Erdvė ir laikas paklūsta ciklams, o ratui apsisukus vėl susidaro aplinkybės, kai gali išgyventi pradžią, sulydyti susikaupusį blogį, nugalėti mirtį ir atgimti, prisikelti naujam gyvenimo ratui.
Tradicinėje kultūroje Kalėdų laikotarpis buvo perpildytas sakmėmis, tikėjimais, papročiais bei prietarais. Skirti jie sielos atgaivai, gyvybinių galių telkčiai, siekiant kitų – geresnių, šviesesnių metų. Šviesai susitraukus ir įsigalėjus tamsai mintys, dėmesys ir veikla telkiasi apie namų židinį. Tą patį daro ir žmogaus sąmonė – ji gręžiasi į vidų, į sielos-žvakės šviesoje tamsuojančias pasąmonės kerteles. Visos gamtos jėgos kreipia mūsų jausmus ir mintis į vidų, į giliausias sielos kertes, ieškant atspirties taškų atgimimui ir galių gyvenimui ateinančiais metais.
Kūčiose-Kalėdose vykdavo bebaimis susitikimas su vidinėmis, giliai ir toli iš šviesios bei ramios kasdienybės išstumtomis, labai galingomis gyvenimo galių versmėmis – giminės protėviais, mintimis apie trapią, neapibrėžtą, efemerišką ateitį, likimą ir mirtį.
Sulaukėme Kūčių-Kalėdų – duos Dievas, sulauksime ir kitų, – šiuo posakiu buvo pabrėžiama išskirtinė Kalėdų svarba mūsų gyvenimui, mūsų likimui.
Dabar paskendę elektros šviesose, pasiklydę kompiuterių tinkluose, besiblašką tarp super-parduotuvių prekystalių į mūsų senolių papročius žvelgiame iš aukšto, kaip į pokštus bei prietarus, kaip į vaikams tinkamus žaidimus – ne daugiau. Nesuprantame per šventinius papročius mums perduodamos Kalėdų filosofijos, nes ji užrašyta ne šiuolaikinio mokslo terminais ir simboliais.
Ar galime perskaityti ir suvokti svarbiausias Kalėdų filosofijos tiesas šiandien? Taip – jei skaitysime jas, kaip skaitome įdomias knygas, jei išgyvensime, kaip išgyvename gerus filmus, jei suvoksime ją kaip simbolių ir palyginimų kalba užrašytą mūsų protėvių Šventąjį Raštą. Tuomet ne tik galima bus suvokti, bet ir pasinaudoti mūsų pirmtakų sukaupta ilgaamžia dvasine patirtimi.
Protėvių palikimas
Esminė Kūčių apeiga – šventinė vakarienė. Šventinis valgymas su šeimos ir giminės protėvių vėlėmis. Pasirodžius pirmai vakaro žvaigždei namuose būriuojasi vėlės ir kartu su gyvaisiais sėda už Kūčių stalo. Jos laukiamos, kviečiamos mintimis ir žodžiais. Kūčių vakarą prasideda 12 šventų vakarų laikotarpis, kuomet mūsų namuose svečiuosis protėvių vėlės. Lėtas iškilmingas 12 valgių ragavimas kartu su vėlėmis – esmingiausias Kūčių vakaro veiksmas.
Ant Kūčių stalo 12 specialiai parinktų valgių, tarp kurių būtinai turi būti vėlių mėgiami kalėdaičiai su aguonpieniu, kisielius, įvairūs grūdų patiekalai – žirniai, pupos, košės... Prie stalo statoma kėdė paskutiniam mirusiam, jam padedama ir lėkštė, į kurią kiekvienas nuo savęs aukoja šventinio maisto.
Kalėdų metą, kai gamta apmirusi, šalta ir tamsi, kai Saulė nešildo ir dar neteikia vilties, mes kliaujamės savo šeimos bei giminės bendru gyvųjų ir mirusiųjų ratu. Dėmesys vėlėms - neatsitiktinis. Visais laikais nenustojame sąmoningai ar nesąmoningai jautę, kad gimdami gauname dvi neįkainojamas dovanas: Didingą Dievų sukurtą gamtinį Pasaulį su žeme, vandenimis,medžiais, ugnimi, su Saule, Mėnuliu, žvaigždėmis, žmonėmis ir žvėrimis... bei tobulą patogiai mūsų būčiai Visatoje pritaikytą žmonišką aplinką: su namais ir miestais, automobilias, lėktuvais, knygų pripildytomis bibliotekomis, kompiuteriais, meno galerijomis...
Visa tai – prieš mus gyvenusių ir kūrusių žmonių kartų kūriniai, kūriniai, kuriuos randame gimę ir be kurių savo gyvenimo neįsivaizduojame. Todėl dėkodami Dievams, dėkokime ir protėvių vėlėms už paliktus ir patikėtus mums žmoniškosios kūrybos vaisius.
Blogio sunaikinimas
Kitas esmingas Kūčių-Kalėdų laikotarpio apeiginis veiksmas skirtas susikaupusių velniavų sunaikinimui bei dvasiniam apsivalymui – tai daugelio Europos tautų Kalėdų tradicijose išlikęs paprotys tampyti, mušti ir deginti kalėdinę kaladę. Papročių tyrinėtojai apeiginiame kaladės deginime įžvelgia kosminės tvarkos atkūrimo veiksmą. Kaladė įkūnija kosminį chaosą.
Jos sudeginimas – tai Pasaulio kūrimo pradžioje įvykdyto chaoso sunaikinimo veiksmo atkartojimas. Etnologo A. Vaicekausko nuomone: Kalėdų trinkos naikinimas atspindėjo esminį indoeuropietiškos kosmogonijos momentą – pasaulio sutvėrimą iš nužudytos chtoniškos prigimties būtybės kūno, ir kadaise turėjo būti kulminacine Naujametinio ciklo šventine apeiga.
Tad kiekvienų namų židinyje būtinai turi supleškėti į mūsų kūnus bei sielas, į mūsų namus ir aplinką prasismelkusio blogio ir velniavos simbolinis įsikūnijimas – Kalėdų kaladė. Seniau deginamai kaladei net buvo suteikiami žmogiški bruožai. Pavyzdžiui, Škotijoje deginamą ąžuolinį kelmą aptašydavo, kad būtų panašus į žmogų ir vadino ji Kalėdų sene.
Tik sunaikinę besikaupiantį blogį įžengsime į Naują metą – naują laiką ir erdvę savo sveikatai, savo darbams, savo gyvenimui.
Burtų galia
Ne mažiau svarbus Kūčių-Kalėdų paprotys – burtai. Būrimas – tai archaiškas ateities modeliavimo būdas, bandant pasitelkus ženklus ir simbolius suburti pasklidusias mintis, trokštant numatyti, apmąstyti ir pasiruošti galimiems ateities įvykiams, apmąstyti ketinimus, viltis, įvertinti būsimas kliūtis ir grėsmes būsimame kelyje.
Būrimas – tai projektas ateičiai, be kurio ateitis būtų išsklidusi, atsitiktinė, nenumatoma ir nevaldoma, o žmogus – išsiblaškęs, nesusitelkęs ir nenusiteikęs susidurti su nenumatytais sunkumais, nepasiruošęs juos nugalėti. Būrimas – psichofizinis veiksmas, nelyg autogeninė treniruotė, nuteikianti ir paruošianti mūsų psichiką
įvairiems gyvenimo atvejams.
Kūčių-Kalėdų būrimai yra vieni iš turtingiausių, mistiškiausių, o šiuolaikiniu mūsų supratimu - kartais ir šiurpiausių papročių. Ko jau vertas vien pagrindinis Kūčių burtas – traukiant smilgą iš po Kūčių stalo staltiese pakloto ir vėlėms įsikurti skirto šieno. Arba žiūrėjimas sėdint prie Kūčių stalo į savo šešėlį. O kas, jei smilga trumpa, o šešėlis be galvos? Teks mirti nesulaukus kitų Kalėdų. Ar esame dabar pasiruošę tokiai žiniai? Ar pribrendę tokiems radikaliems klausimams?
Burtai - tai apeiginė minčių ir jausmų sutelktis būti pasiruošusiems viskam, kas gali nutikti ateityje. Burtų magija nepaiso baimių ir norų. Ji atveria mūsų dėmesiui visas galimybes ir kviečia pažvelgti į mūsų laukiančią ateitį kitomis akimis.
12 šventų vakarų laikotarpis baigiasi Atarašu švente, dar kitaip vadinama Trimis Karaliais. Tą dieną išlydimos 12 vakarų mūsų namuose besisvečiavusios protėvių vėlės. Visos sodybos pastatų durys aprašomos dvasinės apsaugos ženklais, skelbiančiais, kad mūsų tvarkingi namai ir tyros sielos yra laisvos bei apsaugotos nuo velniavų, žengdamos į naujo laiko ratą, yra pasiruošusios atsiverti Dieviškai Šviesai.
Kalėdos visais savo simboliais primena, kad šalia abstraktaus istorinio-tiesinio laiko mes turime ir kitą – šviesos ir tamsos, gimties ir mirties ratu riedantį laiką, kurio tėkmė, pradžia bei pabaiga priklauso ir nuo mūsų troškimų bei siekių. Ir ne naujais kalendoriais prasidės Nauji metai, bet mūsų pastangomis baigti tai, kas pradėta, ryžtu įveikti sielos ir minčių stingulį, gebėjimu pasisemti galių ir išminties iš pirmtakų patirties.