Č.Iškauskas. Kaip J.Stalinas su A.Hitleriu burkavo...

Bet šiomis dienomis Rusijos žiniasklaida labai pasipiktino, kai JAV ambasada Estijoje 72-ųjų metinių proga išplatino pranešimą, kuriame atsakomybę už šio karo pradžią suvertė ir J.Stalinui. Beje, ji čia nieko naujo nepasakė: dar 2009 m. Europos Parlamentas nutarė rugpjūčio 23-ąją pažymėti Stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo dieną – Juodojo kaspino dieną.

Nuo savęs pridurtume: sovietinio diktatoriaus nuolaidžiavimas nacistams, nusikalstamas delsimas ir net bendradarbiavimas su jais privedė iki to, kad vadinamame Didžiajame Tėvynės kare žuvo apie 27 mln. žmonių...

Iki šiol ginčijamasi, kodėl J.Stalinas nereagavo į pranešimus apie gresiantį SSRS užpuolimą, kodėl jis taip uoliai naikino sovietinę karininkiją, kodėl atliko veiksmus, kurie piktindavo net aukštus karinius vadovus. Bet kad jis stengėsi įsiteikti nacių lyderiui ir taip susilaukti jo malonės, nukreipiant visą ugnį į didžiąsias Vakarų valstybes, arba pergudrauti jį, faktų užtenka.

SSRS ir nacių Vokietijos draugystė ypač sustiprėjo, pasirašius minėtą paktą ir jai įsiveržus į Lenkiją. Tačiau glaudus bolševikų ir vokiečių bendradarbiavimas pastebimas iškart 1919 06 28 pasirašius Versalio taikos sutartį, įvedusią Vokietijai daugybę apribojimų ir gerokai nualinusią imperiją.

Kaip rašo rusų istorikas Aleksandras Širokoradas knygoje „Rusija ir Vokietija. Karinio bendradarbiavimo istorija“ (šis istorikas taip pat parašęs prieštaringai vertinamą knygą „Rusia ir Lietuva“), jau 1921 m. vokiečiai įkūrė slaptą draugiją „Sondergruppe R“ (sovietinis pavadinimas „Vogru“), kuri ėmėsi ieškoti ryšių Rusijos vadovybėje kariniam bendradarbiavimui.

Jai vadovavo Kurtas von Schleicheris, kuris kartu su liaudies komisaru užsienio prekybai Leonidu Krasinu išsirūpino 75 mln. reichsmarkių vokiečių karinei pramonei plėsti ir karinio mokymo centrams Rusijoje kurti. (Būsimasis kancleris ir gynybos ministras vėlėsi į partines intrigas, kritikavo A.Hitlerį ir 52 m. sulaukęs buvo nužudytas 1934 06 30 per vadinamą „Ilgųjų peilių naktį“).

1921 m. vasarą Rusijos delegacija atvyko į Berlyną ir susitarė, kad Vokietija į Rusijos gilumą galės perkelti tris karines gamyklas, kurių gaminama produkcija naudosis ir Raudonoji Armija. Taip Vokietija mėgino apeiti Versalio sutartimi nustatytus apribojimus: turėti iki 100 tūkst., kareivių, ribotą kiekį artilerijos, tankų, laivų ir t.t. Tautų Lygos inspektoriai nuolat tikrindavo Vokietijos gamyklas ir kariuomenę, be to Berlynui savo ginkluotę reikėjo slėpti nuo pagrindinių konkurentų – britų.

Savo ruožtu Rusija Vokietijoje užsakė “Foker” ir „Junker“ markės lėktuvų (jie buvo pristatomi Maskvai per fiktyvią firmą Brazilijoje), o vokiečiai Rusijoje statė aliuminio gamyklą, kurios produkcija – duraliuminis – daugiausiai buvo naudojama aviacijos pramonėje. 1925 m., kai Rusija „Junkers“ suteikė negražinamą 140 mln. markių paskolą, pirmieji bombonešiai „Junkers G-23“ (sovietinis pavadinimas „Jug-1“) ėmė skraidyti virš rusų ir vokiečių žemių.

Tuo metu palydovinės žvalgybos dar nebuvo, ir Tautų Lygos inspektoriai negalėjo žvalgytis po Rusijos platybes. Kariniai naikintuvai buvo gaminami Saratovo kombainų gamykloje, o pirmieji bendros gamybos povandeniniai laivai 1934 m. nuleidžiami prie Murmansko.

Tiesa, A.Hitleriui 1933 m. atėjus į valdžią, bendradarbiavimas sulėtėjo. Maskva negalėjo atsikratyti senos ideologinės nuostatos, kad fašizmas - pasaulio blogis ir grėsmė. 1937 m. jis buvo pavadintas didžiausiu SSRS priešu. Kinas, literatūra, muzika, teatras buvo persunkti antinacistine propaganda, o daugybė sovietinių karininkų ir specialistų sukišti į kalėjimus bei sušaudyti apkaltinus juos šnipinėjimu Vokietijos naudai.

Taip nukentėjo ir 1937 06 12 buvo sušaudytas Liaudies gynybos komisaro pavaduotojas M. Tuchačevskis, kuriam vienam iš pirmųjų penkių karininkų 1935 m. buvo suteiktas maršalo laipsnis ir kuris, 1933 05 13 išlydėdamas vokiečių karinę delegaciją namo, sakė: „Visada galvokite štai apie ką: mes ir jūs, Vokietija ir Sovietų Sąjunga, galime visam pasauliui diktuoti sąlygas, jeigu būsime kartu“...

Beje, istorikai tokį bendradarbiavimo atšalimą sieja su Ispanijos pilietiniu karu.

Veidmainingas ir iš esmės klastingas Molotovo ir Ribbentropo paktas ir jo slaptieji protokolai tarsi atrišo rankas abiem diktatoriams. Tiesa, SSRS žmonės ištiko šokas, kad mirtini priešai sudarė taikos sutartį.

Viskas staiga pasikeitė: propagandistai nežinojo, kaip vertinti agresyvų Vokietijos elgesį Europoje, menininkai vis klausė aukštesnių instancijų, kaip dabar vaizduoti „klastingus vokiečių fašistus“, o drąsesnis parašė laišką vyriausiajam partijos ideologui A.Ždanovui, primindamas J.Stalino kalbą XVIII bolševikų suvažiavime 1939 m. kovą, kurioje „tautų tėvas“ Vokietiją vadino viena iš agresyviausių pasaulio valstybių, siekiančia užkariauti visą pasaulį. Tačiau visiems įtarinėtojams buvo atsakyta: sutartis pasirašo ir aprobuoja J.Stalinas, tad jis žino, ką daro...

Kitą dieną po pakto pasirašymo „Pravda“ išspausdino vedamąjį straipsnį, kuris paaiškino Vokietijos ir SSRS santykių pagerėjimo esmę. Visa kaltė dėl padėties Europoje buvo suversta būsimiems sąjungininkams – Prancūzijos ir Anglijos buržuazijai. Bet tai atvėrė kelią dar platesniam bendradarbiavimui.

1939 12 23 A.Hitleris pasveikino J.Staliną 60-mečio proga. Fiureris ir jo parankinis Josephas Geobbelsas ėmė skaityti rusų klasikus. Maskva didžiavosi nacių propagandos ministro posakiu, kad „savo didingumu V.Leninas yra antras po Adolfo Hitlerio“. Dabar teigiama, kad visus juos vienijo nebent žydiškas kraujas...

Vokietijai užpuolus Lenkiją, karinis bendradarbiavimas tarp pakto dalyvių įsisiūbavo. Vokiečių aviacija naudojosi Minsko radijo stotimi. Rugsėjo 8 d. V.Molotovas pranešė, kad karinės pagalbos Lenkijai tranzitas per SSRS teritoriją uždraustas. Berlynas prašė Maskvos, kad ši kuo greičiau pasiųstų savo dalinius į rytines Lenkijos vaivadijas. Rugsėjo 19 d. prie Lvovo dėl nesusipratimo net įvyko konfliktas tarp raudonarmiečių ir vermachto būrių, bet jis užsibaigė bendru pergalės prieš lenkus paradu Breste, Gardine, Punske ir Lvove.

Gerai sutariant 1939 m. rudenį J.Stalinas privertė Baltijos valstybes pasirašyti vadinamas Savitarpio pagalbos sutartis, kurių pagrindu ir į Lietuvą buvo įvesti pirmieji okupacinės kariuomenės daliniai. Suomija tam pasipriešino, 125 km pasienyje su SSRS įrengusi įtvirtinimų liniją (maršalo K.Mannerheimo linija) ir pradėjusi Žiemos karą su sovietais.

Rusai leido prie Murmansko dislokuoti 6 karinio aprūpinimo laivus, vienas jų dalyvavo Norvegijos operacijoje (vadinamoji Vėzeriubungo arba Vėzerio operacija 1940 m. Danijai ir Norvegijai užimti). Sovietiniai ledlaužiai lydėjo vokiečių laivų vilkstines Šiaurės keliu per Beringo sąsiaurį. Atsidėkodami vokiečiai perdavė rusams naikintuvų He-100, po 5 naikintuvus Me-109Y ir Me-110C, kitų lėktuvų – bombonešių ir sraigtasparnių.

Vokietija stokojo prekių, žaliavų, grūdų, medvilnės, naftos produktų, mangano, asbesto ir t.t. Vokiečiai už tai pardavė variklių, plieno gaminių, įvairių mašinų. Tranzito per SSRS teritoriją į Vokietiją tarifai buvo sumažinti 50 proc. (Transsibiro geležinkeliu į Vokietiją keliavo kaučiukas iš Japonijos), abi šalys keitėsi delegacijomis susipažinti su darbo organizavimu, įvairių pramonės šakų technologijomis.
Iš viso 1940-1941 m. Vokietija iš Sovietų Sąjungos gavo 865 tūkst. tonų naftos, 14 tūkst. t vario, 1,4 mln. t grūdų ir t.t.

Kita vertus, Berlynas ir Maskva susitarė kartu kovoti su lenkų pogrindžiu. Zakopanėje buvo įkurtas slaptas mokymo centras, kur kartu mokėsi SS ir NKVD darbuotojai. 1940-ųjų pavasarį ištiko visiems žinoma Katynės tragedija. NKVD gestapui atidavė apie 1000 vokiečių komunistų ir antifašistų, pasitraukusių į „draugišką“ SSRS po A.Hitlerio atėjimo į valdžią.

Istorikai tvirtina, kad, ko gero, ištikimiausia SSRS sąjungininkė prieškaryje liko Mongolija, kuri aprūpino Mandžiurijos armiją gyvulininkystės produkcija, odomis, arkliais ir t.t. Visos kitos – nuo atvirai flirtuojančių su naciais režimų iki vadinamų neutralių, bet nebendraujančių su Maskva – nusigręžė nuo J.Stalino, lyg įtardamos nešvariu sąmokslu su naciais.

Kad iš to bendradarbavimo išėjo tik saviapgaulė, patvirtina ir 1941-ųjų birželio 22-oji. Dabar rusų ideologai teigia, kad taip J.Stalinas norėjo laimėti laiko ir sustiprinti savo vakarinį flangą ir kaltina ką tik nori – lenkus, Baltijos šalis, čekus, suomius, jau nekalbant apie „imperialistinių“ Vakarų valstybių „klastą ir abejingumą“.

Kad tai buvo nusikalstama J.Stalino taktika, liudija kraupūs vieno rusų karinės žvalgybos karininko išsaugoti dokumentai apie padėtį Raudonojoje armijoje pačioje karo pradžioje – nuo Talino iki Bresto ir Juodosios jūros: chaosas, dezertyravimas, netvarkingas bėgimas, nepasitenkinimas vadų įsakymais, jau nekalbant apie baisius pirmuosius nuostolius, ypač karinės aviacijos. Visame šiame diktatorių užkaistame katile buvo milijonai niekuo nekaltų žmonių likimų.