Atidžiau įsižiūrėjus į kontekstą galima suprasti, kad prezidentė norėjo pasakyti, jog savivaldos lygmenyje partijos dominuoja ir ūkinių problemų sprendimas kartais būna pernelyg politizuotas. Taigi tiesiogiai renkamas meras savotiškai atsvertų tą „partinę valdžios uzurpaciją“ savivaldoje.
Bet vėl neaišku, ar aš pats teisingai interpretuoju tai, ką ji norėjo pasakyti? O gal čia tik mano bandydamas pateisinti D. Grybauskaitę, prirašant jos ištartiems žodžiams daugiau prasmių ir motyvų nei ji išties turėjo galvoje? Tą turėtų paaiškinti pati prezidentė, jeigu teiktųsi nusileisti iki mūsų lygmens. Bet nepaaiškinus savo teiginio, ji visiems palieka teisę manyti, kad „tai iššūkis ne šalį valdančioms partijoms, o pačiai demokratijai ir jos vertybėms“, – kaip „Lietuvos rytui“ sakė Kovo 11-osios Akto signataras, socialdemokratų veikėjas Aloyzas Sakalas.

Ši „partijų valdžios uzurpacijos“ kolizija suponuoja pamąstymą apie D. Grybauskaitės kalbų ir sprendimų darymo „virtuvę“. Pasvarstykime, kas tas smegenų centras, kuris nulemia prezidentės pasisakymų kryptį ir sprendimus? Išties, kuo aukštesnio lygmens politikas, tuo daugiau patarėjų bei analitikų jį supa (turėtų supti). Būtent dėl tos priežasties ministrai bei Seimo nariai renkasi sau patarėjų korpusą, kiekiu ir profesionalumu atitinkantį jų keliamiems politikos uždaviniams. Na, o D. Grybauskaitė jau pačioje kadencijos pradžioje apibrėžė savo patarėjų funkcijas kaip technines, suteikdama jiems tokiu būdu ne tiek savo analitinio štabo funkcijas, kiek paversdama juos elementariais pagalbininkais, nedalyvaujančiais prezidentės sprendimų parengimo, aptarimo bei priėmimo procese. Net jei jie kažkokiu lygmeniu ir vykdytų patarėjų funkcijas, bendrautų su ja, kalbėtų apie aktualijas, jų per mažai. Realiai prezidentė atsisakė kvalifikuoto patarimo galimybės iš savo patarėjų tarpo, tokiu būdu prisiimdama sau visas atsakomybes ir pasekmes už galimas jos pačios daromas klaidas, netikslumus ar nutylėjimus.

Lauras Bielinis
D. Grybauskaitė jau pačioje kadencijos pradžioje apibrėžė savo patarėjų funkcijas kaip technines, suteikdama jiems tokiu būdu ne tiek savo analitinio štabo funkcijas, kiek paversdama juos elementariais pagalbininkais, nedalyvaujančiais prezidentės sprendimų parengimo, aptarimo bei priėmimo procese.

Bet prezidento veikla yra labai įvairi, ir sprendimų diapazonas labai platus. Vienas žmogus visko kokybiškai aprėpti tikrai negali. Klaidos tikimybė dirbant vienam didėja. Ar valstybė gali sau leisti prabangą valdžioje esančiųjų klaidoms? Ne, ir todėl politikai renkasi tuos, su kuriais kartu išsamiai svarstys bei analizuos savo būsimus veiksmus. Šiandien geriausiu tokio veikimo pavyzdžiu yra premjero Andriaus Kubiliaus patarėjų korpusas – savarankiškas, disciplinuotas ir profesionaliai aukšto lygio. Tai A. Kubiliaus vienas iš pagrindinių analitinės galios vektorių. Be to, dar yra partijos analitinės struktūros, Seimo frakcijos padėjėjai, nepriklausomi institutai, kaip Demokratinės politikos institutas, organizuojantis viešus probleminių klausimų aptarimus. Ir visi jie vienu ar kitu lygiu dalyvauja generuojant premjero sprendimus ir veiksmus.

Praktika veikti vienam turėtų būti sumažinta, nes galutinio teiginio, sprendimo aptarimas platesniame rate leidžia išvengti daugelio nepageidaujamų neigiamų pasekmių. Kada jautiesi už viską atsakingas, o darbų gausa neleidžia tos gausos aprėpti, imama koncentruotis į nereikšmingas detales. Tada išnyra protokolo kaprizai, kabinėjimasis prie atskirų valdininkų ar diplomatų, Prezidentūros darbuotojų kontroliavimas darbo vietose.

Lauras Bielinis
Jei prezidentė apribota patarimais bei nuodugniais problemų svarstymais, ji neišvengiamai veiks inertiškai reaguodama į atsitiktinius dirgiklius (čia charakteris tik sustiprins tokį reagavimą). Su laiku netruks atsirasti gudruolių, kurie sustatys dirgiklių trasą, kaip vilkų medžioklėje, kad nuvestų prezidentę reikiamo „savarankiško“ sprendimo kryptimi.
Bet veikdama Lietuvos politikos lauke ir siekdama atrodyti aktyvi, D. Grybauskaitė išsiskiria demonstruodama savo analitinės galios ribotumą. Čia nenagrinėsiu asmens charakterio ypatybių, bet vis dėlto, kodėl jai nereikia patarimų iš šalies? Suprantama, yra konsultuojamasi su atskirais žmonėmis, rengiami apvalūs stalai bei konferencijos Prezidentūroje, bet pažvelgus, kiek tokių veiklų yra vykdoma, pamatysime, kad deklaruojami užmojai yra neadekvačiai dideli, palyginus su menkomis tokio lygmens konsultacijomis.

Vaizdžiai kalbant, jei prezidentė apribota patarimais bei nuodugniais problemų svarstymais, ji neišvengiamai veiks inertiškai reaguodama į atsitiktinius dirgiklius (čia charakteris tik sustiprins tokį reagavimą). Su laiku netruks atsirasti gudruolių, kurie sustatys dirgiklių trasą, kaip vilkų medžioklėje, kad nuvestų prezidentę reikiamo „savarankiško“ sprendimo kryptimi.

Neseniai D. Grybauskaitė, paklausta apie spaudoje pasirodžiusius spėliojimus dėl VSD direktoriaus pareiškė, kad ji spaudos neskaito. Taigi ir informaciniame lauke esanti informacija jai yra bereikšmė. Tai kaip ji sužino apie esamą padėtį, apie kasdienių problemų sąrašą? Galima teigti, kad ji skaito spaudos apžvalgas, bet kas jas sudarinėja? Kokie sudarinėtojo prioritetai, juk jie, prezidentei perskaičius apžvalgas, gali tapti prezidentės, o gal ir visos valstybės prioritetais? Jei ji skaito tik Vyriausybės bei Seimo ataskaitas bei pažymas, reiškia ji gauna pakankamai tendencingas, daugumos poziciją transliuojančias žinias, bei Vyriausybės veiksmus pateisinančias išvadas ar pažymas. Na o jeigu patarėjai iš šalies, tai kur jie? Ar jie lojalūs valstybei, ar profesionalūs? Kas jie?

Tada ima veikti fantazija ir susidaro vaizdas, kad tam tikrais momentais patarėjas atsiranda kaip nelauktas svečias Turniškių rezidencijoje. Jo patarimai, pasiūlymai, sprendimų variantai, užrašyti didelėmis raidėmis, gilų vakarą išnyra ant fakso popieriaus juostos ir įkyriai zyziant aparatui verčia prezidentę persvarstyti, kas gi iš tikrųjų rytojaus darbotvarkėje yra „svarbiausia“...