Pavasarį sukanka kelios su Rusijos ir Lenkijos santykiais susijusios svarbios datos. 1940 m. NKVD Katynės miške nužudė beveik 22 tūkst. lenkų karininkų ir civilių. Po trejų metų šį rajoną užėmę vokiečiai atkasė pirmuosius 4 tūkst. palaikų. 2010 m. balandžio 10 d. netoli šios vietos žuvo į 70-ąsias Katynės žudynių metines skridę 96 Lenkijos pareigūnai, tarp jų – ir prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona.
© Scanpix

Apie šiuos fatališkus sutapimus ir tragedijas rašyta prirašyta, išleistos knygos, surinkta tomai dokumentų. Ar viskas pasakyta? Žinoma, ne. Už devynių užraktų buvusiuose NKVD ir prokuratūros archyvuose tebeguli tūkstančiai liudijimų, ataskaitų, nurodymų, įsakymų, kaip ir kur žudyti, kaip slėpti nusikaltimo pėdsakus, suversti visą kaltę gestapui ir t.t. Nors 1991 m. SSRS oficialiai pripažino NKVD atsakomybę už šiuos nusikaltimus, o 2004 m. Rusijos karinė prokuratūra tai patvirtino, tačiau jų nekvalifikavo kaip karinio nusikaltimo ar genocido. Varšuva neatgauna visų dokumentų, susijusių su Katynės žudynėmis, o tai temdo Rusijos ir Lenkijos tarpusavio santykius.

Atrodo, ką čia naują bepasakysi. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo ir Ribbentropo paktą, tiksliau - pagal rugsėjo 28 d. pasirašytus slaptuosius protokolus Baltijos šalys, vakariniai Baltarusijos, Ukrainos rajonai, Besarabija perėjo SSRS žinion. Rugsėjo 17 d. naciams okupavus Lenkiją, ties jos rytinėmis sienomis susidarė grėsmingo konflikto zona. Tačiau Berlynas ir Maskva atvirkščiai – rodė draugiškumo ženklus. Įvedamai Raudonajai armijai sovietų kaip ir naciams jų užimtoje teritorijoje priešinosi daugybė lenkų. Pagal tuometinį Lenkijos karo prievolės sistemą visi aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys turėjo tapti rezervo karininkais. 1939 m. Lietuva suteikė prieglobstį ir norėjo išgelbėti apie 14 tūkstančių lenkų karininkų, kurie kartu su lietuviais priešinosi Raudonajai armijai.

Portale Katynbooks.ru perspausdintas straipsnis iš 1951 m. Londone leisto lenkų laikraščio „Wiadomosci“, kuriame karininkas Jerzy Lebedzewskis dalijasi prisiminimais apie Naujojoje Vilnioje dislokuoto Lietuvos ir Baltarusijos divizijos 85-ojo šaulių pulko vadą baltarusį Jurijų Bychovcą, kuris su savo batalionu kovėsi ir prieš nacius, ir prieš sovietus, bet su daugeliu karininkų pateko šių nelaisvėn ir kaip karo belaisvis buvo išsiųstas į Kozelsko sunkiųjų darbų kalėjimą. Iš čia balandžio 3 d. keli šimtai karininkų su pirmąja mirtininkų grupe buvo nuvežti į Gnezdovaja stotį ir paskui sušaudyti Katynės miške. Ant baltarusių antpečių buvo LDK ženklo Vyčio herbas, rašė J.Lebedzewskis...

Tiesą sakant, surasti lietuvišką pavardę tarp visų Katynėje nužudytų 21 857 žmonių, tarp kurių daugiausiai buvo lenkai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kt. tautybių belaisviai, nepavyko, o ir nėra lengva. Katynės aukų sąrašas sudaro visą tomą, ties kiekviena pavarde – trumpas asmens aprašymas. Daug jų buvo gimę arba gyvenę tuometinėje Lietuvos teritorijoje, nuo ATR laikų turėjo čia savo šaknis. Sąraše nemažai civilių žmonių – dvarininkų, valstybės pareigūnų, profesorių, mokslininkų, teisininkų, inžinierių, rašytojų, žurnalistų – pavardžių. Visi jie pateko į NKVD mėsmalę, kuri buvo įsukta 1940 m. kovo 5 d. įsakymu su J.Stalino, K.Vorošilovo, V.Molotovo, A.Mikojano parašais (M.Kalininas ir L.Kaganovičius esą „pasirašę“ telefonu). Šis dokumentas buvo rastas 1992 m. M.Gorbačiovo archyvuose.

Užpuolusi Lenkiją Raudonoji armija paėmė į nelaisvę apie 450 tūkst. lenkų kareivių ir karininkų. Daugelis jų patikėjo, kad sovietų nelaisvėje bus geriau negu vokiečių. Iš 15 tūkst. lenkų karininkų patys pasilikti Sovietų Sąjungoje ir bendradarbiauti su NKVD sutiko tik apie 400. Tarp inteligentų ir patriotiškai nusiteikusių tokių buvo dešimteriopai daugiau. Visi likusieji buvo pasmerkti sušaudymui.

Bet ir jie iš pradžių dar turėjo vilties. Antai maršalas Semionas Tymošenka lenkų generolui Wladyslawui Langneriui, Lvove vadovavusiam pasipriešinimui tiek vermachtui, tiek Raudonajai armijai, paskui pasitraukusiam į Rumuniją, Prancūziją ir Didžiąją Britaniją, žadėjo leisti emigruoti ir tęsti kovą su vokiečiais iš Prancūzijos. Maršalas netgi išleido įsakymą – pasidavusius lenkų karininkus laikyti sovietų draugais, kuriuos reikia paleisti. Iš tikrųjų, Josifas Stalinas buvo įkalbintas paleisti internuotuosius, tačiau tik ne kariškius. Apie 25 tūkst. jų NKVD pasiliko savo dispozicijoje. Jie manė, kad bus išsiųsti į darbo stovyklas (lagerius) ir pagal Ženevos konvenciją paleisti.

Iš pradžių su jais buvo elgiamasi gana neblogai. Bet jie neturėjo belaisvių statuso, o iš tikrųjų SSRS net nebuvo pasirašiusi Ženevos konvencijos. NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos sūnus Sergo Berija savo atsiminimuose „Mano tėvas – Lavrentijus Berija“ rašo, kad jo tėvas buvo prieš lenkų žudynes, nes jų gali prireikti ateityje. Tačiau daugumos lenkų karininkų nepavyko „adaptuoti“ sovietinei sistemai. Jie atsisakė tarnauti komunistams. Dar po tardymų 1940-ųjų pradžioje buvo nutarta daugumą jų išsiųsti į „gulagus“, tačiau po keleto mėnesių ši bausmė buvo pakeista mirtimi.

Kodėl J.Stalinas taip pasielgė? Buvo žinoma, kad jis degė priešiškumu lenkams. Ar tai buvo kerštas už lenkų piktadarybes su raudonarmiečiais 1920-aisiais, kai maršalo Juzefo Pilsudskio pulkai prie Varšuvos užkirto kelią bolševikų gaujoms ir neva sušaudė tūkstančius bolševikų belaisvių? O gal Maskva prisiminė 1610 – 1612 m. nuoskaudas, kai Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė laikė užėmusi Kremlių, negailestingai terorizavo „maskolius“, o Rusijos bojarinai nuolankiai vyko pas Lenkijos karalių Zigmantą Vazą tartis, kas užims Rusijos caro sostą. Tada buvo sutarta, kad naujuoju caru taps 15-metis Zigmanto Vazos sūnus Vladislovas, bet juo dėl tėvo protestų netapęs, o po to buvęs Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Bet vargu, ar J. Stalino pyktį kėlė istorija. Daugiau lėmė pasibjaurėtina to meto politinė konjunktūra Europoje. Yra žinoma, kad prieškariu NKVD glaudžiai bendradarbiavo su gestapu, keisdamiesi ne tik kaliniais, bet ir darbo su internuotaisiais patirtimi. 1939 m. spalį Lvove vyko jų atstovų susitikimai ir parade kartu buvo geriamas šampanas, lapkritį – Heinricho Himmlerio susitikimas su L. Berijos pavaduotoju V. Merkulovu. To bendradarbiavimo rezultatas – identiški nacių pogromai prieš profesorius ir mokslininkus Krokuvoje bei sovietų – Lvove. Ir gestapas, ir NKVD vykdė savo lyderių taktiką: suimtuosius panaudoti būsimame kare vienas prieš kitą, o nereikalingus – likviduoti.

Iš tikrųjų, prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, Maskvoje buvo pradėta galvoti apie lenkų armijos organizavimą SSRS teritorijoje kovai su vokiečiais. Lenkijos vyriausybės emigracijoje vadovas generolas Wladislowas Sikorskis ir armijos organizatorius gen. Wladyslawas Andersas kreipėsi į SSRS vadovus, prašydami paleisti iš nelaisvės karininkus, kurių reikėjo armijai. Buvo atsakoma, kad jie seniai paleisti, o kur jie – nežinoma.

1941 metų gruodį W. Sikorskis, W. Andersas ir Lenkijos vyriausybės atstovas Maskvoje, vicepremjeras Stanislowas Kotas susitiko su J. Stalinu ir L. Berija lenkų armijos organizavimo klausimu. Kai svečiai klausė, kur dingo tūkstančiai internuotų lenkų, šiedu neigė, kad lenkų karininkai kalinami lageriuose. J. Stalinas netgi ironiškai pareiškė, kad jų gal reikėtų ieškoti Mandžiūrijoje. Vėliau L. Berijos pavaduotojas V. Merkulovas aiškino, kad jie padarė didžiulę klaidą, dar prieš karą perdavę vokiečiams lenkų karininkus, kurie buvo kilę iš vokiečių okupuotos Lenkijos dalies. Maskva netgi bandė aiškinti, kad, vokiečiams sparčiai veržiantis į Rytus, sovietai nespėjo belaisvius lenkus evakuoti, ir, 1941-ųjų rugpjūtį užėmus šį rajoną, jie pateko į hitlerininkų nagus, ir šie juos Katynėje sušaudė. Ši Maskvos versija gyvuoja iki šiol.

Tai buvo tik akių dūmimas, kuriuo buvo siekiama aptraukti migla nusikaltimus Katynėje ir kitose keturiose lenkų ir kitų tautybių belaisvių žudynių vietose. Ta migla nesisklaido iki šiol. Apipinta sąmokslo teorijų dar tirštesnė ji tapo po Lenkijos valstybinio elito tragedijos prie Smolensko prieš trejus metus. Skirtingas požiūris į tolimą ir artimą praeitį supriešina ne tik Maskvą ir Varšuvą, bet ir dabartinius Lenkijos politikus: 2010 m. balandžio 10 d. žuvusio prezidento brolis Jaroslawas Kaczynskis šiemet nutarė atskirai nuo premjero Donaldo Tusko pažymėti šias tragedijų metines.

Kurioje pusėje mes, lietuviai? Kaip mes vertiname dviejų okupacinių valstybių padarytus žiaurumus vienas kitam ir aplinkinėms tautoms? Klausimas ne retorinis ir ne toks paprastas, kaip kam gali atrodyti. Aiškios valstybinės pozicijos taip pat neturime.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (146)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (59)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (28)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1216)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (338)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (4)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (18)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...