Kad tik toks skubus darbas vėl nesmogtų „naktinės mokesčių reformos“ staigmenomis. Atrodo, kad ir vėl taupymo našta guls ne ant stipriausiųjų, o ant visų eilinių žmonių pečių. Ir šį kartą vėl užsimota valstybės biudžeto vėzdu prieš mūsų valstybės ir visuomenės ateities pamatą – šeimą. Nors valdantieji deklaruoja, kad rūpinasi šeima, tačiau nauji siūlymai tėra tik akių dūmimas. Naujausias sumanymas – vaikų darželių „krepšelizacija“.

Valdantieji prieš šeimą?

Šiandien mūsų valstybė ir visuomenė susiduria su išlikimo iššūkiu, todėl kiekvienas gimęs ir tėvų auginamas vaikelis yra didžiulis laimėjimas mums visiems, siekiant harmoningos ateities kūrimo. Tačiau valdantieji mano kitaip ir leidžia sau būti trumparegiais pragmatikais, galvojančiais tik apie šiandienos skaičius ir, geriausiu atveju, apie kelių metų biudžeto perspektyvą. Šiuo požiūriu, socialdemokratų Vyriausybės šeimos politika buvo ne tik tolregiškesnė, bet ir efektyvesnė. Tokios politikos pasekmė – išaugęs gimstamumas ir sudarytos kuo geresnės sąlygos tėvams patiems auginti savo vaikus.

Viena priežasčių, kodėl socialdemokratai ryžosi ilginti motinystės ar tėvystės atostogas, didinti išmokas ir vadinamuosius „vaiko pinigus“, buvo per mažas lopšelių-darželių tinklas. O dabar panašu, kad valdantieji rengiasi užkirsti mamoms visas galimybes, ir pačioms auginti vaikus, ir vesti į darželį. Nuolat mažinami „vaiko pinigai“ ir tolimesni valdančiųjų pagalių kaišiojimai į vėžimėlių ratus – dar ne viskas. Mat Vyriausybė užsimojo darželiams įvesti „krepšelius“, tačiau neteisingai sudėjo akcentus, sakydama, kad tai padidins jų prieinamumą.

„Krepšelių“ medžioklė ir kiti nacionaliniai ypatumai

Mūsų skaičiavimais, darželinukų krepšeliai labiausiai bus naudingi tik privačioms ikimokyklinio ugdymo įstaigoms, o tai nuo pat mažens nesuteiks visiems vienodų galimybių. Valdantieji siūlo, kad vadinamieji „krepšeliai“ padengtų tik puse darbo dienos laiko, o tai reiškia, kad už kitas 4 val. turės susimokėti pati šeima. Akivaizdu, kad mokestis už darželį tėvams nemažės, nes sudarant palankias sąlygas kurtis privatiems darželiams bei neužtikrinant jų koncentracijos (tai reiškia – ir sąžiningos konkurencijos), kainos už jų paslaugas tik didės.

Kita vertus, toks sprendimas suteikia pretekstą palaipsniui privatizuoti lopšelių-darželių paslaugas. Todėl, suprantama, kad krepšeliai sumažins galimybes lankyti ikimokyklines įstaigas mažesnių pajamų šeimų vaikams. Sunkmečiu tai kai kam gali tapti ir nepakeliama našta. Tokiu būdu griaunama ilgai kurta socialinė infrastruktūra, mažėja savivaldybės biudžeto ir administracijos galimybės rūpintis savo gyventojais.

Kita vertus, dabar puiki proga prisiminti ir „krepšelių“ tvarkos įsisavinimą mokyklose. Gal todėl, kad ši praktika buvo kurta besivystančioms šalims, tokioms kaip Bangladešas ar Pietų Amerikos šalys, ji Lietuvoje, reikia pripažinti, pasiteisino tik iš dalies. Pakalbėkite su paprastais Lietuvos mokytojais ir moksleivių tėvais bei išgirsite anekdotą apie „krepšelį“ – pirmąją Lietuvos švietimo įstaigų religiją. „Krepšeliai“ tapo mokyklų administracijų konkurencinių mūšių taikiniu. Mokyklose atsirado „krepšelių“ medžiojimo etatai. Tačiau taip laukto efektyvumo nesulaukėme, nes mokinių sąrašuose, it stebuklinėse pasakose, atsiranda visi, kurie bent šiek tiek primena ar atitinka moksleivio apibūdinimą ir visai nesvarbu, kokios tokio žmogaus galimybės lankyti švietimo įstaigą. Svarbu pasidarė sąrašas ir jame esantis vardų kiekis. Taip išeina, kad kiekybė nugalėjo kokybės siekį.

Lietuvos žmonės irgi nori gyventi

Tokia perdėta konkurencija dėl valstybės pinigų kiršina žmones, tariamas efektyvumas virto paprasčiausia darbo simuliacija bei popierine egzistencija. Reikia suprasti ir pedagogus, kai didelėje klasėje paskirstyti dėmesį ir gabiausiems, ir reikalaujantiems ypatingo dėmesio moksleiviams pasidarė ypač sunku. O tai gimdo ir moksleivių susipriešinimą bei dar aktualesne tampa patyčių problema. O kur dar visuotinė mokyklų administracijos pataikavimo nedrausmingiems moksleiviams praktika. Juk į mokyklas priimami ne tik tie, kurie trokšta žinių, bet ir tie, kurie tik trikdo mokymosi procesą, inicijuoja patyčias ir diskredituoja mokytojo vardą. Pasirodo, visi jie mokyklos administracijai svarbūs, bet ne kaip asmenybės, o kaip pinigų krepšeliai. Tad kyla klausimas, ar mūsų švietimo politikos tikslas yra mūsų vaikuose matyti tik valstybės pinigų krepšelius?

Žmonės nebenori būti apgaudinėjami, jie tenori gyventi oriai ir auginti vaikus oriais Lietuvos piliečiais. Tai turi būti valstybės interesas ir pagrindinis prioritetas. Krizės ir ekonomikos pakilimai ateina ir baigiasi, tačiau šalia to yra ir gyvenimas, kuris bėga. Deja, trumpalaikiai ekonominiai procesai ir trumparegiai sprendimai mūsų žmones verčia palikti tėvų žemę ir savo šeimas kurti svetur. Kartais mūsų valdantieji atrodo esą dievais, nes ką nori didina, ką nori mažina, tad linkėčiau, kad jiems gimstamumą Lietuvoje pavyktų padidinti tiek, kiek tai pavyko socialdemokratų Vyriausybei.