„Ilgai laukus, dar palauk“ – taip ir skamba ausyse Tėvynės ilgesiu persunkta eilutė iš karių daina tapusio S.Nėries eilėraščio, parašyto Maskvoje 1942 m. ir primenančio (o gal tiesiog išversto) Konstantino Simonovo "Жди меня, и я вернусь, только очень жди..."
Česlovas Iškauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Čia nesiimu vertinti emocionalios ir menkai sudėtingoje to meto aplinkoje susigaudžiusios lietuvių poetės kūrybos intencijų, o tik pabrėžiu asociaciją su šiandiena: ko nuolat laukia ir tikisi Lietuva ir kas iš tų lūkesčių išeina? Kodėl visą laiką norime vaizduoti pasauliui esantys galingi ir svarbūs, o mūsų istorija – unikali, skaudžiausiai iškentėta ir tautiškai brandžiausia?

Pernai praūžė Lietuvos tūkstantmečio iškilmės. Legendomis apipinta katalikų vienuolio ir grafo iš Saksonijos šv. Brunono (Bonifacijaus) misija – skleisti katalikybę į pagonių ir barbarų žemes ir skirti vyskupus dar nepakrikštytiems kraštams – baigėsi tragiškai: jam buvo nukirsdinta galva ties Prūsijos, Kijevo Rusios (joje buvo Sūduva) ir Lietuvos sankirta.

Lietuva krikštą gavo Lenkijos karaliaus Jogailos dėka tik beveik po 300 metų – 1387-aisiais, tačiau tos legendos pakako, kad pernai į 1000-mečio iškilmes Vilniuje būtų sukviesti karaliai, karalienės, karalaitės, princai, prezidentai, pasaulio įžymybės ir kita elitinė publika. Nors buvo pats ekonominės krizės siautulio apogėjus, iškilmės surengtos prašmatnios. Kai kas ant tūkstantmečio aukuro ir rankas pasišildė... Bet euforija dėl kviestinio elito greitai atslūgo, nes daugelis svečių mandagiai suprato, kad puotos maro metu nerengiamos, ir vargšės Lietuvos reikia pagailėti. O be jų ir maršai skambėjo lyg išsiderinęs laidotuvių orkestrėlis, ir šv. Brunono aureolė nublanko...

Iki šiol labai didžiuojamės LDK, ypač kunigaikščio Vytauto žygiu, kuris šių dienų vertinimu – kalbėkime be patriotinių emocijų - yra ne kas kita kaip svetimų žemių aneksija. Tebegyvas mitas, esą Vytautas Juodojoje jūroje savo žirgus girdė... Gal tai ir herojinė metafora, tačiau už jos mūsų patriotai laikosi įsikibę iki šiol ir netgi regi LDK renesansą.

Lietuvos didžioji kunigaikštystė iš tiesų beveik penkis amžius buvo imperija, užėmusi dideles teritorijas į pietryčius – iki Maskvos ir pietinių dabartinės Ukrainos rajonų. Kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas LDK valdas ypač išplėtė XV amžiuje, ir tuomet kunigaikštystė buvo didžiausia valstybė Europoje. Po 1569 m. Liublino unijos prie LDK prisijungė Lenkija ir susidarė Abiejų Tautų Respublika (ATR arba Žečpospolita), kuri po III-ojo padalijimo 1795 m. iširo, didžiąją jos dalį perėmus Rusijai, kitas – Prūsijai ir Austrijai.

Nuolatinė konkurencija dėl pietinių žemių su Maskva, nesibaigiantys karai, galingi Aukso Ordos žygiai susilpnino LDK. Lietuvių pozicijos siaurėjo, o lenkų plėtėsi. Rusai išstūmė totorius, sumušė švedus, imperija užėmė didžiules teritorijas nuo Suomijos iki Kaukazo, ir tos lietuviškos šlovės beveik nebeliko. Bet mes iki šiol stimuliuojame savo protėvių istorinį heroizmą, tarsi tai būtų užkeikimas tautos gyvasčiai palaikyti ir naujiems planams puoselėti.

Atsakinga pajudinti šventą mūsų istorijos laikotarpį – Lietuvos kovas už laisvę. Jos iš tiesų yra tvirtas heroizmo pagrindas ištisoms ateities kartoms, tačiau klausimas gali būti kitoks: ar šiais didvyriškais ir tragiškais tautos istorijos puslapiais mes vėdyluojame prieš buvusių okupantų nosis ne tam, kad vien palaikytume „drąsios šalies“ įvaizdį pasaulio akyse? Ar nuolat reikalaudami atlyginti kone 80 mlrd. litų siekiančią okupacijos padarytą žal, mes ne tiek siekiame istorinio teisingumo, kiek vaizduojame esą tokie pat galingi ir stiprūs, kokie savo dvasia buvome tremčių, genocido ir okupacijos laikais? Kita vertus, ar didelės drąsos reikia mosuoti dygia kadagio šakele prieš pražiotus liūto nasrus?

Manydami esą nepaprastai svarbūs regiono, Europos ir viso pasaulio mastu, vylėmės, kad savo apsilankymu Lietuvą pagerbs ir net kažkaip iš kitų išskirs galingų valstybių lyderiai. Kažkada taip padarė popiežius Jonas Paulius II ir JAV prezidentas George‘as W. Bushas. Iki šiol vaikščiojame šv. Tėvo nueitais takais ir pamaldžiai liečiame kiekvieną jo įspaustą pėdą, nors žinome, kad per savo pontifikavimo metus jis aplankė dar 128 pasaulio valstybes, ir Lietuva buvo mažytė stotelė jo gyvenimo kelionėje.

Kiek liguistai didžiuojamės ir pirmuoju Amerikos prezidento vizitu į Vilnių beveik prieš 8 metus, ypač nuo Vilniaus Rotušės laiptų pasakyta jo fraze, kad „kiekvienas Lietuvos priešas nuo šiol bus laikomas ir Jungtinių Valstijų priešu“. Moka gi jie papirkti lengvatikius lietuvius iš anksto parengtomis mesijietiškomis frazėmis, savais žodžiais išreikšdami ir taip visiems žinomą NATO įstatų 5-ąjį straipsnį... Mes joms iki šiol meldžiamės.

Bet grįžkime į šiandieną.

Kaip Vilniuje laukėme Vokietijos kanclerės Angelos Merkel ir Rusijos premjero Vladimiro Putino! Mūsų politikai, dažnas apžvalgininkas (neišskiriant ir šių eilučių autoriaus) vylėsi, kad tai suteiks Lietuvai svorio tarptautiniuose ginčuose, gal net padės pritraukti investicijų, jau nekalbant apie Baltijos jūros valstybių vienybės sustiprėjimą. Taip ir įsivaizdavome plačias kanclerės ir premjero šypsenas, spaudžiant rankas mūsų vadovams, girdėjome amžinos draugystės ir taikaus sambūvio regione garantijas, gal net pažadą link mūsų krantų pasukti „Nord Stream“ dujotiekio atšaką arba sulyginti mums ir Vakarams parduodamų dujų kainas...

Kaip paprastai, po didelės euforijos ateina didelis nusivylimas. A.Merkel Berlyne sulaikė netikėtas Vokietijos prezidento Horsto Kohlerio atsistatydinimas (nors keleto valandų viešnagė Vilniuje nebūtų pakenkusi Vokietijai), o V.Putinui, žinoma, buvo svarbiau sekti Rostove prie Dono tuo metu vykusį Rusijos ir ES aukščiausiojo lygio susitikimą arba drąsiai stoti į diskusiją Sankt Peterburge su garsiu rokeriu ir nesutaikomu Kremliaus kritiku savo dainose Jurijum Ševčiuku. Tad Vilniuje antradienio rytą pasigirdo gilus nusivylimo atodūsis: kone visas pasaulis mus apleido... Šiai rezignacijai padėjo ir žiniasklaida, iš anksto pūtusi burbulą, kaip čia Baltijos jūros šalių tarybos nariai prikaustys dėmesį prie Lietuvos.

Gerai dar, kad Europos Komisijos vadovas Jose Manuelis Barroso kiek pataisė nuotaiką: jis rado galimybių per keletą valandų nuo Azovo jūros atvykti į Vilnių ir pažadėti ES paramą svarbiems energetikos projektams. Bet ar to mums pakanka? Žinoma, ne. Lietuva norėjo matyti pirmuosius pasaulio asmenis. Nes – Lietuva yra Lietuva. Kaip giliai įleidęs šaknis pasididžiavimas buvusia lietuviško krepšinio šlove, taip mes tebegyvename euforijoje su savo šlovinga istorine praeitimi ir nenorime pripažinti kankinančiai sunkios dabarties.

Ar yra išeitis?

Taip. Mitus ir legendas atidėti į šalį. Nenaudoti jų šiandienos tikslams pasiekti. Nepuoselėti nepagrįstų iliuzijų ir būti tuo, kuo esame – maža, darbščia ir kantria tauta, nuosekliai brendančia iš atsilikimo ir nepilnavertiškumo komplekso. Nepervertinti savo vietos pasaulyje ir regione, o santykius su kaimynais grįsti ne tuo, kuo jie ir mes buvome gilioje senovėje, o dabarties realijomis. Tai neturi nieko bendra su dabar madinga pragmatiška politika, nes mūsų tautinės vertybės lieka nepajudinamas egzistavimo pagrindas. Tai – tiesiog darbas, kantrybė ir laukimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (154)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Antiglobalizmas – naujasis kvailių socializmas (44)

Remiantis nusistovėjusia ekonomikos teorija, globalizacija „pakelia visas valtis“ ir turi...

Orai: po tikros karščio bangos vėl teks ieškotis megztinio (16)

Vasara tempo nemažina ir jau artimiausiomis dienomis vėl sulauksime tikros karščio bangos: oras...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (30)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Apklausa: konservatoriai jau lenkia valstiečius (4)

Opoziciniai konservatoriai pagal populiarumą aplenkė valdančiąją Lietuvos valstiečių ir...

Požymiai, kad jūsų svoris normalus ir nereikia daugiau lieknėti (2)

Kartais aklavietė lieknėjant yra ženklas, kad reikia gero postūmio toliau savo tikslui pasiekti....

Įtampa Vokietijoje auga: prieš rinkimus – spaudimas automobilių gamintojams (5)

Vokietijos pastangos atsitiesti po vadinamojo „dyzelgeito“ skandalo gali labai greitai virsti...

Vilniaus oro uoste po rekonstrukcijos nusileido pirmasis keleivinis lėktuvos (10)

Vilniaus oro uoste po daugiau nei mėnesį trukusios kilimo ir tūpimo tako rekonstrukcijos...

Teroristinis išpuolis Barselonoje: 13 žmonių žuvo, apie 100 sužeisti sunkvežimiui taranavus minią atnaujinta 6:54 (804)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...