B. Brunalas. Ar JAV pakeliui su Rusija?

Tačiau ar ši problema savo aktualumo Lietuvos viešojoje erdvėje neteko pelnytai? Ką galėtų reikšti toks netikėtas amerikiečių išsižadėjimas karinių veiksmų Artimuosiuose Rytuose? Ar tai nėra ženklas, kad Amerikos galia silpsta ir panašių atsitraukimų ateityje matysime daugiau? Galbūt dėl to, jog neįvertino tikrųjų Amerikos interesų ir galios, suklydo daugelis politikos ekspertų, prognozavusių neišvengiamą karinę amerikiečių intervenciją Sirijoje. 

Kad pasaulio sistema palaipsniui tampa daugiapole, kalbama jau gana ilgą laiką. Amerikos aukso amžiui ir net jos egzistencijai buvo dažnai žadama pabaiga. Kaip matome, Amerikos saulėlydis vis dar tebevyksta, o galimos JAV dominavimo pabaigos datos skelbimas yra dažnai kontraversiškai vertinamas tyrėjų užsiėmimas. Galbūt kažkuo primenantis pasaulio pabaigos 2012 metais prognozes.

Tačiau kaip ten bebūtų, negalime neįvertinti, jog vis dėlto vyksta tam tikro lygio globalių politinių ir ekonominių galių persiskirstymas. Šis procesas ilgas, prasidėjęs dar Šaltojo karo metais, Kinijos ekonominio augimo pradžioje. O akivaizdūs daugiapolės pasaulio sistemos ženklai pasirodė po 2007 metų finansinės krizės, kada paaiškėjo, jog tvarkytis su globalaus masto ekonominiais iššūkiais nebeužteks vien JAV. Stipriausių dvidešimties ekonomikos šalių vadovų (G-20) susirinkimas 2008 metais Vašingtone spręsti pasaulį apėmusią krizę – simboliškas JAV „vienvaldiškumo“ pabaigos įrodymas. Tuomet politikos apžvalgininkai nesikuklindami susitikimą įvardijo atskaitos tašku, žyminčiu ne tik Amerikos, bet ir Didžiojo aštuoneto (G-8) santykinės galios sumažėjimą. Taigi galime kelti klausimą – ar toks galios persiskirstymo procesas yra pakankamai reikšmingas ir realus, kad Vašingtonas į tai atkreiptų dėmesį įgyvendindamas savo nacionalinius interesus.

Įdomų atsakymą ir aptariamos tvarkos situaciją pateikia Zbigniewas Brzezinskis naujoje knygoje „Strateginės įžvalgos“. Autorius pripažįsta, kad JAV pamažu netenka savo išskirtinių pozicijų pasaulio arenoje. Tai lemia ne tik kylantys galios centrai Azijoje, bet ir tokie vidiniai JAV veiksniai kaip valstybės skola, pažeista finansų sistema, didėjanti socialinė atskirtis, nudėvėta infrastruktūra, gyventojų neišprusimas, neracionali ir susiskaldžiusi politinė sistema. Pastarųjų savaičių įvykiai, kada JAV politikų nesugebėjimas susitarti dėl sveikatos sistemos reformos į aklavietę varo politinį bei ekonominį šalies gyvenimą, yra iškalbingas vidinių valstybės problemų pavyzdys. 

Šie JAV vidiniai trūkumai bei karinė JAV avantiūra Irake prisidėjo prie to, jog silpsta ir Amerikos sistemos patrauklumas. Todėl nuo to, kaip sugebės Vašingtonas susidoroti su šiais negalavimais, didele dalimi priklausys ir šalies galimybės išlaikyti globalią įtaką. Todėl logiška, kad JAV ateityje, siekdama suvaldyti besikeičiantį pasaulį, turėtų siekti labiau išnaudoti derybinę perspektyvą. Tai mažiau resursų reikalaujanti ir kartu status quo išlaikanti strategija. 

Jau minėtas įtakingas Amerikos tarptautinės politikos ekspertas Z. Brzezinskis reaguodamas į šiuos Amerikos negalavimus taip pat akcentuoja glaudesnių ir net sąjunginių santykių su Rusija poreikį. Poreikį kurti naujuosius platesnius Vakarus. 

Tai, reikia pripažinti, daugiau nei ambicingas sumanymas. Tačiau jei vertinsime pateiktas Amerikos silpnybes kaip realiai egzistuojančias, tai yra visgi strategiškas žingsnis. Todėl galima pasvarstyti, ar netikėtai pasirodęs diplomatinis šansas Sirijai nėra amerikiečių pakišta idėja, kuri turi didžiulę potekstę ir pretenziją – dar kartą „perkrauti“ JAV ir Rusijos santykius. Vertinant, jog kariniai veiksmai buvo akivaizdžiai atidėliojami, į galutinį sprendimą įtraukiant Kongresą, galima kelti prielaidą, jog amerikiečiai tiesiog laukė menkiausios progos, padėsiančios atsisakyti prižadėto karinio smūgio. 

Rusija ir JAV Sirijoje dabar yra arbitrai, kurie tikriausia lauks, kokios jėgos išryškės kaip galimos valdžios perėmėjos. Pasirinkimas didelis: sunitai, alavitai (alaviai), laisvieji kovotojai, grupuotės, susijusios su Al Qaeda, ir pan. Tačiau galbūt amerikiečių intereso šioje situacijoje reikėtų ieškoti ne tik Sirijos klausimo stabilizavime ar siekyje surasti tinkamiausią valdžios perėmėją. JAV ir Rusijos tandemas ir šio tandemo veikimo praktika ir galimai įgyjama inercija gali būti daug svarbesnis JAV interesas. Pavyzdžiui, pavykus išspręsti Sirijos klausimą galbūt ateityje bus bandoma imtis kitų, kurių sprendimas neįtraukiant Rusijos yra sunkiai įmanomas.

Bet ar įmanoma vakarietiška Rusija ir Vakarų plėtra į rytus? Ar įmanoma vakarietiška rusų valdžios orientacija? Žvelgiant į ekonominius karus, kuriuose Maskva yra linkusi dalyvauti, atsakymo toli ieškoti nereikia. Rusija vis dar neatsikratė kompleksų, jaučiamų Baltijos valstybėms bei visai posovietinei erdvei. Panašu, kad Kremliaus sovietinės galios reanimacijos poreikis išlieka stiprus. Artėjant lapkričiui, kada Vilniuje vyks ES viršūnių susitikimas ir galbūt bus pasirašyta Asociacijos sutartis su svarbiausia Rytų partnerystės valstybe – Ukraina, tai aiškiai matyti.

Išnaudodama ekonominį, energetinį spaudimą bei informacines atakas kaip būdą „įtikinti“ valstybes nesirinkti Europos, Maskva išsiduoda, jog savo planuose nėra numačiusi kokybiškų pasikeitimų praėjusiame amžiuje tvirtai kontroliuotoje erdvėje. Todėl sunkiai tikėtina, kad posovietinių šalių kontrolės reanimacijos ambiciją (net ilgalaikėje perspektyvoje) Rusija ryžtųsi iškeisti į vakarietiškom vertybėm grįstą sąjunga su JAV bei ES. Tad ar tokiu atveju gali būti kalba apie platesnius Vakarus?

Taigi kokia JAV strategija sprendžiant Sirijos klausimą? Ar panašių konsensusų su Rusija nebus padaryta ateityje kitose regionuose, kur dėl įtakos sferų dar nėra visiškai susitarta? Ar viena nuolaida Rusijai Artimuosiuose Rytuose tik išimtis, ar ateityje jų gali būti ir daugiau? Tam tikrą atsakymą galėtų pateikti JAV reakcija į Rusijos taikomą ekonominį spaudimą Lietuvai, kuri aktyviai siekia Rytų partnerystės šalis glaudžiau susaistyti su Briuseliu.

Panašu, kad į tokio pobūdžio išpuolius greitu laiku efektyviai nesugebės atsakyti ES institucijos bei didžiosios ES valstybės. Vašingtono įsikišimas čia galėtų suvaidinti reikšmingą vaidmenį. Kartu tai būtų ir proga priminti, jog JAV nesutinka su tuo, kaip Maskva brėžia įtakos zonų ribas Europoje (ypač sprendžiant Ukrainos likimą) bei tai, jog prieš mėnesį priimta bendra Baltijos valstybių ir JAV politinė deklaracija, kurioje tarsi ir išreikšta aiški parama Lietuvos saugumo siekiams Rytų Europos regione, yra šis tas daugiau nei retorika ar susitikimo protokolo dalis. Tai neabejotinai padėtų geriau suvokti netikėtą Sirijos konflikto sprendimą ir kartu neleistų nerimauti spėliojant, kaip stipriai keisis JAV užsienio politikos vektoriai bei kokią įtaką šie pakitimai turės Vidurio ir Rytų Europai.