Baltijos šalims nereikia tautinio tapatumo mokytis iš Švedijos

 (77)
Pradiniai Švedijos ir baltijos šalių atskaitos taškai dėl tautinio tapatumo skiriasi taip smarkiai, kad sunku įsivaizduoti Švediją kaip pavyzdį Baltijos šalims. Šiuolaikinėje kultūriškai margoje Švedijoje viešasis diskursas atspindi, kad visuomenė sutrikusi, nes nežino, kaip elgtis su tautiniu tapatumu. Matyt, Baltijos šalims ieškoti pavyzdžio reikėtų kažkur kitur, sako Švedijos politologai, intelektualai ir mokslininkai Andreasas Johanssonas Heinö ir Niklasas Bernsandas.
Vėliavų pakelimo ceremonija
© DELFI / Kiril Čachovskij

- Andreasai, straipsnyje „Demokratija tarp kolektyvizmo ir individualizmo. Švedų tautinės tapatybės denacionalizacija ir individualizacija“ rašote, kad švedų kultūrinis ir politinis elitas pasisako už multikultūralizmą, tautinis tapatumas yra jau dekonstruotas, o žodžiai „patriotizmas“ arba „tėvynė“ įgiję neigiamą atspalvį. Bet kaip tada paaiškinsite švedų meilę savo karališkajai šeimai ir monarchijai, reprezentuojančiai Švedijos garbę?

- Andreas Johanssonas Heinö. Visų pirma reikia suprasti, kad Švedijoje yra mažiausiai du konkuruojantys arba gal net nesusiję, paraleliai koegzistuojantys diskursai. Minėtame straipsnyje aptariu laikyseną elito, kuris atmeta monarchiją ir apskritai niekina karalystės idėją. Monarchija aprašoma kaip „veikianti prieš“, „atgyvenusi“, „nemoderni“, o kartais laikoma net gėda šaliai, kuri daugeliu aspektų yra moderni ir progresyvi.

Tačiau gyvuoja ir visiškai priešingas požiūris – nors karališkosios šeimos reitingai krinta, ji vis dar labai populiari ir dauguma švedų nori ją išsaugoti. Todėl nė vienas politikas rimtai nesiūlo atsikratyti monarchijos.

Tiesą sakant, karališkoji šeima yra vienas iš tų vos keleto nacionalinių simbolių, dar gyvuojančių Švedijoje. Jos paveikslėlius įprasta matyti ant gimimo dienos atvirukų, nemaža viduriniosios klasės dalis iškelia vėliavas per karališkosios šeimos narių gimtadienius, tų iškilmių nuotraukos atsiduria populiariausių savaitraščių viršeliuose.

Žvelgiant iš multikultūrinės perspektyvos, įdomu tai, kad oficialus švedų diskursas visiškai nesusijęs su dideliais naujosios Švedijos plotais. Nacionalinę šventę, kuri įvesta tik 1980-aisiais, o nedarbo diena tapo tik 2000-aisiais, labiau švenčia tie, kurie gimę ne Švedijoje. Tad švedų intelektualai, šaipydamiesi iš karališkosios šeimos, žaidžia pavojingą žaidimą, kuris gali žeisti imigrantus, vertinančius ją kaip vieną iš nedaugelio nacionalinės integracijos simbolių. Iš esmės tie imigrantai, kurie siekia integruotis į Švediją, susiduria su nelengva dilema: jiems reikia rinktis ne etniškumą arba pilietiškumą, bet elitiškumą arba populiarumą.

- Niklas Bernsandas. Andreaso straipsnyje aptariami išimtinai elito diskursai apie nacionalinį tapatumą, sutampantys arba prasilenkiantys su populiariais požiūriais. Monarchija kaip institucija Švedijoje labai palaikoma, nors asmeninis pasitikėjimas karaliumi ir kitais karališkosios šeimos nariais dažnai susvyruoja. Tiesa, monarchijos panaikinimui pritariančiųjų skaičius nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio gerokai išaugo, bet vis tiek apklausos rodo, kad tik 20 proc. gyventojų 2011-aisiais pritarė tokiai reformai, dauguma respondentų iš visų socialinių sluoksnių palaikė monarchiją.

Įdomu, kad jos palaikymas ir pasitikėjimas ja žymiai mažesnis tarp tokių elito grupių kaip parlamentarai ir žurnalistai. Taigi elito požiūris nesutampa su visuomenės nuomone, kita vertus, dauguma monarchijos kritikų ginčijasi dėl paties principo, neįžvelgdami čia jokios politinės skubos. Kadangi monarchijos su apribotomis simbolinėmis ir apeiginėmis funkcijomis populiarumą lemia nuoširdūs jausmai, pasyvus svarbių politikos veikėjų respublikonizmas nevirsta politiniu veiksmu, tikėtina, kad įtvirtintas politinis konsensusas monarchijos klausimu netolimoje ateityje nebus rimtai persvarstomas.

Švedų intelektualai, šaipydamiesi iš karališkosios šeimos, žaidžia pavojingą žaidimą, kuris gali žeisti imigrantus, vertinančius ją kaip vieną iš nedaugelio nacionalinės integracijos simbolių. Iš esmės tie imigrantai, kurie siekia integruotis į Švediją, susiduria su nelengva dilema: jiems reikia rinktis ne etniškumą arba pilietiškumą, bet elitiškumą arba populiarumą.
A. J. Heinö

Kai kurie tyrinėtojai tvirtina, esą Švedijos politiniame ir žiniasklaidos diskurse multikultūralizmas seniai nustelbė nacionalinį tapatumą (1),1 o kiti nurodo, kad multikultūrinės politikos institucionalizavimas švedų visuomenėje yra palyginti žemas. Pasak Heinö, „tolerantiškas“ politinis švedų diskursas ir žiniasklaida, šlovinanti kultūrinę įvairovę, pabrėžianti, koks didelis kultūrinis imigrantų indėlis, kovoja su ksenofobine retorika viešojoje erdvėje, todėl imigrantai galiausiai perims modernias ir progresyvias švedų visuomenės normas bei vertybes (2).2 Toks požiūris atskleidžia, kad švedų savivaizdis apie jų toleranciją, nors ir nėra visiškai klaidingas, vis dėlto rimtai iškreiptas ir neleidžia geriau suprasti, kokias permainas visuomenė patiria.

Švedų antinacionalistinį diskursą verčiau derėtų suprasti kaip modernios švedų tautos kūrimą, įtraukiant prielaidas, koks yra moralinis švediškumo turinys. Anksčiau švediškumo versijos buvo konservatyvios ir partikuliarios, pabrėžė monarchijos, bažnyčios, tėvynės ir tautos vienybę, o modernus švediškumas puoselėjo universalistines ambicijas, teigė kuriantis naują demokratinę ir progresyvią Švediją, tapsiančią pavyzdžiu kitoms šalims ir tautoms.

Švedijos tautinis tapatumas buvo suvoktas kaip racionalus, modernus, tautai nereikia savęs aukštinti, remiantis senąja nacionalizmo mokykla ar tautinėmis manifestacijomis. Manyta, kad švedai šias vertybes puoselėja labiau negu kitos tautos, jie didžiavosi nuėję išskirtinai toli, kurdami brandžią, dorą ir sąžiningą visuomenę. Pasisakymams apie multikultūralizmą labai tinka perfrazuotas garsus sovietinis lozungas apie nacionalinę formą ir internacionalinį turinį. Švedų diskursas, šlovinantis kultūrinę įvairovę, įgavo multikultūrinę formą, bet ne turinį, nes lūkesčiai ir prielaidos rodo, kad turinys persiėmęs moderniu švediškumu. Buvo skatinama kulinarijos, muzikos, kitų etnokultūrinių skirtukų įvairovė, tačiau tikėtasi, kad naujakuriai galiausiai perims racionalias, progresyvias hegemonines modernaus švediškumo normas.

Modernus švediškumas susiklostė etniškai homogeniškoje aplinkoje, kur ethnos ir demos didele dalimi sutapo, išskyrus keletą mažų etninių grupelių, tad etnokultūrinės įvairovės patirtis buvo ganėtinai ribota. Tai vis dar jaučia dabartinė giliai heterogeniška visuomenė, iškilusi pastaraisiais dešimtmečiais, nes nuolat įsiplieskia ginčai dėl imigracijos ir dėl kultūrinės įvairovės. Aišku, šiandien nacionalinis tapatumas mažiau stabilus ir ne toks homogeniškas, koks buvo modernaus švediškumo apogėjaus laikais – 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais. Akivaizdu, kad švediškumo klausimu formuojasi naujas postnacionalinis elito diskursas. Regis, švediškumą visi suvokia kaip vienasluoksnį tapatumą. Heinö yra vienas iš nedaugelio tų, kurie įrodinėja, kad paraleliai egzistuoja du švediškumo sluoksniai: pirmas – etnokultūrinis, sutampantis su įvairiomis etninėmis imigrantų kultūromis, antras – viską apimanti (inclusive) pilietinė forma, apglėbianti visus Švedijos piliečius, nesvarbu, kokia etnokultūrinė jų kilmė.

Tiek prieš imigraciją pasisakančius etnokultūrinius nacionalistus, tiek už imigraciją pasisakančius multikultūralistus ir liberalus vienija visiškas jų nesugebėjimas suvokti tokio tapatumo. Net dabar, kai diskursas apie švedų tapatumą pamažu pripranta prie to, kad Kito kitoniškumas iš tikrųjų gali kažką reikšti ir kad ne kiekvienas nori tapatinti save su švediškomis (vis labiau besiskaidančiomis) normomis, su švedišku požiūriu į kultūrinę įvairovę, vis tiek remiamasi prielaidomis, paveldėtomis iš netolimos praeities, kai įvairovės būta gerokai mažiau.

- Ar Baltijos šalys galėtų pasimokyti iš Švedijos, kur tautinis tapatumas buvo kritikuojamas jau 7-ajame dešimtmetyje, o lietuviams, latviams, estams tautiškumas tiesiogiai susijęs su valstybingumu? Rusų kalbos referendumas Latvijoje 2012-aisiais iškėlė tiek daug įtampų tarp Latvijos rusų ir etninių latvių, kad tapo aišku: tiek ši, tiek kitos dvi Baltijos šalys nėra nei mentaliai, nei politiškai pasirengusios multikultūralizmui. Tai susiję ne tik su psichologija, bet ir su geopolitika. Juk bet kokia lingvistinė ar kultūrinė takoskyra tarp latvių ir Latvijos rusų, tarp estų ir Estijos rusų (pakanka prisiminti riaušes Taline 2007-aisiais dėl Aliošos paminklo iškeldinimo) instrumentalizuojama ir be saiko politizuojama Maskvoje, nes tai labai praverčia geopolitiniams žaidimams, vis bandant ginti rusų mažumas „atšiaurioje“ Pribaltikoje.

Panaši problema iškilo Lietuvoje tarp 2010-ųjų ir 2012-ųjų, kai Lietuvos lenkai dėl „w“ raidės, gatvių pavadinimų ir dvikalbių edukacijos programų griebėsi, galima sakyti, šaltojo karo.

Kartais atrodo, kad Baltijos šalys ir Švedija gyvena skirtingose plotmėse, gal net skirtinguose laiko horizontuose, pasitelkiant Hanso George’o Gadamerio terminiją. Tai tikriausiai susiję su saugumo stoka – nesaugios tautos bijo prarasti savo tautinį tapatumą, pagrįstą tėvynės esencializmu. O kur glūdi Švedijos paslaptis?

- A. J. Heinö. Iš tikrųjų skirtumai tarp Švedijos ir Baltijos šalių yra milžiniški. Kad tą pailiustruotume, iš arčiau pažvelkime į vieną nacionalistiškai orientuotą partiją – Švedijos demokratus, kurie 2010-aisiais pateko į parlamentą po penkių nesėkmingų mėginimų, ir tai ilgiausias kelias į valdžią, palyginti su bet kuria partija, nusiteikusia prieš imigrantus.

Pradiniai atskaitos taškai dėl tautinio tapatumo skiriasi taip smarkiai, kad sunku įsivaizduoti Švediją kaip pavyzdį Baltijos šalims.
N. Bernsandas

Švedijos demokratai apibūdinami kaip ekstremali partija. O kalbant apie ideologiją ir politiką, atstumas tarp jų ir kitų įsitvirtinusių partijų yra milžiniškas. Švedijos demokratai dažnai yra atmetami kaip apskritai „nešvediški“ dėl jų nuostatos netoleruoti mažumų, ypač musulmonų. Nerasite nė vieno iškilaus švedų intelektualo, kuris net ir su išlygomis sakytų, esą ši partija nėra baisi visais aspektais. Manyčiau, Belgija yra vienintelė šalis, kur įsitvirtinusios partijos sėkmingai išlaikė panašų atstumą nuo tų partijų, kurios nusistačiusios prieš imigrantus. Danija, Nyderlandai ir Austrija sugebėjo tokiems ekstremalams daryti įtaką, nes kitos partijos užmezgė su jais tiesioginį bendradarbiavimą ir pradėjo derybas.

Tačiau, jeigu Švedijos demokratų idėjas ir politiką vertinsite iš Baltijos šalių perspektyvos, žinoma, tai asmeninis mano požiūris, tikrai bus sunku įžvelgti čia ką nors ekstremalaus. Netgi teigčiau, kad visos Vidurio Rytų Europos kontekste, Švedijos demokratai priskirtini pagrindinei srovei (mainstream), kalbu apie centro dešiniųjų požiūrius į tautiškumą. Imigracijos politika, pilietybės įstatymai ir mažumų teisės verčia šias partijas ginčytis dėl to, kas Rytų Europoje jau tapo norma, – tai politinio prieglobsčio apribojimai, kalbos testas, norintiems gauti pilietybę, ir pan.

Švedijos antitautiškumo normą geriau suprasite, pažvelgę į mūsų šalies istoriją. Pagrindinė priežastis ganėtinai paprasta ir susijusi su visuomenės homogeniškumu iki 7-ojo dešimtmečio. Nedaug Europos kraštų galėtų rungtyniauti su Švedija dėl etninio homogeniškumo XX a. pirmojoje pusėje – žinoma, Islandija, gal dar Portugalija tarp panašaus dydžio tautų.

Atvirai sakant, etninio homogeniškumo laipsnis pavertė politinį nacionalizmą bereikšmiu. Pirmaisiais ano amžiaus dešimtmečiais tautinis sąjūdis buvo ganėtinai stiprus, bet jau 4-ajame dešimtmetyje švedų nacionalizmas išnyko. Nesant akivaizdžių grėsmių tautiniam suverenumui, nebuvo paskatos susitelkti į tautinius klausimus. O 7-ajame dešimtmetyje antitautiškumas atėjo palaikyti draugijos multikultūralizmui kaip naujai ideologijai, kurią diegė politinis ir intelektualinis elitas.

Tad prieš imdamiesi svarstyti, ar Švedija gali tapti normatyviai patraukliu modeliu Baltijos šalims, manau, turėtume suprasti, kad tokia nuostata gali tapti norma tik tokiomis sąlygomis, kai pašalintos bet kokios grėsmės tautos suverenumui ir etniniam homogeniškumui. O tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl pastaraisiais dešimtmečiais auga politinis švedų nacionalizmas, juk Švedijos demokratų sėkmė – tai priešprieša plintančiai kultūrinei įvairovei.

Niklasas Bernsand
Niklasas Bernsand
© Asmeninio archyvo nuotr.

- N. Bernsandas. Pradiniai atskaitos taškai dėl tautinio tapatumo skiriasi taip smarkiai, kad sunku įsivaizduoti Švediją kaip pavyzdį Baltijos šalims. Čia daug lemia ir laiko vėlavimas. Matėme, kaip Švedijos tapatumo diskursas veikė ankstesnėmis sąlygomis, esant ganėtinai aukštam kultūrinio saugumo lygiui – tai svarbus faktorius, ir jūs teisingai jį pabrėžiate. Tačiau šiuolaikinėje kultūriškai margoje Švedijoje viešasis diskursas atspindi, kad visuomenė sutrikusi, nes nežino, kaip elgtis su tautiniu tapatumu. Matyt, Baltijos šalims ieškoti pavyzdžio reikėtų kažkur kitur.

Švedijos modernistinis projektas, viena vertus, kritiškai nusistatęs konservatyvaus švediškumo atžvilgiu, bet, antra vertus, jis nebuvo toks antitautinis, kad išardytų švediškumą ir švedų tautą kaip tokią. Švediškumas išliko realus ir apčiuopiamas, nors jo turinys radikaliai skiriasi nuo ankstesnių modelių. Moderni Švedija išniro didelio kultūrinio saugumo sąlygomis – tai sustiprino socialinis optimizmas, tikėjimas šviesiu rytojumi, nes ekonomika augo greitai, padėtis buvo stabili, švedų gyvenimo kokybė ženkliai pagerėjo. Tai vyko tuo metu, kai plūstelėjo pirmosios darbo imigrantų bangos iš įvairių Europos vietų, bet šalis vis tiek išliko etnokultūriškai homogeniška. Tokiomis sąlygomis tautinis tapatumas gali klestėti keletą dešimtmečių.

Modernus švediškumas išsilaikė kultūrinio konteksto gelmėse, bet jam tenka atremti vis didesnius iššūkius, kuriuos meta konkuruojantys liberalų universalistų, postmodernistų, postkolonijinio mąstymo šalininkų ir etnokultūriškai nusiteikusių antielitinių sluoksnių diskursai. Švedai šiuo metu apimti abejonių ir jaučiasi sutrikę, nes modernus švediškumas susiklostė kultūrinio saugumo sąlygomis, o dabar oda šiurpsta, matant, kaip didėja kultūrinis nesaugumas. „Gaiduką“ paspaudė ekonomikos ir kultūros globalizacija, prarastas tikėjimas nuolatiniu gerovės augimu, daug lėmė tai, kad Švedija didžiąją savo kaip nacionalinės valstybės galios dalį perleido Europos Sąjungai, o didėjanti imigracija pakeitė etnodemografinę šalies sudėtį. Galiausiai, bet ne paskiausiai, svarbus vaidmuo tenka ir individualizacijai, subkultūroms, socioekonominei fragmentacijai.

Štai tokiame kontekste antiesencializmas, kaip fundamentali dekonstrukcija, per pastaruosius 10 ar 15 metų iš tikrųjų tapo svarbiu politikos ir žiniasklaidos sandu. Tai nutiko, įvykus socialinio konstruktyvizmo proveržiui iš pradžių akademiniuose sluoksniuose, o vėliau politikos ir žiniasklaidos diskursuose, kurie dažniausiai yra pribloškiamai paviršutiniški. Teiginys, kad tautinis tapatumas – tai socialinis konstruktas, deja, suprantamas primityviai, esą toks tapatumas tarsi mažiau „teisingas“, „informuoti“ žmonės neva geriau žino, kaip ką konstruoti, kas apskritai neegzistuoja realybėje, o ką vadybiškai valdo socialinė inžinerija. Įvykus lingvistiniam socialinių mokslų posūkiui, viešuosiuose debatuose atsirado daug „magiško“ mąstymo.

Socialinis konstruktyvizmas yra taikomas selektyviai, ypač tais atvejais, kurie dėl įvairių priežasčių traktuojami kaip nemalonūs ar pavojingi. Blogiausia, kad įvairūs tautinio tapatumo konstruktai, įsišakniję švedų visuomenėje, tos, pasak Rogerio Brubakerio, „praktinės kategorijos“ kartais prastai suprantamos, o tai nepadeda perprasti sudėtingos kultūriškai margaspalvės šių dienų Švedijos realybės. Maža to, konstruktyvizmas vienoms grupėms taikomas, o kitoms – ne. Gerai žinomas atvejis, kai Švedijos nacionalinio paveldo federacijos pirmininkas, diskutuodamas su Švedijos demokratų partijos atstovu, etninės švedų kultūros sampratą atmetė dėl esą nevienalytės jos kilmės, bet priėmė – regis, holistiškai – faktą, kad egzistuoja kurdų imigrantų kultūra.

Viešuosius debatus dėl Švedijos tapatumo galima laikyti modernistinio Švedijos savivaizdžio tąsa, kai įtvirtinamos pažangiausios socialinės vizijos, – tą rodo tiek santykis su tais, kurie švediškumą suvokia labiau tradiciškai, tiek su imigrantų grupėmis, kurių kultūrą visuomenė turėtų paremti įvairovės dėlei.

Švedijos religinių socialinių demokratų pirmininkas neseniai pareiškė: neverta tikėtis, kad musulmonų, katalikų ir krikščionių ortodoksų organizacijos bus tokios pat tolerantiškos seksualinių mažumų atžvilgiu kaip dauguma švedų, bet tarp eilučių nuskambėjo, esą švedų visuomenei glaudžiau su jomis bendradarbiaujant, šios tikinčiųjų grupės darysis progresyvesnės.

Švedai šiuo metu apimti abejonių ir jaučiasi sutrikę, nes modernus švediškumas susiklostė kultūrinio saugumo sąlygomis, o dabar oda šiurpsta, matant, kaip didėja kultūrinis nesaugumas. „Gaiduką“ paspaudė ekonomikos ir kultūros globalizacija, prarastas tikėjimas nuolatiniu gerovės augimu, daug lėmė tai, kad Švedija didžiąją savo kaip nacionalinės valstybės galios dalį perleido Europos Sąjungai, o didėjanti imigracija pakeitė etnodemografinę šalies sudėtį.
N. Bernsandas

Skolinantis kitą sovietinės „tautų politikos“ koncepciją, dauguma turi leisti mažumų kultūroms klestėti tam, kad vėliau, dialektiškai, būtų įveiktas jų atsilikimas. Tačiau jauni imigrantai, gimę arba užaugę Švedijoje, regis, nebepriima „progresyvaus švedo“ vaidmens, susijusio su kultūrinės įvairovės vadyba ir konceptualizavimu, verčiau kalba savo balsu. Ir tai, mano nuomone, yra teisinga.

Taigi nacionalinio tapatumo koncepcija, gerai veikusi keletą dešimtmečių, dabar patiria daugybę iššūkių, nes viskas smarkiai pasikeitė, atsiradus didžiulei įvairovei. Visuomenė tapo labiau individualistinė, ji mažiau pasitiki amžinu progresu ir klestėjimu.

Užsiminėte apie tautinio išsivadavimo ir demokratijos susipynimą Vidurio Rytų Europos kovose XX a. 9-uoju ir 10-uoju dešimtmečiais. Tą patį galima pasakyti ir apie Ukrainą. Išsivadavimas nesuvokiamas be nacionalizmo, šis sąjūdis nebūtų galėjęs tvirtai atsistoti ant grynai liberalios žemės. Valstybingumą atkūrusių Baltijos šalių, net tapusių NATO narėmis, neapėmė toks saugumo jausmas, kuris leistų susilpninti ryšį tarp valstybingumo ir tautiškumo.

Šiuo atžvilgiu Švedija ir Baltijos šalys gyvena skirtingose plotmėse. Tačiau Lietuvos, Latvijos, Estijos patirtis atpažįstama ir platesniame Europos kontekste, kalbu ne tik apie Vidurio Rytus. Jei pažvelgsite į kai kuriuos specifinius kultūrinius „susigrūmimus“, pastaraisiais metais kilusius tarp švedų žurnalistų ir jų kolegų norvegų ar danų, taps akivaizdu, kad Švedijos išskirtinumas (exceptionalism) kartais pasireiškia taip, tarytum Švedija būtų visai kitokia negu visa Skandinavija.

- Etninė įtampa susijusi ir su atminties politika dėl 1945-ųjų gegužės 9-osios reikšmės – Baltijos šalims tai antroji okupacija, o Rusija tai vadina išvadavimu. Nesutampa lenkų ir lietuvių tautiniai naratyvai dėl Vilniaus krašto ir kultūrinio jo paveldo. Pastaruoju metu ir baltarusiai aktyviai skelbia savo teises į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, net brandina mintį Baltarusiją pavadinti Litva.

Taigi, jau vien dėl skirtingo konteksto būtų neprotinga siūlyti pagal švedišką modelį dekonstruoti tėvynės esencializmą. Antra vertus, nacionalizmas yra trumparegiška ideologija, dažnai skatinanti ksenofobinius požiūrius. Tautinių sentimentų eskalavimas anksčiau ar vėliau atveda prie teritorinių ginčų, destruktyvaus noro atstatyti, kas prarasta tolimoje praeityje, o tai į gera nenuves. Jei išankstinė taikios Europos sąlyga yra supranacionalinė atminties politika, vadinasi, Baltijos šalys turėtų būti atviresnės, konstruodamos naująjį savo tapatumą.

Tačiau kaip įveikti konfliktuojančias atmintis tarp Baltijos šalių ir Rusijos, tarp Lietuvos ir Lenkijos su Baltarusija? Ar Švedija pavyzdingai suvaldo istorinius naratyvus, prieštaraujančius vienas kitam?

- A. J. Heinö. Šioje srityje Švedija, manau, tvarkosi gana sėkmingai. Nors didelę kontinento dalį vis dar persekioja amžių senumo nuoskaudos, nedaug švedų turi pakankamai žinių apie XVII ir XVIII a. vykusius Švedijos karus su Rusija ir Danija. Klausimas dėl švedų mažumos likimo Suomijoje yra politiškai miręs. Etninės grupės teisių, susijusių su koegzistavimu kaimyninėje šalyje, netektis daugelyje Europos valstybių sukeltų politinę reakciją, bet Švedija tikriausiai vienintelė senajame žemyne visiškai neturi to, ką Brubakeris pavadino „tėvynės nacionalizmu“, t. y. kai tautinė valstybė tautos vardu veikia net anapus savo sienų.

Bet čia yra ir neigiama pusė. Jokia visuomenė negali išsiversti be įrankių, kuriais įmanoma numalšinti grupių konfliktus. „Atminties politika“ yra taikus tokios paskirties įrankis. Upsaloje, ketvirtame pagal dydį Švedijos mieste, kur gana daug kurdų imigrantų, keliskart mėginta nugriauti paminklą Fadime Sahindal – tai Švedijoje gimusi kurdė, tapusi vadinamojo garbės nužudymo auka 2002-aisiais. [Fadime pasipriešino tėvo suplanuotoms jos vestuvėms, pasirinko kitą draugą, kuris irgi žuvo, – Vertėjo pastaba.] Kurdai protestavo teigdami: nors ir blogai, kad ji buvo nužudyta savo pačios tėvo, vis tiek negalima jos laikyti pavyzdžiu jaunoms moterims, o ją pagerbiantis paminklas – Fadime buvo politiškai aktyvi, sykį kalbėjo parlamente, – tai institucionalizuota nepagarba kurdų mažumai.

Tai konfliktas, tipiškas visoms multikultūrinėms visuomenėms. Mažumų ir daugumos vertybės kartais susikerta, bet demokratija leidžia su tuo susitvarkyti taikiai ir, tikėkimės, konstruktyviai. Tačiau Švedijos problema ta, kad stokojame įrankių užmegzti konstruktyviam dialogui. Užuot mokęsi tvarkytis su problemomis, švedai nusprendė jas ignoruoti.

Nors „oficialus“ Švedijos savivaizdis yra multikultūrinė visuomenė, švediškumas nėra suvokiamas kaip šios pliuralistinės kultūros dalis. Greičiau jis laikomas kažkuo, kas „nekultūringa“, mat progresyvus, modernus tapatumas susiklosto anapus konkrečios kultūros kaip universalių idėjų refleksija. O tai jau tikrai problemiškas atskaitos taškas, jei norime sukurti visiems bendrą naratyvą.

- N. Bernsandas. Praeitis, paženklinta tiek dažnų karų, visų pirma su Rusija ir Danija, tiek valstybės sienų perkilnojimo, buvo sėkmingai įveikta. Ties buvusia Rytų siena nuodijanti karo ir trėmimų patirtis XX a. lėmė sudėtingus rusų ir suomių santykius. Pietų pusėje, kur nors Lundo apylinkėse, iš tikrųjų galėtume rasti kelis regioninius patriotus, kurie tvirtintų, kad buvusioms Danijos provincijoms reikėtų suteikti kultūrinę autonomiją, remiantis istorija ir etnoregionine specifika.

Nacionalinio tapatumo koncepcija, gerai veikusi keletą dešimtmečių, dabar patiria daugybę iššūkių, nes viskas smarkiai pasikeitė, atsiradus didžiulei įvairovei. Visuomenė tapo labiau individualistinė, ji mažiau pasitiki amžinu progresu ir klestėjimu.
N. Bernsandas

Šioje provincijoje nuo 9-ojo dešimtmečio iškilo lokalios atminties literatūra, atskleidžianti žiaurumus, susijusius su švedų įsigalėjimu XVII a. Šie kūriniai plačiai prieinami viešosiose bibliotekose visame Skanijos regione, o šiandien jau ir interneto svetainėse, yra nemažai juos skaitančiųjų. Tačiau šis judėjimas neįgijo jokio politinio svorio ir apskritai jau tapo gerokai blankesnis, negu buvo prieš 15 ar 20 metų. Šias diskusijas 10-ajame dešimtmetyje nustelbė kita daug aktualesnė tema – tai Švedijos politika, susijusi su tautiniu tapatumu, imigracija ir integracija. Šiurkščiai tariant, imigracijos problematika be jokios rimtesnės kovos nužudė potencialų politinį Skanijos regiono nuoskaudų eksploatavimą.

Abejočiau, kad švedams pavyko sėkmingai įveikti atmintį, nuodijančią iš vidaus. Vertėtų paminėti vadinamuosius klajoklius, sinti kilmės romus, kurie 2012-aisiais šventė savo įsikūrimo Švedijoje 500 m. jubiliejų, prieš kylant didelėms imigracijos bangoms XX a., jie buvo vieni iš vos keleto etninių mažumų šalyje. Klajoklių vaikai buvo jėga atimami iš tėvų, atiduodami į globos namus, o ten juos skriaudė, žemino. Nors įstatymai ir taisyklės neišskyrė šios grupės, klajokliai buvo prievarta arba „savanoriškai“ paversti sterilizacijos aukomis, tai tęsėsi nuo 1930 - ųjų iki 1975-ųjų. Klajokliai parodė neįtikėtiną stiprybę, kad išsaugotų savo etniškumą žiaurios asimiliacijos sąlygomis. Jie vis dar kalba gimtąja kalba, kurią išmoko iš senelių.

Šiuo metu pasiektas šioks toks progresas dėl teisingumo atkūrimo, pavyzdžiui, kai kurios priverstinio įvaikinimo aukos pagaliau sulaukė kompensacijos. Tačiau tai, kad Švedijos vyriausybė neskuba atsiprašyti dėl istorinio išnaudojimo ir suteikto skausmo, sukėlė klajoklių bendruomenės nepasitenkinimą.

Tokia švedų patirtis rodo, kad valdyti atminties konfliktus yra labai sudėtinga, vargu ar mūsų patirtis padės Baltijos šalims. Švedija nesušvelnino trauminės klajoklių atminties, neišsprendė šios problemos pavyzdiniu būdu. Antra, Baltijos šalių labiausiai nuodijantys atminties konfliktai susiję su XX a. įvykiais, o Švedijos karai vyko XVII ir XVIII a., prieš susikuriant moderniai politikai, prieš atsirandant politiniam tautinio tapatumo instrumentalizavimui. Trečia, kalbant apie istoriškai konfliktiškus santykius su kitais, ginčytina, kokiu laipsniu specifinė atminties politika apskritai padeda įveikti istorinį paveldą.

Modernus Švedijos tapatumas, kalbant apibendrintai, žvelgia į priekį, atmesdamas praeitį kaip nereikšmingą. Tiesa, nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio labai padidėjo domėjimasis Švedijos istorija, įskaitant Didžiosios galios amžių, 2011-aisiais išleista pirmoji knyga apie švedų istorinius žygius Baltijos jūros rytinėse pakrantėse, parašyta ne profesionalaus istoriko, bet žurnalisto Johno Crispinssono. Tačiau visa tai neturi jokių politinių implikacijų, net marginalūs etnonacionalistiniai diskursai verčiau sutelkia dėmesį į šiuolaikinę Švedijos teritoriją.

Sutinku su argumentais dėl netolerancijos ir galbūt atminties kultūra iš tikrųjų galėtų tapti taikios politikos pagrindu. Tai palengvintų Baltijos šalių paieškas, kaip konstruoti naująjį savo tapatumą. Žinoma, rimtesnė diskusija apie tai reikalautų mažų mažiausiai atskiro straipsnio. Galėtų suveikti ir hermeneutinė perspektyva, kurios laikytis siūlote savo knygoje „Transformations in Central Europe between 1989 and 2012“: gal būtų produktyviau palaikyti tuos individualius ir grupinius tapatumus, kurie jau egzistuoja, į kuriuos visuomenė yra įsijautusi. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su šmėkščiojančia utopija, paremta universalistiniu liberalizmu ir skatinančia kilti į kryžiaus žygį prieš prasmingus, savo įvaizdį turinčius etninius, religinius, regioninius, tautinius tapatumus.

- Carlas Ulrikas Schierupas ir Aleksandra Ålund straipsnyje „Švedijos išskirtinumo pabaiga“ 2008-uosius pavadino taikaus multikultūralizmo mirties data dėl riaušių, atskleidusių nesuderinamus skirtumus ir tarpetnines įtampas. Gottsundą, Upsalos rajoną, net pervadino getosunda. Vadinasi, Švedija daugiau nebelaikoma multikultūralizmo sėkmės vitrina?

Ar įmanoma rasti kokį nors aukso vidurį tarp kraštutinio multikultūralizmo ir nacionalizmo, suplakant kažką panašaus į etninio kosmopolitizmo kokteilį? Etninis kosmopolitizmas reikštų etninę įvairovę ir heterogenišką visuomenę, kuri gerbia kiekvieno individo kultūrinį ar etninį esencializmą su sąlyga, kad visi individai gerbs kitas etnines kultūras. Tai leistų išlaikyti ir kosmopolitinę įvairovę, ir integralumą.

Kokiu laipsniu Švedijos multikultūralizmas pažeidė balansą tarp tautinio tapatumo ir kosmopolitinės kultūros? Ar pritariate Schierupo ir Ålund tezei, kad 2008-ieji – multikultūralizmo baigties metai?

- A. J. Heinö. Atsidūrus veiksmo sūkuryje, visada norisi sureikšminti istorinę tų įvykių svarbą. Ne, nemanau, kad 2008-ieji laikytini posūkiu. Juk praėjus penkeriems metams jau mažai kas prisimena Gottsundos riaušes, be to, pastarąjį dešimtmetį buvo ir daugiau panašių įvykių. Jei reikėtų kokį nors sukrėtimą pavadinti naujos pradžios ženklu, tai būtų Fadime Sahindal nužudymas 2002-ųjų gruodį. Ji, Švedijoje gimusi etninė kurdė, aktyviai gynė savo garbę ir laisvę, todėl buvo nužudyta. Dvi savaites prieš tai, Gudrun Schyman, socialistų lyderė, partijos kongrese pasakė blogąja prasme pagarsėjusią kalbą, esą moterys Švedijoje gyvena panašiomis patriarchalinėmis sąlygomis kaip moterys Talibane (vėliau šis pranešimas buvo pramintas „Talibano kalba“).

Per pastaruosius dešimtmečius imigrantai privertė etninius švedus ir kitus pasiturinčius asmenis išsikelti iš Stokholmo, Geteborgo, Malmės ir kt. priemiesčių. Naujakuriai dažnai įsikuria tuose rajonuose, kur gyvena etniniai jų giminaičiai, tačiau patys švedai, kurie gali sau leisti, irgi įsikuria socialiai ir etniškai homogeniškuose vidurio klasės rajonuose.
N. Bernsandas

Nors Schyman žodžiai nedelsiant sulaukė kritikos, vis dėlto tai rodo, kad švedų politikas gali kalbėti bet ką ir išsisukti. Daug iškilių intelektualų tuo metu panašiai ginčijosi, esą teigti, kad vienos kultūros traktuoja moteris blogiau negu kitos, – tai rasizmas. Tačiau Sahindal nužudymas viską pakeitė. Atsirado daugiau kritiškų diskusijų, pradėta mėtyti akmenukus į kultūrinio reliatyvizmo daržą, diskutuoti dėl valdžios organų nenoro veikti tais atvejais, kai nusikaltėliai priklauso etninėms mažumoms. Tam tikru atžvilgiu tai mūsų Ground Zero multikultūralizmui ir sugrįžimas prie atviresnių diskusijų dėl asimiliacijos (nors švediškame diskurse tai vadinama „integracija“).

Vis dėlto kyla klausimas, ar Švedija kada nors iš tikrųjų ėjo multikultūralizmo keliu. Prieš keletą metų parašiau straipsnį, pavadintą „Mes niekada nebuvome multikultūriški“, o tai perfrazuota Nathano Glazerio klasikinė frazė „Mes visi multikultūralistai“. Dabar mano argumentas toks: nors Švedija 8-ojo dešimtmečio viduryje multikultūrinę politiką adaptavo imigrantams, realybėje mažai kas pasikeitė. Taip, asmenys, neturintys pilietybės, įgijo teisę balsuoti savivaldybių ir regioniniuose rinkimuose, imigrantų vaikams pasiūlyta keletas valandų kiekvieną savaitę nemokamos edukacijos jų gimtąja kalba. Bet Švedija niekada nebuvo tikrai multikultūrinė tuo atžvilgiu, kad ji niekada nesiūlė kultūrinėms mažumoms atlikti konkretaus vaidmens švedų visuomenėje. Valstybė tikėjosi, kad imigrantai asimiliuosis arba grįš į savo tėvynę, o įstatymai turėjo užtikrinti imigrantams lygias teises viso labo tol, kol šie būna Švedijoje. Jokia politinė švedų partija niekada nesiekė multikultūralizmo su mažumų teisėmis, nemanė, kad reikėtų mesti iššūkį švedų visuomenės monokultūriniam modeliui.

- N. Bernsandas. Įdomiausia minėto straipsnio įžvalga yra tai, kad autoriai pranašauja švedų Sonderweg [ypatingo kelio, – Vertėjo pastaba] pabaigą, nes, kaip jau buvo užsiminta šiame pokalbyje, šalies visuomenė gerokai mažiau pasitiki savimi, kad įstengs susidoroti su dabarties iššūkiais. Tame straipsnyje aptariamos kai kurios politinės nuostatos, kaip antai pilietybė, Švedijos išskirtinumas (exceptionalism), yra gyvos ir veikia: nėra taikomi jokie kalbos testai dėl pilietybės, prieštaringi įstatymai suteikia politinį prieglobstį net ir tiems, kuriems neduotas leidimas apsigyventi, tačiau išlieka rizika, kad tuos asmenis galima deportuoti bet kurio metu.

Dėl riaušių priemiesčiuose: nesakyčiau, kad 2008-ieji buvo kokie nors lūžio metai ir abejoju, ar apie tai bus prisiminta mokyklų vadovėliuose. Švedijos priemiesčių situacija atskleidžia įvairioms grupėms ir individams būdingą tendenciją balsuoti kojomis. Per pastaruosius dešimtmečius imigrantai privertė etninius švedus ir kitus pasiturinčius asmenis išsikelti iš Stokholmo, Geteborgo, Malmės ir kt. priemiesčių. Naujakuriai dažnai įsikuria tuose rajonuose, kur gyvena etniniai jų giminaičiai, tačiau patys švedai, kurie gali sau leisti, irgi įsikuria socialiai ir etniškai homogeniškuose vidurio klasės rajonuose.

Dažnai šis socialinis veiksmas koduojamas tokiais terminais kaip „saugus rajonas augti vaikams“, „gera mokykla“ ir t. t. Ši tendencija vyravo jau gerokai anksčiau, negu Švedijos demokratai pradėjo politinę mobilizaciją per 2010-ųjų rinkimus. Maža to, ši tendencija atskleidžia būdą, kaip švedai tvarkosi su didelio masto imigracija anapus politinės arenos ir anapus apklausų dėl tolerancijos, – čia atsiveria tikrasis švedų požiūris į imigrantus ir imigraciją.

Jūsų siūlymas suplakti multikultūralizmo ir tautiškumo kokteilį, susiejant kultūrinės įvairovės pripažinimą, harmoningus santykius tarp etninių grupių ir pagarbą individo laisvei, iš pirmo žvilgsnio ne itin skiriasi nuo įprastų akademinių normatyvinio multikultūralizmo variacijų. Išryškinant panašumus tarp multikultūralizmo ir tautiškumo, esminė kritika kyla iš proemigracinio liberalaus multikultūralizmo (t. y. liberali kritika nukreipta ne į pačią kultūros įvairovę, bet į tam tikrą normatyvinį konceptualizavimą). Pastaraisiais metais tai įprasta Vakarų Europos, taigi ir Švedijos, politikos ir žiniasklaidos diskursams. Akademinis pavyzdys: neseniai lankiausi konferencijoje apie multikultūralizmo ateitį Didžiojoje Britanijoje, kur multikultūralizmui mestas iššūkis su interkultūralizmo lozungu – šis terminas, jau girdimas ir įvairiuose Švedijos kontekstuose.

- Kaip grožinė literatūra, dokumentiniai ar pramoginiai filmai ar dailės parodos atspindi Švedijos multikultūralizmo ar tautos savivokos pokyčius? Pavyzdžiui, jei žodis „tėvynė“ tapo niekinantis, gal jis postmoderniai ir intertekstualiai, ironiškai ir žaismingai vartojamas dailės parodose, literatūroje, kine?

Andreas Johansson Heinö, svd.se nuotr.
Andreas Johansson Heinö, svd.se nuotr.

- A. J. Heinö. Taip būdavo 7-ajame dešimtmetyje, bet šiandien švedai vargu ar suprastų nuorodą į „tėvynę“. Tai daugiau susiję su amerikietiškais filmais, bet Švedijoje to nėra. Tėvynė tapo tokiu senamadišku dalyku, kad ironizuoti jau per vėlu.

Akivaizdu, kad stiprėja švedų rasizmo diskursas, atskleidžiantis, koks vis dėlto įspūdingas švedų intelektualų naivumas. Kaip ir kitos Europos tautos, mes daug diskutavome dėl garsaus blogąja prasme Hergés komiksų „Tintinas Konge“ kolonialistinio naratyvo. Žinoma, būtų klaida žvelgti vien į tautos kontekstą, tačiau problema ta, kad menininkai ir intelektualai ieško inspiracijų pernelyg toli ir daro klaidingas išvadas. Baltasis ir juodasis – šios kategorijos Švedijoje mažiau reikšmingos negu Jungtinėse Valstijose ar Didžiojoje Britanijoje. Bet dėl to, kad stokojama suvokimo, kaip funkcionuoja tautinės ir etninės kategorijos, o tai tiesioginis antinacionalinės normos rezultatas, daugumos požiūrį lemia paprasčiausia odos spalva.

Kai Švedijos premjeras, komentuodamas nedarbo lygį, pareiškė, kad masinės bedarbystės nėra, nes bedarbių skaičius tarp „vidutinio amžiaus etninių švedų“ yra žemas, jis pasakė paprasčiausią faktą. Švedijoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, nedarbingumo lygis itin aukštas tarp jaunimo ir imigrantų, bet kitų grupių nedarbo lygis žemas. Tačiau šis komentaras sukėlė visiškai beprasmę diskusiją dėl posakio „etninis švedas“. Daug išsilavinusių žmonių tvirtino, esą tokio „dalyko“ kaip etninis švedas apskritai nėra, o premjeras, matyt, rasistas, nes dalija populiaciją į dvi kategorijas: mes ir jie.

- N. Bernsandas. Nemažai knygų ir filmų pastaruoju dešimtmečiu multikultūralizmo ir etninių santykių temą gvildena skirtingais žanrais ir stiliais, provokuoja mąstyti, sukelia nemažai abejonių ir ginčų.

Tautinio tapatumo pokyčiai ir iššūkiai jo koncepcijoms pateikiami daugiau ar mažiau atvirai. Sakoma, kad britų detektyvinio serialo „Midsomerio žmogžudystės“ populiarumą (Švedijoje taip pat) didele dalimi lėmė išankstinis nusistatymas vengti perdėtos įvairovės, tą pabrėžia tradicinis Anglijos kraštovaizdis su vos keliomis nuorodomis į multietnišką kasdienybę. Gal neatsitiktinai švedų kriminalinės literatūros bumo ryškiausi autoriai (knygos dažnai virsta filmais ir TV serialais, eksportuojamais į tarptautinę rinką) personažais renkasi etninius švedus ir aplinką.

Žvelgiant iš tokios perspektyvos, nelabai svarbu, kad protagonistai atvirai kovoja su prietarais, netolerancija ir, kaip grožinei literatūrai būdinga išgalvoti, su švedų kaimuose tūnančiais nacistais, net susidaro įspūdis, kad Švedijoje jų neįtikėtinai daug. Čia svarbiau tai, kad protagonistai ir jų aplinka yra švediška: mat jeigu blogieji yra švedų rasistai, tai gerieji – švedų antirasistai.

O visa tai labai jau švediška istorija.

- Dėkoju už pokalbį.

Andreasas Johanssonas Heinö – garsus Švedijos politologas, viešasis intelektualas, dirba Švedijos Timbro liberalaus viešosios politikos centro (angl. – think tank) vyresniuoju tyrinėtoju, yra Vidurio Rytų Europos politikos specialistas, knygos „Ar iš tikrųjų mėgstame skirtybę? Apie Švedijos konsensuso normą ir kaip ji griauna integraciją“ autorius.

Niklasas Bernsandas koordinuoja Europos studijų centrą Lundo universitete, jo akademiniai interesai susiję su Švedijos ir Rytų Europos kultūrine įvairove, konkuruojančiais nacionalizmais ir atminties politika.

1. Aje Carlbom, (2003): The Real versus the Imagined Other. Multiculturalism and the representation of Muslims in Sweden, Lund.
2. Andreas Johansson Heinö, (2012): Gillar vi olika? : hur den svenska likhetsnormen hindrar integrationen, Timbro.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Aktualijos

Šiluma džiaugtis nuolat trukdys lietus (14)

2017 liepos mėn. 25 d. 00:01
Šiomis dienomis šiluma bus maloni, tačiau kasdien erzins dangus: saulę dažnai slėps debesys, numatomi krituliai.

Superka ne tik voveraites ir uogas: už musmires – įspūdinga suma (127)

2017 liepos mėn. 24 d. 20:56
Lietuvoje, pasirodo, superkamos ne tik braškės, mėlynės, baravykai ar voveraitės, bet ir nuodingosios raudonosios musmirės.

Universitetai, kuriems skambina varpai, ir palaidotos studijos uždarė dar 112 programų (203)

2017 liepos mėn. 24 d. 19:34
Universitetai, kuriems skambina varpai, ir palaidotos studijos
DELFI / Kęstutis Cemnolonskis
Pirmadienį paskelbus priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus paaiškėjo, kad dar 112 studijų programų teko uždaryti: jos nesulaukė pakankamo stojančiųjų susidomėjimo. Švietimo ekspertė Virginija Būdienė sako, kad varpai skamba penkiems universitetams.

R. Meilutytė regi jos rekordui kilusią grėsmę, bet džiaugiasi savo rezultatu specialiai DELFI iš Budapešto  (259)

2017 liepos mėn. 24 d. 19:45
Taip greitai Rūta Meilutytė neplaukė ketverius metus. Pasaulio čempionato 100 m plaukimo krūtine rungties pusfinalyje tituluočiausia Lietuvos rinktinės narė įjungė dar aukštesnę pavarą nei rytinėse atrankos varžybose ir toliau pretenduoja užlipti ant apdovanojimų pakylos.

LSDP skyriai svarsto koalicijos likimą: keturi jau apsisprendė (71)

2017 liepos mėn. 24 d. 22:08
Keturi Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skyriai pareiškė savo nuomonę dėl tolimesnės koalicijos ateities su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).