V.Laučius. Kultūros politika: smagus pasidairymas po partijų programas

A.Litvinaitės nuotr.

Gerokai seniau ispanų mąstytojas José Ortega y Gassetas rašė: „Politinis bukumas nebūtų toks pavojingas, jeigu jo nemaitintų giliai įsišaknijęs intelektualinis bukaprotiškumas“.

Savo ruožtu Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys šią problemą įvardija diplomatiškai: „Daug modernios Lietuvos bėdų kyla iš vargo dėl neišlavinto proto“. Kalbamas vargas nuodija ir kultūrą, ir jai mėginančią šioje situacijoje padėti, bet to paties vargo dažnai kamuojamą kultūros politiką.

Vargas dėl proto

Artėjant Seimo rinkimams, kultūra, ugdymas, proto lavinimas programinių teiginių, pažadų pavidalu sušmėžavo partijų aktyviai viešinamuose tekstuose. „Kultūros“ bei „Švietimo“ skyreliai įvairiu mastu pasirodė jų rinkimų programose.

Kad ir ką galvotume apie šias programas bei jų skaitymo prasmę, kad ir ką manytume apie jų liudijamą vargą dėl proto, minėto žanro politiniai rašiniai yra nedažna proga pamatyti idėjinės krypties požymių supanašėjusios ir subanalėjusios retorikos miglose.

Arba nepamatyti ir nusivilti. Kaip nematyti kultūros politikos gairių Naujosios sąjungos rinkimų programoje. Joje apie kultūrą parašyta tik tiek: „Sudarysime sąlygas puoselėti nacionalinę kultūrą, apsaugoti kultūros vertybes, plėsti ir gerinti kultūros įstaigų (bibliotekų, muziejų, teatrų ir pan.), kultūrinių bendrijų, regionų, tautinių bendruomenių kultūrinę veiklą“.

Norintys daugiau sužinoti apie socialliberalų požiūrį į kultūrą ir ugdymą gali atsiversti jų bendrąją politinę programą. Tačiau bendrosios programos lyg ir turėtų būti nagrinėjamos atskirai.

Darydami šiuokart išimtį socialliberalams, matome, jog NS ir šiuo pamatiniu savo dokumentu ne kažin ką teatskleidžia. Yra keli abstraktūs šūkiai, kurių skambiausias – „dorovės viršenybė prieš teisę“. Ir yra žavingas pasažas apie tai, kad NS remia šeimas, „puoselėjančias fizinio, intelektualinio ir dorinio brendimo dermę, sveiką mitybą, žalingų įpročių profilaktiką ir lytinio gyvenimo kultūrą“.

Iškart prieš akis – Artūras Paulauskas, tiesiantis partinę paramos ranką avižinius dribsnius su kakava skanaujančiai visuomenės daliai, kuriai rūpi sveika mityba.

Ne kažin ką apie kultūros politiką ir intelekto ugdymą savo programoje tepasako ir liberalcentristai, nors vienas jų lyderių Algis Čaplikas gražiai kalba apie „protingą Lietuvą“. „Šalies kultūros lygis ir intelektinis potencialas yra viena iš esminių visuomenės kūrybiškumo ir dinamiškumo prielaidų“, - rašoma LiCS programoje.

Taip ši mintis ir pradedama, ir užbaigiama; esmingesnio išplėtojimo nerasta. „Protinga Lietuva“ LiCs programoje kažkokia... pritilusi, lyg būtų „nuteista už gerus darbus“ – kaip sako protingas Artūras Zuokas apie save.

Kultūros ir švietimo politikos nuostatas palyginti skaidriai pateikė Liberalų sąjūdis. „Mes už švietimą, apimantį ne tik žinių teikimą, bet ir gebėjimų bei vertybinių nuostatų ugdymą“, - rašoma LS programoje. Joje pabrėžiama gebėjimų, kritinio mąstymo, pilietiškumo ir vertybinių nuostatų ugdymo svarba. Libsąjūdiečiai žada pakeisti žinių „kalimo“ tikrinimą per egzaminus lankstesniu įgūdžių ir gebėjimų vertinimu.

Ugdymo atžvilgiu LS laikosi liberalių principų: „Visuomenė ir patys žmonės yra moralės šaltinis, todėl valdžia neturi tapti žmonių asmeninį gyvenimą varžančiu ar lemiančiu veiksniu. Valstybė turi sutelkti savo pastangas į atsakingos, pilietiškai brandžios ir tolerantiškos asmenybės ugdymą, o ne draudimais, reglamentavimais paminti žmonių teisę savo galva ir atsakomybe rinktis gyvenimo būdą...“

Liberalų sąjūdis – už valstybės pasitikėjimą savo piliečiais, už nesikišimą į privatų žmonių gyvenimą ir šeimų nediskriminavimą pagal tai, ar jos „pilnos“, ar ne. „Apsaugosime šeimas nuo nepagrįsto valdžios kišimosi į privačią žmonių gyvenimo erdvę“, - pažymi liberalai. Tai irgi iš dalies – kultūrinė nuostata.

Socialdemokratų programoje apie kultūrą ir ugdymą rašoma taip, kad nei socialdemokratinės ideologijos požymių įmanoma rasti, nei aiškių kultūros politikos gairių. Pateikiamas reklaminio pobūdžio šūkių ir abstrakčių teiginių kratinys, sudarantys įspūdį, kad esamai valdžiai tiesiog reikėjo tarti kokį nors žodį apie kultūrą, tai ir tarė, kad „užsidėtų pliusiuką“.

„Remsime žmonių laisvę ir galimybę ginti savo dvasines vertybes, apsaugoti visuomenę, jaunąją kartą nuo vis labiau įsigalinčios dvasinės degradacijos ir agresijos reiškinių kultūroje“, - rašo LSDP kultūrininkai.

Gal ir gražu, bet sunkiai suvokiama. Ką ir nuo ko reikia ginti? Kodėl ir kaip? Gal turime atstatydinti LSDP vadovaujamą vyriausybę, „gindami savo dvasines vertybes“ ir „saugodami visuomenę, jaunąją kartą nuo vis labiau įsigalinčios dvasinės degradacijos“?

Aiškesnę kultūros bei ugdymo viziją pateikia partija „Tvarka ir teisingumas“. Rolando Pakso bendražygiai žada siekti, kad „mokykla taptų ne tik mokymo, bet ir patriotinio bei dorovinio jaunimo ugdymo centru“; kad „mokslas ir studijos labiau atitiktų ne tik individo, bet ir šalies, jos ūkio, kultūros, valstybės ateities poreikius“.

“Ypač rūpinsimės, kad švietimas, mokslas, kultūra taptų neatsiejama kiekvieno piliečio dvasine reikme, jo ir visos visuomenės doroviniu orientyru ir pamatu, - rašoma TT programoje. – Kultūra – žmogaus ir pilietinės visuomenės ugdymas – turi būti grindžiama švietimo, mokslo, filosofijos, religijos vienove. Telksime visas šviesuomenės pajėgas Valstybės ir Tautos pasaulėžiūros pagrindams stiprinti“.

Tokia, sakytume, holistinė kultūros ir politikos vizija savaip išsiskiria iš anksčiau aptartų partinių programinių nuostatų. Ko gera, net bendruomeniškumą ir tautiškumą ypač pabrėžiantys konservatoriai-krikdemai nesiimtų šitaip kalbėti apie vieningą valstybės ir tautos „pasaulėžiūrą“. Nors apskritai tarp TT ir Tėvynės sąjungos pozicijų, įtvirtinančių tam tikrų kolektyvinių-kultūrinių vertybių pirmumą, esama nemažai panašumų.

Šiuo atžvilgiu įdomu tai, kad apie patriotinį bei dorovinį ugdymą, operuodamos dešiniąja retorika, kalbančios šios dvi politinės partijos yra remiamos, kaip liudija TNS Gallup atlikti tyrimai, labai nepanašaus, veik „nepersidengiančių“ politinių nuostatų elektorato.

Tačiau TT originalumas neapsiriboja ideologijos ypatybėmis ar elektorato savitumu. Vargu ar rastume kitą partiją, savo programoje apibrėžiančią pilietiškumo dorybę taip, kaip tai daro libdemai: „Visuomenės pilietiškumas: kiekvienam turi rūpėti, ar deramai bendrauja visuomenės nariai“.

Vardeniui rūpi, ar deramai Pavardenis bendrauja su Pavardene – ir tai, pagal „Tvarką ir teisingumą“, yra mūsų pilietiškumo raiška. Alfredo Pekeliūno išminties perlų verta koncepcija.

Beje, A. Pekeliūno partija nepraleido progos gražiai priminti apie save šiose rinkimų programų varžybose.

Ryškiu meteoru tamsiame kultūros politikos danguje praskrieja Valstiečių liaudininkų sąjungos kultūrinės nuostatos. „Nuolat puoselėjame Lietuvos kulinarijos paveldą, įsijungėme į „Baltijos jūros kulinarijos kelio“ programą. Vartotojo poreikiai šioje srityje sėkmingai derinami su lietuviškomis tradicijomis. Užtikrinsime, kad ši veikla įgautų dar didesnį mastą ir augimo pagreitį“, - rašome VLS programoje.

Perskaičius šitai iškart ramu ir sotu dėl mūsų kultūros. Ir jau neapleidžia minėto augimo pagreičio akstinamas bei kulinarinio tautos tapatumo maitinamas nacionalinis išdidumas.

Konservatorių-krikdemų kultūros politika

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų veiklos programos skyrius apie kultūrą yra bene geriausia, kas šia tema tokio pobūdžio dokumentuose yra pasirodę per 18 nepriklausomybės metų. Skaitant neapleidžia mintis, kad teksto autoriai užsikėlė kokybės kartelę aukščiau, nei siekia politologų vertinimo kriterijai, per daugelį metų pritaikyti prie tradiciškai žemos prabos tyrimo objekto.

Perteikti tai, ką konservatoriai rašo apie kultūros politiką ir lyginti jų teiginius su kitų partijų programinėmis nuostatomis itin keblu dėl dviejų priežasčių, Pirma, TS-LKD savo kultūros politikos koncepciją pateikė nuosekliu ir kaip reta turiningu tekstu, kuriam prireiktų gan išsamios recenzijos.

Antra, palyginimas su bet kurios kitos programos „Kultūros“ skyriumi taip vienareikšmiai kryptų konservatorių dokumento naudai, kad vertintojui tektų specialiai sumenkinti TS-LKD teksto vertę, idant vertinimas neatrodytų labai šališkas. Konservatoriams nesimpatizuojantiems žmonėms objektyvus vertinimas šiuo atžvilgiu atrodytų tiesiog nepadoriai neobjektyvus.

Tad lieka siūlyti skaityti ir vertinti patiems, o tam, kad čia pateiktą pagyrimą kaip nors atsvertų kritinė pastaba, tenka ieškoti „priekabių“ – kad ir formalių.

Štai programoje pažymima, jog kultūra yra „ne periferinė sritis, o vienas kertinių pačios valstybės sandų“. Čia pat formuluojama problema: kultūra esanti išstumta į valstybės politikos paraštę. Teiginys praplečiamas: daugiausiai problemų šiandien prisikaupė kultūros, švietimo ir sveikatos apsaugos srityse.

Šiuo požiūriu stebina tai, kad programos preambulės skyrelyje „Apie Lietuvos problemas“ kultūros problemoms dėmesio iš esmės neskiriama. Kultūra apskritai kažkodėl ignoruojama visoje programos preambulėje, tad skaitytojas susidaro atitinkamą įspūdį apie TS-LKD politikos prioritetus, tarp kurių kultūros lyg ir nelieka.

Skyriuje „Kultūros politika“ teigiama: „Kultūra Lietuvos viešajame diskurse neretai suvokiama kaip savotiškas antstatas „tikrųjų“, ekonominių santykių atžvilgiu, kaip prabangos ir laisvalaikio dalykas, kuriam tenka antrinis vaidmuo“. Su kultūros kaip antrarūšio dalyko, antstato samprata griežtai nesutinkama. Tačiau TS-LKD programos preambulėje ekonominiams santykiams akivaizdžiai teikiama pirmenybė, o apie kultūros svarbą nė neužsimenama

Galbūt tai tėra neapsižiūrėjimas ir nereikšminga detalė. Tačiau kai partija didžiuojasi išsamiausia rinkimų programa, tokio pobūdžio „nereikšmingos detalės“ leidžia įtarti politines potekstes, kalbamu atveju nepalankias pateiktai kultūros politikos koncepcijai bei jos kūrėjams.