Remiantis teisės akto projektu, partnerystę sudaryti galėtų ne jaunesni nei aštuoniolikos metų žmonės, abu jie turi būti veiksnūs ir negali būti sudarę kitos partnerystės.

Žmogus, kuris yra sudaręs partnerystę su kitu asmeniu, susituokti gali tik su savo partneriu – staigiai įsimylėjęs kokį kitą asmenį pirmiausia jis turėtų nutraukti buvusią partnerystę ir tik tuomet tuoktis.

Partnerystę būtų draudžiama sudaryti tėvams su vaikais, įtėviams su įvaikiais, seneliams su vaikaičiais, tikriems ir netikriems broliams ir seserims su broliais ir seserimis, pusbroliams ir pusseserėms su pusbroliais ir pusseserėmis, dėdėms su sūnėnais ar dukterėčiomis, tetoms su sūnėnais ar dukterėčiomis.

Partneriams būtų išduodamas partnerystės liudijimas, tačiau bet kokiu atveju partnerystė netaptų santuokos atitikmeniu, mat ji būtų lengviau nutraukiama, partnerių pavardės būtų nevienodos, liktų skirtingas ir partnerių turtinių santykių reglamentavimas: nebūtų partnerių tarpusavio išlaikymo pareigos nutraukus partnerystę, paveldėti turtą būtų galima tik testamentu.

Pavyzdžiui, nutraukti partnerystę būtų galima bendru arba vienasmeniu pareiškimu, kurį patvirtina notaras – tik svarbu, kad apie planus palikti partnerį kitas asmuo būtų įspėtas per notarą prieš du mėnesius.

Partneriams nebūtų taikoma ir tėvystės prezumpcija. Tai reiškia, kad gimus vaikui tėvas turėtų pripažinti vaiką arba tėvystė turėtų būti nustatoma pagal įstatymus.

Tačiau partneriai negalėtų įsivaikinti ir negalėtų pasirinkti savo porininko pavardės.

Konstitucinis Teismas neseniai paskelbė, kad Valstybinė šeimos politikos koncepcija prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, nes šeimą apibrėžia tik per santuoką. Tokiu atveju, ištekėjusi ir išsiskyrusi bei vaiką auginanti moteris yra pripažįstama nepilna šeima, o niekada santuokoje negyvenusi, bet atžalos susilaukusi moteris tokiu statusu džiaugtis negali.

Formos prasme Konstituciniam Teismui pasirodė nepriimtina, jog Seimo nutarimu – tai yra poįstatyminiu teisės aktu – Seimas ir Vyriausybė yra įpareigojami su Šeimos politikos koncepcijos nuostatomis derinti priimamus įstatymus, nors jie teisės aktų hierarchijos požiūriu yra viršesni.