Anot D. Migaliovos, pirmosios dienos, savaitės, net mėnesiai sužinojus, kad vaiko raida sutrikusi, atrodo tarsi nerealus sapnas. Būna taip sunku, kad gera linkinčių žmonių žodžių arba net negirdi, arba jie nepadeda. „Tačiau būtina nepasiduoti nevilčiai. Juk gyvenimas, gimus neįgaliam vaikui, nesibaigia. Netikrumo, nusivylimo, galimos kaltės ir vilties jausmu reikia dalytis su kitais tėvais. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad šeimos meilės ir rūpesčio dėka mes galime padėti savo vaikui gyventi ir augti, net jeigu jis yra labai ribotų gebėjimų“, – sako D. Migaliova.
Pasak jos, dauguma tų, kuriems teko susidurti su tokia bėda, ilgai kamuojasi ieškodami tariamų klaidų praeityje. Dažnai dar prisideda baimė pasirodyti netikusia moterimi, vyru, tėvais. Tačiau tokioms mintims nėra pagrindo. Nors šiandien jau žinoma daugybė raidos sutrikimo priežasčių, nemažai jų tebėra neišaiškintos.
Kita vertus, medicininė diagnozė ir sutrikimo priežastis nenusako vaiko raidos galimybių. Žinojimas apie vaiko padėtį neturėtų aptemdyti džiaugsmo kūdikiu, nes bus ir džiaugsmingų valandėlių, ir liūdesio – kaip auginant bet kurį vaiką. Visiems reikia daug laiko ir pasišventimo, o toks vaikas – ne išimtis.
Už ribotumą – meilumas ir nuoširdumas
Tėvai negali tikėtis kokių nors laimėjimų nemylėdami savo vaiko, tačiau ar dėl sutrikimo jis turi būti mylimas mažiau? Panašūs atvejai rodo, kad taip nėra – meilė ir globa mažyliui teikiama su dar didesniu atsidavimu. Žinoma, gimus sutrikusios raidos vaikui šeimai prisitaikyti prie jo yra kur kas sunkiau nei auginant sveiką mažylį. Reikia ypač daug ištvermės. „Gyvenimas, žinoma, keisis ir tik nuo jūsų priklauso, ar vykstant šiems pasikeitimams įžiūrėsite ir teigiamų dalykų“, – sako D. Migaliova.
„Kitoks“ vaikas irgi turi daugybę galimybių, talentų, polinkių, tik juos reikia pastebėti, atrasti, skatinti ir ugdyti. Gyvenimas su tokiu vaiku yra lyg kelionė po nežinomą šalį: už kiekvieno posūkio laukia nauji vaizdai, kurių iš anksto negali numatyti. Taip, kiekvienai sutrikusios raidos vaiko pakopai aukštyn reikia gerokai daugiau laiko, ir laimėjimai įvairiose srityse nebus tolygūs. Tačiau daugelis tėvų pastebi, kad mainais už jų vaiko ribotumą kurioje nors srityje iš jų sulaukia meilumo ir nuoširdumo.
Mokyti žaidžiant
Per pastaruosius tris dešimtmečius psichologai ėmė daug kalbėti apie žaidimų, kaip mokymo priemonės, svarbą vaikų gyvenime. Sutrikusios raidos vaikai dažnai būna ne tokie gyvybingi, judrūs ar spontaniški kaip kiti. Jų poreikis bendrauti su aplinka, atrasti vis ką nors nauja ir veikti dažniausiai yra silpnesnis nei kitų vaikų.
Daugelis sutrikusios raidos mažylių atrodo labai ramūs ir geručiai, tad tėvams dažnai kyla pagunda šį patenkintą vaiką palikti vieną lovelėje ar manieže. Tačiau tokiam vaikui ypač svarbi paskata, ryšys ir žaidimas. Tinkamais žaislais ir tikslingais žaidimais šeima gali žadinti vaiko raidą.
Dažnai tėvai abejoja, ar teisingai elgiasi su vaiku, ar nėra per griežti jam, o gal per daug nuolaidžiauja. Klausiama savęs, ar ne per mažai, o gal – per daug jam skiria laiko, ar nesikiša ten, kur padėti turėtų tik specialistas. D. Migaliova pataria pasitikėti auklėjimo principais, kuriuos jie taiko arba taikytų kitiems savo vaikams. Ji ramina, kad ilgainiui tėvai daug visko išmoksta, o pasitarę su specialistais gali taikyti specialius, individualiems vaiko poreikiams skirtus žaidimus ir užsiėmimus.
Kalbėtis apie rūpesčius
Vaiko raidos sutrikimas gali tapti dideliu sutuoktinių santykių išbandymu, išprovokuoti konfliktus, net sukelti labai didelę šeimyninę krizę. „Kalbėkitės, bandykite kilusias bėdas spręsti kartu, bendrai ieškokite išeičių. Nebijokite prašyti kitų žmonių pagalbos. Jos kreipkitės į draugus arba į šeimų konsultacines tarnybas, gal bėdas padės išspręsti tėvų savitarpio pagalbos grupės“, – pataria D. Migaliova.
Ji primena, kad jei šeimoje auga daugiau vaikų, brolio ar sesers raidos sutrikimai labai paveikia ir juos. Todėl būtina rodyti pasitikėjimą kitais vaikais, kalbėti apie brolio ar sesers raidos ypatumus, bet jokiu būdu neužkrauti jiems atsakomybės – ji greičiausiai bus per didelė. Kiti vaikai neturi jaustis kalti dėl brolio ar sesers raidos sunkumų. Jie irgi nori tėvų dėmesio ir turi teisę būti svarbūs, reikalingi, mylimi, tenkinti savo poreikius ir pomėgius. Klausimas, ar turėti daugiau vaikų, yra kiekvienos šeimos pasirinkimo reikalas. Bet kuriuo atveju svarbu gyventi taip, kaip kiti, neatsitverti sienomis nuo aplinkinių.
