Tad ko gi siekė Komisija? Formalus jos darbo tikslas buvo valstybės valdymo reforma, tačiau iš Komisijos veiksmų, vadovo ir aktyvesnių narių pasisakymų atrodo, kad reforma lygi dviem dalykams. Pirmiausia, buvo siekiam žūtbūt drastiškai sumažinti valdininkų skaičių. Buvo minimi tūkstančiai. Buvo minimas ir 2007 metų lygis.
Antras tikslas ir tuo pačiu pagrindinė pirmojo tikslo priemonė buvo visas prie Vyriausybės veikiančias institucijas prijungti ar priskirti prie ministerijų. Va ir visa reforma. Kaip ją galima vertinti ir kokie gali būti tokios reformos rezultatai. Pagaliau – kam ji reikalinga?
Visai neseniai paskelbta OECD studija apie valstybės tarnybą naujosiose valstybėse narėse Lietuvą išskyrė kaip viso Vidurio ir Rytų Europos regiono lyderę valstybės tarnybos profesionalumo srityje. Kitaip tariant – Lietuvos valstybės tarnyba buvo įvertinta kaip geriausia pagal daugelį parametrų. Studija rėmėsi daugeliu empirinių duomenų ir aiškia teorine schema. Ta schema galima abejoti ir teigti, kad joje per mažai dėmesio skiriama valdininkų darbo rezultatams, tačiau tai rimtas įvertinimas. Saviplakos jūroje ši studija rodo, kad Lietuvoje yra gerų dalykų ir kažkurioje srityje Lietuva yra lyderė.
Lietuvoje vykdoma vadinamoji valstybės valdymo reforma remiasi kelių labai abejotinų teiginių kratiniu. Pirmas teiginys – valdininkų Lietuvoje per daug. Ir antras – jiems nekeliami aiškūs tikslai ir jie nekontroliuojami.
Dėl pirmojo teiginio ir reformos tikslo galima iš dalies sutikti. Iš tiesų po narystės ES valstybės tarnyba nuolat augo ir tas augimas ne visada buvo pagrįstas. Valstybės finansų krizė aiškiai reikalauja tą augimą pristabdyti ir net apkarpyti valdininkų skaičių. Tačiau kaip tai daroma? Lyg ir peržiūrimos atskirų institucijų funkcijos. Tačiau jeigu funkcijos peržiūrimos rimtai, negali būti taip, kad visur joms atlikti reikalingų žmonių skaičius turi būti mažinamas. Kai kur jis turėtų būti ir didinamas. Tačiau apie didinimą neteko girdėti. Taip reforma virsta buku etatų mažinimu.
Antrajame teiginyje ir reformos tiksle taip pat yra racionalumo. Iš tiesų valdininkams turi būti keliami aiškūs tikslai. Tačiau kas juos turi kelti? Ne kas kitas kaip politikai. Taigi neaiškūs tikslai yra politikų, o ne valdininkų problema. Ir rimta problema, kuri vis labiau aiškėjo po narystės ES. Jokių rimtesnių tikslų galinčių ne tik mobilizuoti visuomenę, bet ir nukreipti valdininkų darbą, politikai nepasiūlė.
Naujoji Vyriausybė galėtų užsiimti ankstesnių vyriausybių broko taisymu ir aiškiai formuluoti uždavinius. Lietuvos valstybės tarnyba būtų pajėgi jų siekti. Tačiau užuot formulavus uždavinius, užsiimama instrumentais. Ar neprimenate vienos pasakėčios? Jei nemoki groti - visi instrumentai blogi.
Teiginyje dėl kontrolės dar daugiau tiesos. Politikai turi ne tik formuluoti uždavinius valstybės tarnybai, bet ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. Saulėlydžio komisija savo darbą sutelkė į įvairias institucijas prie Vyriausybės. Po jų darbo įvertinimo buvo skelbiamas vienas ir tas pats verdiktas – prijungti ar pajungti kokiai nors ministerijai. Atrodo, kad Komisija į klausimą dėl atskaitomybės ir kontrolės žino tik vieną atsakymą – tiesioginę politikų kontrolę. Tai vadinama valstybės tarnybos politizacija, kuri bendru valstybės tarnybos ekspertų vertinimu yra aiškus blogis.
Lietuvos valstybės tarnyba ilgą laiką po nepriklausomybės atgavimo buvo politizuota. Politizavimas buvo sumažintas priėmus naują valstybės tarnybos įstatymą ir palaipsniui ją profesionalizuojant. Tai buvo aiški Lietuvos europeizacijos proceso dalis. To paties proceso metu dalis institucijų buvo depolitizuotos radikaliai keičiant jų pavaldumą iš atskiros šakinės ministerijos link atskaitomybės Vyriausybei. Taip buvo autonomizuotos daugelis institucijų pradedant Statistikos departamentu ir baigiant Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Jų sąlygiška nepriklausomybė nuo šakinių ministrų turėjo garantuoti jų darbo rezultatų nepriklausomumą – statistikos duomenų ar veterinarinės ir maisto saugos ekspertizės patikimumą.
Kai kurių Saulėlydžio komisijos narių ir jos įkvėpėjų kalbose kartais pasigirsta toks gudrus žodžių junginys – naujasis viešasis valdymas. Pavadinimas klaidinantis – joks jis ne naujasis. Šios aštuntajame dešimtmetyje ypač populiarios ideologijos esmė – privataus sektoriaus, verslo administravimo principų taikymas viešojoje vadyboje. Funkcijų privatizavimas, orientacija į rezultatus, o ne procesą, darbo kontraktų taikymas buvo kertiniai šios ideologijos elementai. Ji daug davė valstybė tarnybai ir buvo nuoseklių reformų pagrindu daugelyje valstybių, ypač anglosaksiškų – Didžioji Britanija, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija yra žinomiausi pavyzdžiai. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams reformų rezultatai atrodo labiau nei abejotini. Vertinant valstybės tarnybos efektyvumą, viešųjų paslaugų kokybę pasirodė, kad tradicine viešąja administracija besirėmusios šalys daugelyje sričių pasiekė daugiau.
Baigiant reikia paraginti Seimą neskubėti keisti jokių įstatymų, susijusių su Saulėlydžio komisijos veikla. Kol kas tik diskredituojamas valstybės valdymo reformos pavadinimas. Po juo slepiasi tik chunveibiniškas Lietuvos valstybės tarnybos griovimas. Bet perspektyva yra. Komisijos sprendžiamos problemos – realios. Tačiau joms išspręsti reikia gerokai subtilesnių instrumentų ir daugiau bent šį tą apie valstybės valdymą nutuokiančių žmonių.
Autorius yra Vilniaus universiteto Tarptautiniu santykiu ir politikos mokslu instituto dėstytojas.