Ar gali ataugti plunksnos Stalino nupeštai vištai?

Stebint procesus Lietuvoje, dažnai kyla mintis – o kodėl Lietuvoje vis dar tokia populiari rusiška muzika, rusiškos TV laidos, kodėl politikai, kurie net neslepia savo artimų simpatijų bei nostalgijos kažkada mus okupavusiai ir išprievartavusiai valstybei, yra mūsuose itin gerbiami ir nuolat renkami?

Aprašytasis Stalino eksperimentas su višta atsako į daugelį klausimų – višta per šešiolika laisvės metų neužmiršo ir turbūt niekad neužmirš „meilės“ jį nupešusiam okupantui. Tai „normali“ psichopatologinė būsena ir nereikia stebėtis, kad tiek daug žmonių Lietuvoje ir vėl balsuos už kokį nors suktą naująjį rusą iš Kėdainių ar tūlo Borisovo statytinį kurioje nors kitoje partijoje.

O jei (neduokDie) dabar būtų surengtas koks nors referendumas dėl okupacijos (vištos nupešimo) fakto paneigimo, bijau, kad esama rimto pavojaus, jog dauguma tautiečių balsuotų vergiškai, pataikūniškai.

Ir tada kyla klausimas - ar daro ką nors mūsų saugumas, valstybės vadovai ir strategai, kad vištos sąmonė keistųsi laisvojo ir oraus Lietuvos piliečio link?

II

Tautos sąmonė yra toks keistas inertiškas reiškinys, kuris auga ne tiek statant žemutinių pilių muliažus ar tiesiant kelius, kiek strategiškai investuojant į nacionalinę kultūrą ir švietimą. Ne į kokius nors nusigėrusių teatralų ar rašytojų, dailininkų sadomazochistinius eksperimentus, o į nacionalinės svarbos teatrą, literatūrą, dailę – ugdančius harmoniją, sąmoningumą. Ramybės ir pilnatvės pojūtį. Investuojant į itin gerus mokytojus bei jų paruošimą itin gerame pedagoginiame universitete!

Ar esama valstybės inesticijų į nacionalinę, orią (nebe vištos sąmonę) savimonę. Neseniai teko sudalyvauti “Maximoa” talentų apdovanojimuose Lietuvos Televizijoje. Smagu, bet... Kodėl privati verslo struktūra darosi sau reklamą, finansuodama gabius vaikus – juk tai valstybės pareiga? Aišku gerai, kad tuo metu, kol valstybėje vis dar labiau rūpinamasi ES pinigų „otkatais“ bei tarppartinėmis rietenomis, bent privatus verslas kelis gabesnius moksleivius paremia. Bet šiaip ar taip - tai didelė gėda mūsų valstybei...

III

Kiekvienoje valstybėje ar tautoje egzistuoja pasyvioji, neanalizuojanti masė, kuri, ko gero, yra pats pavojingiausias demokratijos segmentas - nes per jų sužalotą sąmonę ir vergiškas emocijas gali veikti įvairos penktosios kolonos ir Archangelsko statytiniai.

Galima nebent guostis, kad idiotizmas yra bendražmogiškas reiškinys – psichologai, politologai ar visuomenininkai skaičiuoja, kad tai sudaro nuo 50 procentų iki 80 kiekvienoje šalyje. Problema ta, ar tie likę 50-20 procentų užtikrina progresyvią valstybės raidą? Ar jie ima pataikauti tiems likusiems 50-80 procentų bei papirkinėti šiuos naivuolius nerealiais pažadais, sumuštiniais, Žvagulio koncertais ar ledais, kad paskui pasipelnytų iš šių žmonių kvailumo...

Netgi masinius renginius ar pramogų kultūrą būtų galima kreipti ne vergo sąmonės linkme, o laisvojo pilečio ugdymui.

Pavyzdžiui, pasaulio turistams ir mūsų vaikams tikrai įdomiau būtų matyti būsimajame Vilniaus vandens atrakcionų parkle savus, lietuviškus (mitologinius ar kraštovaizdžio) romantinius aspektus, negu pseudo konkursą laimėjusį pseudo Polinezijos muliažą, ugdantį nevisavertiškumo kompleksą.

Lygiai taip pat ir A.Zuokas, kuris dabar užsidegęs nugriauti Sporto rūmus ir statyti Neries pakrantėje Gugenhaimo muziejų, galėtų geriau tokioje šventoje (šalia pilių teritorijos!) vietoje suprojektuoti ir pastatyti tai, ko niekur pasaulyje nėra – Lietuvos istorinius požemius su kaukais ir bildukais, karalių kriptomis... T.y. - pastatyti unikalų lietuvišką istorinių atrakcionų ir pramogų parką-muziejų, o ne dar vieną svetimtaučių įkurtą svetimtaučių reikmes atspindintį statinį.

IV

Apie idiotizmo fenomeną neseniai „Literatūroje ir Mene“ smagiai samprotavo garsus amerikiečių rašytojas, mąstytojas Kurtas Vonegutaus, kuris latvių žurnalisto paklaustas – „kaip galėjo atsitikti, kad toks idiotas tapo dabartiniu JAV prezidentu?“, atsakė:

K.Vonnegutas: Tai iš dalies susiję su mūsų rinkimų sistema... Be to, maždaug penkiasdešimt procentų mūsų, jūsų arba kurios kitos tautos visuomet yra kvailiai. (Juokiasi.)

Žurnalistas: Ar tikrai tik penkiasdešimt?

K.Vonnegutas: Apskritai nenorėjau būti šiurkštus jūsų valstybės atžvilgiu. (Juokiasi.) Mūsų valdymo forma šiuo metu yra televizija. Televizija – tikroji valdžia, daugeliui žmonių televizija atstoja gyvenimą. Taigi taip, mes bombarduodami Iraką puikiai prasiblaškėme, kol mūsų tvirtieji kariai veržėsi į priekį, bet tai buvo televizijos šou, beveik visiems tapęs pagrindiniu žinių šaltiniu. Kaip patrauklu! Filmai apie karą padarė karą gerbiamą, nors karas yra bjauriausia liga, kuria gali susirgti šis pasaulis, tačiau filmai rodo, kad jis to vertas. Man gaila, kad šiuo metu mūsų valstybė valdo visą pasaulį, nes tai baisi valstybė.

Žurnalistas: Ar jūs patriotas?

K.Vonnegutas. Aš net nežinau, ką šis žodis reiškia. Apskritai myliu amerikiečių tautą, myliu Jungtines Valstijas, mano protėviai, kurie čia persikėlė iš Vokietijos prieš Pilietinį karą, XIX a. septintame dešimtmetyje statė šią valstybę su viešosiomis mokyklomis, teatrais ir simfoniniais orkestrais. Bet dabar ši nuostabi valstybė paimta į nelaisvę.

V

Ką daryti, kad situacija keistųsi? Ar yra tarp dabar Lietuvoje veikiančių partijų tokia, kuri būtų ta kitokio gyvenimo, Gerosios Vilties kibirkštis? Ko gero ne – priešlaikiniuose rinkimuose vėl rinksimės tarp blogų ir labai blogų...

O pakeisti situaciją gali Dievulis. Anglijoje pranašaujama sausra, kokios praeitą šimtmetį net nebuvo. (Gal tai kažkiek atspindi ir katastrofišką smegenų sausrą Lietuvos politikoje?) Ten griežtai taupomas vanduo, uždrausta laistyti daržus, žolę... Tuo pačiu mokslininkai perspėja apie artimiausių keturiasdešimties metų perspektyvą – dėl globalinio atšlimo Anglija gali atsidurti po vandeniu. Lietuvoje irgi liks tik kelios salelės – Medvėgalis, Šatrijos kalnas ir Gedimino pilis...

Bandant įsivaizduoti, kas būtų, jeigu tai realiai prasidėtų (ogi jau prasidėjo!), manau, kad daugelis nereikalingų problemų atkristų – pavydas kaimynui, neapykanta kitaip mąstančiam, godumas, apkalbos, nesąžiningos EU pinigų dalybos. Būtų labai rimtai susirūpinta kaip išgyventi. Taip buvo ir sausio 13-osios naktį – buvome gražūs, vieningi, nes mums rūpėjo išlikti nesutraiškytiems.

Tad Dievas turi tokią nemalonią apokaliptinio auklėjimo priemonę, kurią žmonija dažnai užmiršta ir vėl pradeda elgtis nesąmoningai ir kvailai, it kokie irzlūs, savanaudiški vaikai. Pasaulis pirmąsyk taip arti susinaikinimo, kad galėtumėm toliau ramiai žaisti žaidimus, kurie prie to privedė.

VI

K.Vonnegutas. Man nepatinka, kas daroma žmonėms. Kaip gyvenamoji vieta mūsų planeta, prakeiktoji, yra graži ir nuostabiai sukurta, bet baisus šios vietos kančių mastas: daugiausia jas sukelia žmonės, ne tiek daug gamta – ugnikalniai, žaibai ir uraganai. Man nepatinka, ką žmonės daro šiai gražiai planetai.

Žurnalistas. Prieš kelias dienas mes kalbėjomės su indėnais hopiais. Jie nepakeitė savo gyvenamosios vietos beveik du tūkstančius metų. Mes jų klausėme, koks jų santykis su baltaisiais, jie atsakė – ramus, nes jie tiki senu pasakojimu, kad baltiesiems greitai nusibos, jie sulips į laivą ir nuskris į Mėnulį. Taigi greitai jų nebeliks, dėl jų jaudintis neverta.