Tikra demokratija su piliečiais juokų nekrečia

– Ar prancūzų apsisprendimas atmesti ES Konstituciją yra labiau susijęs su Prancūzijos vidaus dalykais, ar tai rodo per sparčią europlėtrą išryškėjusias europietiško identiteto problemas, kurių įveikti neįmanoma referendumais?

Laima Andrikienė: Apklausų rezultatai rodo, kad priešiškiausiai nusiteikę prieš Konstituciją buvo Prancūzijos ūkininkai, darbininkai ir valstybės tarnautojai, o ratifikavimą palaikė studentai, aukštesnį išsilavinimą turintys bei didesnes pajamas gaunantys žmonės. Beje, prieš Konstituciją daugiau pasisakė vyrų nei moterų, jos nepalaikė net 64 proc. valstybės tarnautojų. Analizuojant politinių partijų pozicijas ir jų rėmėjų elgesį matyti, kad centro ir centro dešiniosios partijos balsavo už Konstitucijos ratifikavimą, o komunistai ir kraštutiniai dešinieji vieningai tarė „ne“. Konstituciją atmetė ir 56 proc. Socialistų partijos bei 60 proc. Žaliųjų partijos narių bei rėmėjų, nors dar 1992 m. abi jos pritarė Mastrichto sutarčiai.

Dešinieji ir kraštutiniai dešinieji atmetė Konstitucijos sutartį dėl tradicinių nacionalistinių priežasčių, taip pat dėl „atvertų durų“ politikos, kuri leistų Turkijai tapti ES nare. Kairieji gąsdino prancūzus nedarbu, didėjančia konkurencija, į Sąjungą įsiliejus naujoms narėms, prancūzų darbo vietas užimančiais atvykėliais iš trečiųjų šalių. Todėl pramoniniuose Prancūzijos miestuose, išskyrus Paryžių ir Lioną, darbininkai ir net vidurinė klasė balsavo prieš Konstituciją.

Dar viena priežastis – rekordiškai žemas Prancūzijos prezidento ir vyriausybės populiarumas, nesibaigiantys korupcijos skandalai ir prasta bendra šalies ekonominė situacija. Ir dar vienas dalykas: paprasti prancūzai nuoširdžiai baiminasi pernelyg didelio rinkos liberalizavimo, kuriam, jų požiūriu, vartus galėtų atverti Konstitucijos sutartis.

Taigi, mano manymu, europietiško identiteto stoka čia niekuo dėta, prancūzai yra ir proeuropietiški, ir ne euroskeptiški. Tačiau šį kartą jų apsisprendimą nulėmė pragmatiški motyvai bei vidaus politikos aplinkybės.

© ELTA

Rolandas Pavilionis: Pagrindinė prancūziško „ne“ priežastis yra ta pati, kuri prancūzų tautą visuomet išskyrė iš kitų Europos tautų – būti laisviems ir nepriklausomiems spręsti klausimus, kurie susiję su tautos egzistenciniu tapatumu. Kitaip tariant, būti savimi ir kiek įmanoma priešintis savitumą naikinančioms globalioms galioms, nesvarbu, kur jos būtų sutelktos – Briuselyje ar Vašingtone, Berlyne ar Pekine, Tokijuje ar Maskvoje.

Neabejotina, kad nepasitenkinimas valdžia, vyriausybės politika irgi prisidėjo prie tokių referendumo rezultatų. Prancūzų įsitikinimu, liberalios ekonomikos plėtra, vis mažiau atsižvelgianti į socialines reikmes, yra užprogramuota Konstitucijos ir turi užatlantinį kvapą.

Tačiau dar svarbiau yra tai, kad JAV ir Prancūzijos kasdienio gyvenimo bei jo prasmės filosofijos yra sunkiai suderinamos: pelnas ir pinigai niekada nebuvo pagrindinės vidutinio prancūzo, juolab Prancūzijos kultūros elito, gyvenimo vertybės. Prancūzija, kurioje, ko gera, labiau nei kurioje kitoje Europos šalyje tvyro Senojo žemyno dvasia, jo kultūra, kitaip nei įprasta suvokia globalumą: ne kaip dominuojančiųjų ir valdančiųjų pasaulį galią, paminančią pasaulio įvairovę ir jo unikalumą, o priešingai – kaip įvairybių darną, kooperaciją ir toleranciją, taigi įvairiarūšio, įvairiaspalvio pasaulio harmoniją.

Todėl primesti vidutiniam prancūzui biurokratinį sunkiasvorį dokumentą, kuris paneigtų jo gyvenimo sampratą – nesvarbu, suvokiamą sąmoningai ar intuityviai, tačiau perduodamą iš kartos į kartą – yra tiesiog beviltiškas sumanymas.

Žinoma, reikia įvertinti ir tai, kad beveik pusė balsavusiųjų palaikė Konstituciją: taigi yra labai daug ir kitaip manančiųjų. Vadinasi, prancūzų tauta, įskaitant ir jai priklausančius etninius neprancūzus, yra sąmoninga. Ji suvokia Europos plėtros privalumus ir grėsmes, aktyviai dalyvauja Europos kaitoje, kurios ribas ir horizontus dar labai sunku nusakyti.

Plėtros perspektyvos

Ar po Prancūzijos rinkėjų „ne“ galima tvirtinti, kad žlugo naujausias vieningos Europos projektas? O gal priešingai – prancūzų sprendimas padės pasukti eurointegracijos procesą priimtinesne Senojo žemyno tautoms kryptimi?

Laima Andrikienė: Šiandien sunku pasakyti, kokie bus Prancūzijos referendumo padariniai. Ji yra pirmoji, bet tikriausiai ne paskutinė ES valstybė narė, kuri neratifikuos Konstitucijos. Ja gali pasekti Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, gal net Švedija bei Čekija. Ar galima čia įžvelgti grėsmingų dalykų? ES Konstitucijos sutartyje numatyta, kad privaloma ratifikavimo riba yra 80 proc. ES valstybių narių, t. y. dokumentą turi ratifikuoti 20 iš 25 ES valstybių narių ir Europos Parlamentas (EP). Jei per numatytą laiką mažiau nei 20 ES valstybių narių ratifikuos sutartį, tuomet ratifikavimas bus sužlugdytas, ir teks gyventi pagal dabar galiojančią Nicos sutartį arba ieškoti kito sprendimo.

Rolandas Pavilionis: Šis referendumas yra dar vienas reikšmingas priminimas Europos politikams, kad suvienodintos Europos projektą turi pakeisti suvienytos ir bendradarbiaujančios Europos idėja. Tokiam projektui tikrai nereikia sunkiasvorių dokumentų: Konstitucija turi būti skaidri, aiškiai ir išsamiai apibrėžianti principinius klausimus. Visa kita yra konkrečių ES teisės aktų reikalas. Galbūt daug nesusipratimų ir kyla dėl to, kad iš tikrųjų šis dokumentas nėra įprasta valstybinė Konstitucija, o Sutartis dėl Konstitucijos. Beje, ir Prancūzijos, ir Lietuvos politikų pagrindinis uždavinys ir buvo paaiškinti bei pabrėžti šį esminį skirtumą.

Neabejoju, kad šis fiasko padės Europai priartėti prie piliečių, tautų ir valstybių sąjungos sampratos, o ne mechaniškai eurointegruotis supervalstybės kryptimi. Kitaip tariant, norėdama išlaikyti savąjį tapatumą Europa neturėtų tapti Jungtinėmis Europos Valstybėmis, panašiomis į JAV.

Būtent čia, manau, suklydo tie ES politikai, kurių tikslas buvo žūtbūt sukurti europietišką JAV analogą. Prancūziško referendumo šaltas dušas turėtų atvėsinti jiems galvas ir padėti suvokti, jog Europa turi savo kelią. Man džiugu pasakyti, kad tokį kitą kelią bando tiesti EP frakcija Sąjunga už Tautų Europą, kuriai priklausau ir aš.

Sprendimo įtaka Lietuvai

Ar dabar, po Prancūzijos sprendimo, Lietuvos politikų siekis žūtbūt pirmiesiems ratifikuoti Konstituciją Europai, jos netgi neišsivertus į lietuvių kalbą, nerodo, kad mūsų politikai ignoruoja arba apskritai nesuvokia šiandienos Europos problemų?

Laima Andrikienė: Niekada nepalaikiau idėjos, kad ES Konstitucija Lietuvoje būtų ratifikuota Seimo sprendimu. Kai Lietuvos valdžia nusprendė nerengti referendumo, kritikavau tokį sprendimą, nes esu įsitikinusi, kad mūsų piliečiai patys turi nuspręsti, kokia turi būti ES. Reikėjo surengti jei ne privalomojo, tai bent patariamojo pobūdžio referendumą. Tikrai nesididžiavau tokiu Lietuvos pirmavimu, nes tai bendrame ES valstybių narių kontekste atrodė nebrandžiai. Juk ir Lietuva, ir ES milijonus eurų investuoja, kad būtume piliečiai, elgtumėmės pilietiškai. O kai reikia nuspręsti, kokioje ES norime ar nenorime gyventi ateityje, net nematome reikalo atsiklausti savo valstybės piliečių!

Juk yra ir kitokių pavyzdžių: remiantis apklausų duomenimis prognozuojama, jog Nyderlandų Karalystės piliečiai pasisakys prieš ES Konstituciją, vis dėlto valdžia nelinkusi ratifikuoti sutarties parlamente, nors tai, matyt, išgelbėtų šalies vyriausybę.

Įsišaknijusios demokratijos šalyse su piliečiais juokų niekas nekrečia. Juk ne piliečiai yra tam, kad ES gyvuotų. Atvirkščiai – ES sukurta ir veikia tam, kad piliečiams būtų gyventi geriau.

Rolandas Pavilionis: Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimas – taip, kaip jį atliko baigiantis kadenciją Seimas – išliks kaip gėdos ženklas Lietuvos ir ES istorijoje. Ratifikavimo išvakarėse laišku kreipiausi į visus Seimo narius, kad jie išgelbėtų Lietuvą nuo tokios gėdos. Tačiau viskas buvo veltui. Dabar skaitydamas mūsų aukščiausių politikų komentarus apie referendumą Prancūzijoje darau išvadą, kad Lietuvą valdo arba visiški cinikai, arba nemokšos, neturintys nė menkiausio supratimo apie europietišką demokratiją.

Ko vertas vien Seimo pirmininko Artūro Paulausko komentaras, esą „prancūzų politikai praleido progą paaiškinti savo piliečiams šio dokumento (suprask, Konstitucijos) svarbą ir todėl turėtų prisiimti visą atsakomybę“. Ar tai ne cinizmo viršūnė?! Ir taip postringauja vienas iš vadovų šalies, kurioje ratifikuojant Konstituciją šio dokumento tekstas nebuvo nei svarstomas, nei paskelbtas, nei netgi išverstas į lietuvių kalbą.

O ką kalbėti apie referendumą, kuriame kiekvienas mūsų šalies pilietis būtų galėjęs pareikšti savo nuomonę šiuo visai Europai gyvybiškai svarbiu klausimu. Matyt, mūsų politikų demokratijos samprata apskritai nėra suderinama su referendumo kaip tautos nuomonės išraiškos būdo sąvoka. Mat Lietuvoje inicijuoti referendumą tolygu mesti iššūkį valdžiai. O ji darys viską, kad toks „nesusipratimas“ būtų užgniaužtas pačioje užuomazgoje.

Todėl manau, kad viena iš Prancūzijos pamokų Lietuvai būtų ta, jog spręsti esminius mūsų gyvenimo klausimus negalima patikėti vien politikams – mūsų žmonės turi tai akivaizdžiai suvokti.