Liberalizmas
| Teksto dydis: |
 
|
Tačiau per pastarąjį pusšimtį metų tapo kaip niekad akivaizdu, kad aršios bei kruvinos ideologinės kovos baigėsi, o buvusių priešininkų paliaubos sudarytos liberalizmo ideologijos teritorijoje.
Prieš liberalizmą XVIII a. pabaigoje sukilusių konservatorių politinės ir ypač ekonominės nuostatos dabar daugeliu klausimu mažai kuo skiriasi nuo dešiniojo liberalizmo nuostatų. Savo ruožtu kairesni liberalai sunkai beatskiriami nuo „vidurio kelio“ („trečiojo kelio“) socialdemokratų ar vadinamojo „naujojo leiborizmo“. Pasak vieno žymaus mūsų laikų filosofo, konservatizmas ir socializmas šiandien tėra kitus du liberalizmo veidus dengiančio kaukės.
Kairės-dešinės skalėje liberalizmas daugiausia užima centro, centro kairės ir centro dešinės politinę erdvę ir jam, vaizdžiai tariant, priklauso centrinis vaidmuo šių dienų politiniame gyvenime. Šis vaidmuo nebūtinai sutampa su liberalais besivadinančių politinių partijų įtaka, kuri neretai mažesnė nei konservatorių arba socialistų (socdemų). Tačiau sąlygos, kuriomis veikia liberalams oponuojančios partijos, valdymo institucijos ir nemaža dalis vertybių bei politinio gyvenimo taisyklių, kurioms tiek socialistai, tiek konservatoriai įsipareigoja ir kurias gina, seniai įkūnija liberalizmo minties tradiciją.
Moderniojo liberalizmo politinės filosofijos ištakos siekia Niccolò Machiavelli, nors šis mąstytojas ir nelaikytinas tiesioginiu liberalizmo pradininku. Pagal Machiavelli, žmogus yra varginga būtybė, valdoma egoistinių poreikių, kurie tenkintini pirmiausia kitų žmonių sąskaita. Jie tenkinami įgyjant galiai ir išlikimui tarnaujančias gėrybes. Nei Dievas, nei prigimtis neteikia ženklų, nurodančių, kur šiame kelyje reikėtų sustoti, kur jau gana, kur riba. O jei ir teikia, tai šitoks Dievo, ar prigimties, ar, sakytume, sąžinės balsas, Machiavelli‘o požiūriu, dažnai neatitinka žmogaus interesų.
Esminis interesas šiame pasaulyje yra įgyti ir užvaldyti. Šiame užvaldymo ir turėjimo alkį sotinančiame kelyje kiti žmonės yra arba pagalbinės priemonės, arba trukdžiai.
Įgyjamosios veiklos aukščiausiasis tikslas Machiavelli‘ui yra politinė valdžia, kurią jis suvokia kaip neišvengiamą priespaudą – arba atvirą, arba užmaskuotą. Valdžia remiasi jėga ir apgavyste; stiprieji naikina silpnesnius varžovus. Kartu Machiavelli neneigia, kad ir bendradarbiavimas, ir pasitikėjimas, ir gerumas gali teikti naudos.
Jis pataria politikams rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o tarp galios įgijimui naudingų ir nenaudingų priemonių, kurios moraliniu požiūriu gali būti ir geros, ir blogos. Svarbu tik tai, kad jos veiksmingai tarnautų tikslui. Žiaurumas ir apgavystė dažnai būna veiksmingesni už teisingumą ir geraširdiškumą. Baimė prarasti nuosavybę arba gyvybę yra tvirčiausia valdžios atrama, todėl politikas turi stengtis kelti ne meilę, o baimę.
Moderniojo liberalizmo vertybiniai pamatai
Makiaveliškas prielaidas apie valstybę ir žmogų iš dalies perėmė bei „modernizavo“ liberalizmo pradininkas Thomas Hobbesas. Kaip ir Machiavelliui, žmogus Hobbesui yra sunkiai vargstantis ir linkęs į blogį padaras, kamuojamas žemesniųjų poreikių ir nuo jų priklausomas. Palyginti su šiais poreikiais, dorybės ir gėrio siekiniai nėra pirmutiniai.
Hobbesui, plėtojusiam Machiavelli‘o moralinį reliatyvizmą, gėris ir blogis apskritai tėra subjektyvūs ir santykiniai dalykai. „Nėra jokios bendros gėrio ir blogio taisyklės, kurią būtų galima paimti iš pačių objektų prigimties“, - sako jis. Žmogus esą savo potraukių ir norų objektą vadina gėriu, o pasibjaurėjimo objektą – blogiu; ir tiek.
Hobbesas, kaip ir Machiavelli, dalija žmones į norinčius valdyti ir nepageidaujančius būti valdomiems. Pirmajai grupei rūpi garbė ir šlovė, o antrosios veiksmus lemia baimė ir saugumo motyvai, taip pat noras būti paliktiems ramybėje ir neskriaudžiamiems. Nors pastarosios grupės tikslai yra kuklūs, jos atstovai stengiasi stiprinti savo galią artimo sąskaita, idant jaustųsi saugesni. Hobbesui, kaip ir Machiavelli‘ui, svarbiausi žmogaus motyvai yra baimė ir galios siekis.
Hobbeso prigimtinėje būklėje – hipotetinėje tikrovėje, padedančioje atskleisti pamatinius žmogaus elgesio motyvus ir suformuluoti prigimtines teises – vyksta visų karas su visais. Čia visi yra lygūs kaip potencialios šio karo aukos. Kartu kiekvienas turi turėti ir prigimtinę savisaugos teisę, arba lygias teises į gyvybę.
Politinė valdžia tokiomis sąlygomis negalima, nes nėra tarpusavio pasitikėjimo. Ji atsiranda tik pirminio bendro susitarimo – „visuomeninės sutarties“ – pagrindu. Taip atsiradusioje pilietinėje bendrijoje valdžiai aukojama dalis prigimtinės (nesaugios) laisvės; už tai ji garantuoja kiekvienam saugią laisvę ir teisingumą bei užtikrina įsipareigojimų laikymąsi.
Liberalizmo vertybės – laisvė ir teisingumas, kuris įsipareigojimų laikymosi pavidalu ypač rūpėjo Hobbesui, pakeitė makiavelišką požiūrį į politinę valdžią kaip nuolatinę veidmainystę ir apgavystę. Savo ruožtu prigimtinę teisę į gyvybę vėliau papildė Hobbeso filosofiją „liberalizavusio“ Johno Locke‘o formuluojamos teisės – teisė į laisvę ir nuosavybę. Prie saugios laisvės Locke‘o liberalizmas pridūrė saugią gerovę, praplėsdamas asmens laisvės erdvę ir suvaržydamas valdžios galią.
Pabrėždamas privačios nuosavybės ir privataus intereso svarbą, Locke‘as įrodinėjo, kad egoizmas gali pasitarnauti viešajam interesui. Vadinasi, privačias ydas, tokias, kaip gobšumas ir savanaudiškumas, galima veiksmingiau nei moralines dorybes išnaudoti siekiant bendrojo gėrio. Kaip sakė vienas pirmųjų Locke‘o sekėjų Bernardas Mandeville‘is, tądien, kai bitės pradės rūpintis moralinėmis dorybėmis, aviliai grius ir atgims tik tuomet, kai visi grįš prie savo ydų.
Reikia pripažinti, kad Locke‘as propagavo dorovinį auklėjimą ir gynė tam tikrą viešojo gėrio sampratą. Tačiau jis kildino viešąjį gėrį iš egoistinio intereso, pirmiausia godumo inspiruotos veiklos, ir labiausiai pabrėžė asmens teises, o ne dorybes ar pareigas.
Locke‘o žmogus – tai homo economicus prototipas ir ekonominiams, materialiniams siekiniams subordinuotos politikos vėliavnešys. Locke‘o minčiai būdingas ekonomizmas persunkia ir šiuolaikinį liberalizmą, kuris dešiniąja ranka yra įsitvėręs „nematomos rankos“ idėjos ir giria laisvosios rinkos privalumus (Europos tradicija), o kairiąja užsiima ekonominiu reguliavimu lygybės ir tikro ar tariamo teisingumo vardan (JAV).
Anot vieno politikos teoretiko, kalbamas liberalų ekonomizmas yra ne kas kita, kaip „brandusis makiavelizmas“. Padėjęs šio pamatus Locke‘as padarė „godumą moralės pakaitalu amoraliam pasauliui“.
Liberalizmo vertybių raida: antra modernybės „medalio“ pusė
XVIII ir XIX a. liberalizmo vertybių raidą esmingai papildė kelios naujos tendencijos. Jano Jacqueso Rousseau idėjos sustiprino kairiojo liberalizmo idėjinę srovę. Rousseau filosofija priešina viešąjį gėrį bei jam tarnaujantį pilietiškumą „buržuazinėms“ Locke‘o liberalizmo vertybėms. Ji orientuotą į lygybės užtikrinimo ir politinio bendruomeniškumo paieškas, XIX a. vienijusias liberalizmą su nacionaliniais sąjūdžiais.
Kita tendencija – vadinamasis progresyvizmas ir jį grindžiantis istorizmas. Tai tikėjimas neišvengiama istorine pažanga ir požiūris, jog šiuolaikiškumas bei permainos yra gera, o tai, kas kyla iš praeities ir ją saugo nuo permainų, esą reakcinga ir, vadinasi, bloga. Paprastai tariant, antlaikišką gėrio ir blogio skirtį nustumia naujas vertinimo standartas – pažangumo ir reakcingumo priešprieša.
Šiuo istorizmo standartu besivadovaujantys liberalai tyčiojosi iš konservatorių kaip prisirišusių prie senienų reakcionierių. Gilbertas Keithas Chestertonas savo ruožtu šaipėsi iš istorizmo paveiktų liberalų, manančių, jog „tam tikra filosofija įtikina pirmadieniais, bet niekaip nebeįtikina antradieniais“.
Laikiškumui atnašaujantis istorizmas buvo savaip būdingas ir didžiajam liberalui Immanueliui Kantui, sakiusiam, kad iš vadovavimosi antlaikiškais protingais tikslais „galėtų gimti nebent romanas“. Kantui buvo itin svarbus politikos ir moralės santykis, kurio problemines įtampas, nematydamas kito kelio, jis paliko sutvarkyti istorinei pažangai ir Apvaizdai.
Suteikdamas liberalizmui naują idėjinį atspalvį, nuo prigimties ir aplinkybių priklausomam Hobbeso ir Locke‘o realizmui Kantas priešino apriorinės moralės idealizmą. Jis mėgino vaduoti moralę iš ją varžančių empirinių dalykų, politinių bei ekonominių sumetimų ir sąlygų. Tik taip, jo požiūriu, apgintini esminiai asmens orumo, lygybės ir laisvės principai.
Moralės pirmumas empirinės tikrovės, įskaitant politiką, atžvilgiu, iš moralumo kylanti nelygstama kiekvieno žmogaus vertė ir nesąlygiškai gerbtinas asmens orumas bei žmogaus teisės sudaro kantiškojo liberalizmo šerdį. Kanto kategorinis imperatyvas, reikalaujantis traktuoti kiekvieną žmogų kaip tikslą, o ne kaip priemonę suteikia moralinį pagrindą politinei žmogaus teisių doktrinai.
Kantiškasis idealizmas, subordinuojantis politiką moralei, kartu kelia bei neišsprendžia idealistinės moralės atotrūkio nuo tikrovės problemą. Priešindamas moralią politiką savo makiaveliškų pirmtakų realizmui, Kantas iškėlė moralę į aukštumas, kur jai suteiktos svarios regalijos, bet nepalikta realių „politinės valdžios“ svertų.
Šis Kanto liberalizmas, išlaisvinantis moralę nuo gyvenimiškų motyvų ir sodinantis ją į anapus politinės tikrovės esantį sostą, gresia, priešingai turėtoms intencijoms, dar labiau demoralizuoti nuo neišvengiamo žemiškumo paskui idealistinę moralę sekti neįgalinčią politiką.
Realistinis Hobbeso ir Locke‘o mąstymas politinėje kairės-dešinės skalėje paprastai akstina liberalus sukti į dešinę; savo ruožtu Rousseau ir Kanto įkvėptas liberalizmas politinę mintį dažniausiai kreipia nuo centro į kairę.
Liberaliųjų demokratijų šiandiena
Liberaliosios demokratijos įkūnytos liberalizmo vertybės, nuo kurių neatsiejama mūsų politinė šiandiena, išlaiko atvirą arba nematomą ir neįsisąmoninamą priklausomybę nuo šios ideologijos pradininkų tikslų. Vienas svarbiausių jų buvo žmogaus, jo mąstymo, ugdymo ir orumo išlaisvinimas iš kunigų bei klerikalizmo priespaudos. Šio tikslo sėkmingai siekė Hobbesas, Locke‘as ir jų idėjiniai bendražygiai.
Vienas svarbiausių šio siekinio padarinių buvo tai, kad tradicinį žmogaus sielos viršumą kūniškųjų dalykų atžvilgiu pakeitė atvirkštinė, kūniškumui sielą subordinuojanti vertybių hierarchiją. Vaduodami sielą iš kunigų įtakos ir manipuliacijų, liberalai tiesiog atėmė iš jos „valdžią“ ir nukišo jos keliamus reikalavimus į antrą vietą po kūno poreikių.
Šis revoliucinis veiksmas turėjo ilgalaikių padarinių tiek liberalizmo minties tradicijai, tiek politinei praktikai. Iškėlę kūniškumą į pirmą vietą, liberalai suteikė asmens orumui tam tikrą lygybės (vienodi esminiai poreikiai) ir laisvės (nepriklausomybė nuo sielos ganytojų) pagrindą. Tačiau kartu jie sulygino žmogų su gyvuliu, kuriam taip pat būdingi savisaugos, reprodukcijos, mitybos, teritorijos gynimo ir kovos už būvį (Hobbesas) bei dominavimą (Machiavelli) instinktai.
Šitai negali neveikti asmens orumo liberalų nenumatyta devalvavimo kryptimi. Tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje minėtas procesas yra nemenkai pažengęs (apie Lietuvą žr.: V. Laučius, L. Kasčiūnas. „ Lietuviškojo liberalizmo fiasko“. („Veidas“, 2007, Nr. 36). Gyvuliškumo primatu grįsta politika negali kryptingai tarnauti bendrajam gėriui bei sukurti žmogiškos socialinės aplinkos.
Pagal Aristotelį, politikoje nuolat susiduria du principai – oligarchijos ir demokratijos. Aristotelio išgirtai mišriai santvarkai artimoje šiuolaikinėje liberaliojoje demokratijoje demokratai, kitaip nei senovės Atėnuose, prarado sielos veržlumą, akstinantį kovoti už laisvę, ir tapo gana abejinga, išglebusia, pasyvia rinkėjų mase.
Nes laisvės dvasią palaiko laisvės trokštanti siela ir protas; kai kūnas tampa už sielą svarbesnis, medžiaginė gerovė užgožia sielos ir proto balsą. Atsiranda grėsmę nusiristi į žmones kaip kaimenę ganančios, maitinančios bei prižiūrinčios valstybės „švelnią despotiją“, apie kurią įspėjo XIX amžiaus konservatyvus liberalas Alexis de Tocqueville.
Savo ruožtu liberalai klasikinės demokratijos ir oligarchijos junginiais tapusiose liberaliosiose demokratijose atlieka tarpusavyje dėl galios besivaržančių oligarchų – nors šią sąvoką kalbamu atveju reikėtų suprasti perkeltine prasme – vaidmenį. Būtent liberalai – šiuolaikinių demokratijų „oligarchinė“ mažuma – išlaikė ambicijų akstiną kovoti dėl laisvės vaisių ir siekti išskirtinumo, įtakos, laimėjimų bei garbės. Liberalai šias ambicijas turi; demokratai jas toleruoja.
Dabartinės liberaliosios demokratijos neįsivaizduojamos be dviejų pamatinių teisių ir atitinkamai dviejų liberalių visuomenės grupių, šiomis teisėmis sėkmingiausiai pasinaudojančių. Tai teisė į nuosavybę ir žodžio laisvė, suteikiančios galimybių reikštis talentams verslo ir viešojo gyvenimo srityse.
Sėkmė versle teikia ryžto, pergalės, drąsos, gebėjimo įveikti iššūkius pojūtį ir malšina tam tikrą pripažinimo alkį, šiandien daug kam liberaliosiose demokratijose atstojantį politinės garbės siekimus. Savo ruožtu žodžio laisvė teikia socialinio pripažinimo bei saviraiškos erdvės intelektualams, veikiantiems akademijos, žiniasklaidos bei politikos srityse.
Šios dvi grupės – sėkmingi verslininkai ir žinomi intelektualai – yra bene aktyviausiai veikiantys liberaliųjų demokratijų „liberalai“.
Tačiau ideologinių kovų plotmėje liberalų šiandien veik nematyti – nei Vakaruose, nei Lietuvoje. Anksčiau jie aršiai gindavo vieną svarbiausių savo vertybių – toleranciją; netolerancijos liberalizmo principams jie paprasčiausiai toleruodavo. Šiandien ima atrodyti, kad liberalai politinių priešpriešų akivaizdoje mieliau neria į krūmus, nei gina liberaliosioms demokratijoms gyvybiškai svarbias vertybes.
„Pasislėpę“ postmodernizmo liberalai jau nebenori, kitaip nei didūs moderniojo liberalizmo atstovai Johnas Stuartas Millis ir José Ortega y Gassetas, viešai kalbėti prieš daugumos tironiją ir priešintis masių sukilimo primetamam vulgarumui. Šiuo atžvilgiu demokratams, galima sakyti, pavyko prisijaukinti liberalus ir taip atimti iš liberaliosios demokratijos jai gyvybiškai svarbų aristokratizmo saugiklį.
Partinis liberalizmas Lietuvoje
Lietuvos politinėms partijoms liberalizmo idėjos daro kur kas mažiau tiesioginės įtakos nei mūsų gyvenamoji liberaliosios demokratijos santvarka. Kitaip tariant, Lietuvos liberalios partijos angažuojasi liberalizmui ne tiek iš principo, kiek iš inercijos. Skirtumas tarp jų tas, kad vienos jų turi pasikabinusios „liberalų“ iškabas ir angažuojasi daugmaž sąmoningai, o kitos tai daro nedėdamos pastangų, instinktyviai ir turi kitaip atrodančias iškabas – socialdemokratų, konservatorių, „darbo“.
Socialdemokratams ir iš dalies Darbo partijai yra būdingi anksčiau minėti liberalizmo „oligarchiniai“ požymiai. Pinigų, politinės galios, verslo bei žiniasklaidos įtakos elementų jungtis, jau nekalbant apie nomenklatūrinę prigimtį ir oligarchinę tikrąją to žodžio prasme šių partijų politiką, turinčia nedaug bendra su socialdemokratija, leidžia šias dvi partijas liberalizmo ir demokratijos takoskyrose priskirti „liberalizmo“ stovyklai.
Kita vertus, reikia pabrėžti, jog tikrosioms liberalizmo vertybėms jos nusižengia taip pat dažnai, kaip ir savo deklaruojamiems socialdemokratijos ir darbo interesų principams. Daugelis „darbiečių“ ir socdemų pasižymi gūdžiai sovietiniu neigiamu požiūriu į žodžio laisvę, stokoja tradicinio liberalizmo aukštai vertinamos kultūros ir išprusimo (ši stoka prasiveržia ir kryptingu antiintelektualizmu), populistiškai pataikauja tamsuomenei, skatina minios politinį aktyvumą (liberalai nelabina irracionalaus rinkėjų aktyvumo), gadina sąžiningą verslo konkurencijos aplinką.
Tėvynės sąjungos liberalizmo elementai yra labiau ideologinio nei „oligarchinio“ pobūdžio. Vytauto Landsbergio aukštai vertinama Vinco Kudirkos liberali mintis, svarbi, jo žodžiais, formuojant Tėvynės sąjungos nuostatas, yra šioks toks ženklas, kad Lietuvos konservatoriams, kol jie netapo krikščionimis demokratais, vertybinis liberalizmas nebuvo svetimas.
Liberalus reformų „proveržio“, pažangos, modernumo troškimas būdingas dabartiniam Tėvynės sąjungos lyderiui Andriui Kubiliui. Su liberalais jį suartina ir protui politiniame gyvenime teikiama didesnė, nei Lietuvoje įprasta, reikšmė.
Tačiau liberalumo ir modernumo tendencijas šioje partijoje užgožia stiprėjantis polinkis moralizuoti ir skatinti valdžią teisės aktų lygiu kištis į privačius ir net intymius žmonių reikalus. Tėvynės sąjungos viršūnėse netrūksta norinčių paternalistinės, globėjiškos, visuomenę auklėjančios valdžios, nesuderinamos su liberalios politikos principais.
Palyginti su Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), Liberalų sąjūdis (LS) ideologiškai atrodo šiek tiek principingesnis arba „grynesnis“. Seime balsuojantys liberalsąjūdiečiai G. Steponavičius ir E. Masiulis, tikėtina, rečiau nuvilia išties liberalių pažiūrų rinkėjus nei jų besiblaškantys tarp opozicijos ir pozicijos kolegos iš LiCS.
Liberalcentristai savo ruožtu pragmatiškesni ir, kai iškyla principiniai ideologiniai nesutarimai, matyt, yra labiau linkę būti centristais nei liberalais, pasilikdami sau manevro laisvę tarp dešinės ir kairės. Net LiCS rinkimų šūkiai per 2004 m. Seimo rinkimus paradoksaliai sutapo su konservatorių ir socialdemokratų šūkiais. Liberalai: „Už Lietuvą, kurioje gera visiems“; socialdemokratai: „Gerovė visiems“; liberalai: „Sėkmės Lietuva“; konservatoriai: „Į sėkmės Lietuvą“.
Galima pateikti konkrečių priekaištų LiCS dėl nenuoseklaus liberalizmo, bet galima matyti ir formalaus atitikimo skelbiamai ideologijai požymių. Per praėjusius rinkimus į Seimą trys pagrindiniai LiCS programos akcentai buvo mokesčių mažinimas, biurokratizmo įveikimas ir asmens saugumo užtikrinimas. LiCS taip pat žadėjo siekti liberalių permainų Europos Sąjungoje – valdymo lankstumo ir subsidiarumo. Šios nuostatos liberalams visai pritinka.
Galiausiai liberalų per praėjusius rinkimus skelbtas požiūris į savo santykį su populistais, pasinaudojant Juozo Erlicko kūryba, buvo ideologiškai nepriekaištingas: „Ėjo du populistai ir sutiko liberalą. – Įmeskim jį į šulinį, - sako vienas kitam. – Žmonėms tai patiks. – Kaip tarė, taip ir padarė. Ir tikrai žmonėms tai patiko“.
Lieka tik spėlioti, kuris iš Lietuvos politikų galėjo būti tas į šulinį įmestas liberalas ir ar minėti du populistai kartais nepriklausė LiCS vadovybei.
