šalys daugiau nereikalingos, nes savo gėdingą tikslą ji jau pasiekė“, - toliau samprotauja politologas. Galų gale išvada: rusų tauta – didi, visus vienijanti nacija, o galinga ir gera Rusija – mūsų kuriamos Sąjungos pagrindas. Tuo tarpu Europos Sąjunga, anot F.Zaleskio, maža to, kad nieko neduoda trims Baltijos respublikoms, bet dar iš jų atima viską, kas buvo užgyventa su ankstesniuoju partneriu. Ir pagaliau patetiškas finalas: laikas pagaliau sugrįžti į Rusiją, nes ateityje bus tik blogiau. „ Baltijos šalių gyventojai, grįžkite pas mus, pas Gerąją Rusiją. Rusai moka atleisti“...

Slaptųjų scenarijų keliu

O iš tiesų tai, ko gero, perdaug garbės minėtam propagandistui skirti tiek daug dėmesio. Nors to paties sukirpimo, bet daug rimtesni ankstesni kito Kremliaus trubadūro Viktoro Olžyčiaus straipsniai, pavyzdžiui, gvildenantys penkis objektyvius Lietuvos priklausomybės nuo Rusijos aspektus, daugiausiai energetinius (dabar šis rašytojas kažkodėl pritilęs), svarstymai, kad Lietuva Vilniaus ir Klaipėdos kraštus turėtų gražinti Rusijai, raginimai, kad Rusija savo Eurazijos sąjungą turi išplėsti Baltijos šalių, Vengrijos ir Rumunijos sąskaita ir pan.

Į šį sirenų chorą, kur buvęs kur nebuvęs, įsijungia čaižus Vladimiro Žirinovskio falcetas, šaukiąs, kad tai Ukraina, tai Kirgizija, tai Moldova netrukus įeis į Rusijos sudėtį, priverčiąs Baltarusijos lyderį A.Lukašenką atsiriboti nuo kvietimų mainais už pigias rusiškas dujas įsilieti į Rusiją. Naujausia sirenų giesmė – per Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus vizitą Maskvoje kovo 21 d., TV tilto laidoje „Maskva-Kijevas: vizito rezultatai“ pasigirdęs raginimas „Baltijos šalių nelaikyti visiškai atpjautu Rusijos gabalu, o atvirkščiai – integruoti jas į Eurazijos sąjungą, o tam Rusija turi parengti patrauklią ir įdomią programą“. Apie tai laidoje kalbėjo Rusijos strateginės plėtros modeliavimo centro viceprezidentas Grigorijus Trofimčiukas.

Ar esame atsparūs tokioms nesibaigiančioms vilionėms?

Iš pirmo žvilgsnio, taip. Keikiama ES, Vakarai, koneveikiami „jankiai“, tačiau kratomės ir buvusios SSRS. Tačiau, jeigu patikėtume nors kruopele sąmokslo teorijų, tai kuo neįtikinama štai ši: visas skandalas dėl „Snoro“ ir Lietuvos specialiųjų tarnybų vyksta pagal scenarijų, kuris parengtas už mūsų šalies ribų ir pagrįstas dideliais pinigais, kad būtų susilpnintos už nacionalinį saugumą atsakingos tarnybos, sukompromituota finansų sistema ir taip pilietis galutinai suabejotų, ar prieš 22 metus pasirinktas kelias ir prieš aštuonerius – narystė Europos struktūrose yra geriausias valstybingumo variantas.

Palikime šį sudėtingą klausimą kokiai nors nacionalinei apklausai, jeigu manome, kad jos apskritai prireiks.