“Moteriškumas” politikoje – kas tai?

“Moteriškumas” ir “vyriškumas” – mūsų viešosios retorikos išminta vieta, iš futbolo, virtuvės ir serialų pasaulio komiškai perkelta į politinį diskursą. Šiais žodžiais, matyt, norima pažymėti kažkokių nekintamų savybių rinkinius (mistines esencijas?), užmauti juos kaip kaukę kiekvienam sutiktam individui ir pareikalauti, kad jis neapviltų mūsų lūkesčių atitinkamai elgdamasis: asmuo x yra moteris, vadinasi, kiekviename to asmens poelgyje reikia ieškoti “moteriškumo” (net jei – koks siaubas! – jo ten nėra). Jei moteris tampa politike, tai jos politika tiesiog privalo būti iš principo kitokia nei visų esamų, buvusių ar būsimų kolegų vyrų – ji turi būti “moteriška” (švelni, lanksti, nuosaiki, nuolaidi, “minkšta”?). Svarbu ne asmens individualios savybės, įsitikinimai, interesai, biografija ar partinė priklausomybė. Svarbu, kad jis – moteris, ir tuo viskas pasakyta.

Politikai-vyrai pirmiausia suvokiami kaip politikai ir klasifikuojami sudėtingiau, o politikės-moterys kažkodėl vis dar vertinamos ne kaip politikės ir net ne kaip asmenys, o kaip moterys, tarsi “moteris” būtų profesija ar partinė priklausomybė. Tarsi argumentas, lemiantis apsisprendimą rinkti jas į tas pareigas ar ne, būtų jų lytis! Tarsi rinktume ne konservatorių/ę, liberalą/ę ar socialdemokratą/ę, o moterį!

Politikė-moteris vis dar laikoma kažkuo ypatingu – “Žiūrėkite, ten moteris!”. Apie jos lytį visada informuojama pabrėžtinai garsiai, su potekste. Plojama jai ar švilpiama – niekas iš esmės nesikeičia, nes abiem atvejais ją stebinčios publikos akiniai tie patys, skiriasi tik stebimam objektui priskiriamas ženklas (pliusas ar minusas). Net tada, kai kalbama ne apie jos išvaizdą, o apie pasiekimus ir profesionalumą, vis tiek visa tai pristatoma kaip moters pasiekimai, kaip moteriški nuopelnai (atkreipkite dėmesį į prasminį akcentą), taip, lyg jos politinių laimėjimų priežastis būtų lytinių hormonų veikla.

Bet publika niekada nėra nuosekli: jei “moteriškumas” viešojoje erdvėje tikrai reikštų tik biochemines ir morfologines charakteristikas, jo nereikėtų taip pabrėžti – kaip nereikia, kalbant apie politiką, policininką, gydytoją ar vadybininką, kiekvieną kartą priminti jo akių spalvos, ausų dydžio, plaukų tankumo ar batų numerio (pirma, matome ir taip, antra, tame kontekste tai neturi reikšmės).

“Moteriškumas” čia yra ne kas kita, kaip tradicinių banalybių ir prietarų apie “moteris” visuma. Dar kartą: svarbu ne ar tą “moterį” giria, ar peikia – svarbu, kad ją giria ar peikia kaip “moterį”, tai yra kaip subjektą, kuris privalo rodytis tik su iš tų stereotipų nulipdyta kauke, per tūkstantmečius spėjusia priaugti prie veido – subjektą, kuris privalo demonstruoti kaukę kaip veidą. Be abejo, kadangi savęs suvokimas priklauso nuo to, kaip tave suvokia kiti, tokiai optikai jos ir pačios dažnai (sąmoningai ar ne) suteikia pagrindą.

Tas tradicinis “moteriškumas” pagal apibrėžimą neturi (niekada neturėjo) nieko bendra su politika, profesionalumu ir kompetencija kaip galios sritimis. Pasak šios logikos, galios, valdžios, įtakos, žinių siekianti moteris – absoliučiai “nemoteriška”, todėl ieškoti politikoje “moteriškumo” ir girtis jį radus – tas pats, kaip ieškoti apskrito kvadrato.

Dar daugiau, tokia retorika aiškiai turi funkciją “atstatyti tvarką”, sugrąžinant subjektus į jiems deramas vietas. Norite būti politike (policininke, eksperte, leitenante, krepšininke, kultūriste) – prašom, būkite (vis tik jau XXI amžius), bet prieš tai leiskite mums įsitikinti jūsų “moteriškumu”. Prisisekite atlape milžinišką rožę, kuo dažniau segėkite sijoną, negailėkite lako šukuosenai, nuolatos švytėkite saldžia gumine šypsena, išmokite eilę standartinių pozų “glaudžiuosi prie tavęs” ir malonių frazių “palaikyti pokalbiui”. Leiskite reikštis kitiems. Nepamirškite aukštakulnių ir ryškaus makijažo.

Reguliariai rodykitės “Stiliaus” ir jo analogų puslapiuose, pasakokitės apie savo “asmeninį” (suprask, šeimyninį) gyvenimą, padiktuokite “firminį” receptą, išvardinkite mėgstamas sukneles. Elkitės taip, kad su jumis galėtų tapatintis namų šeimininkės. Prisipažinkite, kad galų gale esate ne karjeristė, o tik visuomenės vardan pasiaukojusi “silpna moteris” (“tikra”, tradicinė). Atlikite visa tai – ir galėsime pagalvoti apie postą (kodėl gi ne – juk mes visi žinome, kad tai nerimta). “Iš pagarbos moterims”.

Beje, apie pagarbą… Neseniai vienas prancūzų politologas konferencijoje pasakė “Aš labai gerbiu moteris, bet vis tik manau, kad ponia x padarė netinkamą pranešimą”. Neabejoju jo gerais ketinimais, bet šiuo savo absurdišku poreikiu atsiprašyti jis atskleidė kai ką ne itin gera: perkėlė į politiką XIX amžiaus saloninę etiką leisdamas suprasti, kad “pagarba moterims” nedera su noru jas kritikuoti ir, vadinasi, vertinti rimtai, kaip diskusijos partneres. Gal jau būtų pats laikas apsieiti be tokios retorikos ir tokios pagarbos?