K.Pocius. Ar verta eiti balsuoti?

Taip, rinkimai yra simuliakras, pamėklė, nes atstovaujamoje demokratijoje jau seniai nebeverta tikėtis permainų. Viskas gražiai kontroliuojama iš viršaus – valdžia tarpsta ne miestų aikštėse, o užjūrio susitikimuose, kariniuose aerodromuose, pinigų maišuose, tiesa, jau yrančiuose, naftos ir dujų vamzdžiuose, elektrinių neutronuose ir korporacijų vadovų kabinetuose.

Valdžios reikia, kad būtų sukurta iliuzija – mes galime kai ką pakeisti. Tačiau tokie žmonės, kaip filosofas, poetas ir publicistas Vytautas Rubavičius, sako ką kita. Jis sako, kad Lietuvoje klesti valdoma demokratija, mažai besiskirianti nuo rusiškosios, ir (jums tai nelabai patinka girdėti, bet tiesos labui aš tai pakartosiu) amerikietiškos. Sistema – ji išlieka, nesvarbu ar nomenklatūrinė, ar neoliberali. Klesti biurokratinis aparatas, siekiantis galutinai atskirti nuo mūsų ne tik valdžią, bet ir savo siekius, norą, kad kažkas keistųsi.

Klesti įstatymas, sukurtas ne tam, kad jo laikytųsi visi, bet tam, kad it medžiojamus žvėris, išskirtų jam nepaklūstančius. Klesti valstybė, tesugebanti ugdyti patriotines aistras, isterijas, leidžianti plisti fašistinėms orientacijoms ir „normaliųjų“ netolerancijai.

Taip, rinkimai nieko nepakeis, revoliucijų laukti neverta. Nes sistema įtraukia net savo priešininkus. Net kiečiausias populistas, net Algirdas Paleckis, laimėjęs rinkimus, liktų, kaip sakė Bobas Dylanas, pėstininku jų žaidime. Seimo rinkimai nepakeis Lietuvos, prezidento rinkimai nepakeis Amerikos. Nes globaliniame kapitalizme viskam vadovauja ne politika, o verslas. Rinkimus (kaip visada, jau nuo LDDP laikų) laimės ne žmonės, o korporacijos. O mums, kaip Baltarusijos aktyvistams Lukašenkos rinkimų farso išvakarėse, lieka pasakyti: „gėda balsuoti“.

Skirtis tarp „valstybininkų“ ir „pilietininkų“ išties egzistuoja. Bet tai – visai ne skirtis tarp nomenklatūros ir jai nepriklausančiųjų, o greičiau tarp pačios valstybės šalininkų ir jos priešininkų. Tų, kurie neįsivaizduoja laisvo gyvenimo anapus prievartos institucijų kontrolės, ir tų, kurie gali sau leisti tvarkytis gyvenimą patys, burtis, dirbti ir linksmintis ant valstybės griuvėsių. Pasaulį galime kurti patys – nepaisydami standartų ir normų, kasdien mesdami jiems iššūkius, demaskuodami valdiškus niekdarius ir silpnindami valdžios autoritetą. Pagaliau – kurdami aktyvius socialinius judėjimus, kuriuose bus išreikšti visų mūsų troškimai, kurie padės mūsų svajonėms virsti realybe.

Neseniai Vilniuje susikūręs Laisvasis Universitetas tapo tikra alternatyvų dominuojančioms nuostatoms, gyvenimo eksperimentų laboratorija. Ketvirtadieniais įvairiose sostinės erdvėse besirenkanti bendruomenė – ne tik studentai, bet ir dirbantieji, bedarbiai- visi mes – klausosi paskaitų įvairiomis temomis ir plečia rutinos nuolat siaurinamą akiratį. Štai praeitą ketvirtadienį vienas žmogus pasakojo, kaip šiais siaubingais laikais, kai spekuliacijos nekilnojamu turtu užtraukė pasaulinio masto katastrofą, pasistatyti namą pačiam, neklausant ekspertų patarimo.

Tas žmogus Vilniaus rajone statosi tikrą pasakų namelį, tai liudija, kokia plati, nevaržoma ir nenuperkama yra žmogaus vaizduotė. Žinau, daug vargo žmogus patiria, kol galutinai pabėga, išsivaduoja nuo schemų. Bet tai daryti verta, nes kiekvienas žingsnis anapus suvokimo, sistemos diskurso ribų – žingsnis laisvės link.

Į rinkimus aš eisiu, bet juose nebalsuosiu. Neeiti į rinkimus per daug paprasta, taip pasiduodama anonimiškumui, balsas lieka nebylus. Eiti į rinkimus ir sugadinti biuletenį – tai jau rimčiau, tai išties protestas prieš simuliakrą. Pasipriešindami rinkimų logikai, balsuojame už tiesioginę, biurokratijos neprievartaujamą demokratiją ir pasirenkame tvirtesnes barikadas kovai su valstybės ir laisvosios rinkos demonais.