Jaunojo dviratininko tėvas V.Konovalovas išugdė gabias sportininkes, seseris Rasą ir Jolantą Polikevičiūtes, Editą Pučinskaitę, Dianą Žiliūtę ir visą plejadą jaunų dviratininkių, kurios dviračių sporte dar netarė savo žodžio, tačiau jau dabar retkarčiais sužiba garsiausių pasaulio dviratininkių padangėje. Jo motina Laima Zilporytė sovietiniais laikais net vienuolika kartų tapo SSRS čempione, o 1988 metais Seulo olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalį.
Beje, net jų jaukus namas, prisiglaudęs tylioje Ryto gatvelėje, byloja apie meilę dviračių sportui. Kieme stovi pirmojo medinio dviračio prototipas, ant lauko stalelio – iš vytelių nagingų rankų nupintas dviratukas, o kambaryje – visa suvenyrinių dviračių kolekcija.
Neseniai Ignalinoje finišavusiame Lietuvos dviračių čempionate 22-jų panevėžietis I.Konovalovas pirmą kartą užlipo ant aukščiausio garbės pjedestalo laiptelio, laimėjęs atskiro starto lenktynes. Pergalei pasiekti jis paaukojo ketverius nelengvus metus. 2005 metais jis pasipuošė bronzos medaliu, 2006 ir 2007 metais buvo antras.
Ignatas Panevėžyje – retas svečias. Jau kitą dieną po Lietuvos čempionato jis išsiruošė į Italiją ir pokalbiui su PB galėjo paaukoti vos pusvalandį. Kelionės ruošos rūpesčiais rūpinosi mama ir tėtis, o prie jo kojų visą laiką meiliai glaustėsi aštuonmetis Rytų Vokietijos aviganis Toras.
„Namiškius ir draugus visada sunku palikti, bet tokia jau sportininko dalia“, – su savo kasdienybe jau susitaikė Ignatas.
Dviratį tik skolindavosi
Kaip prisimena Ignatas, dviračiu jo važiuoti niekas specialiai nemokė. Tiesiog vasarodamas Pasvalio rajono Medinių kaime, pas močiutę, pasiėmė „Rambyno“ markės dviratį, sėdo ir... nuvažiavo. Tiesa, šiandien Ignatas nuoširdžiai juokiasi negalėdamas prisiminti, kaip sustojo. Tai ir buvo ilgo kelio pradžia.
Dešimties metų jis susižavėjo triatlonu ir varžyboms dviratį skolindavosi iš tėčio. Šis nebuvo labai patenkintas sūnaus pasirinkimu, tačiau niekada neatsisakydavo paskolinti, nuolatos paragindamas baigti vaikiškus žaidimus ir pradėti rimtai treniruotis. Tačiau net ketverius metus Ignatas buvo ištikimas pasirinktai sporto šakai ir po varžybų dviratį grąžindavo tėčiui.
Per tą laiką jis spėjo net tris kartus tapti miesto triatlono čempionu savo amžiaus grupėse. Kaip dabar prisimena I.Konovalovas, šioje sporto disciplinoje jį gelbėdavo būtent važiavimas dviračiu, nes ir plaukė, ir bėgo už varžovus lėčiau.
Galop savo mamos siaubui (ji nenorėjo, kad jos sūnus taptų dviratininku, nes pati patyrė tą pragarą), o tėčio džiaugsmui, jis dviračio nebesugrąžino. Prasidėjo rimtos treniruotės. Tačiau mama iškėlė ir vieną sąlygą: nori būti geru dviratininku – turi gerai ir mokytis. J.Balčikonio gimnazijoje mokytojai reiklūs, tačiau Ignatas mokėsi gerai – pažymių vidurkis buvo 7.
Ypač buvo sudėtingi paskutiniųjų pusantrų metų mokslai, kai visas įskaitas laikė eksternu. Komandos draugai jį net pašiepdavo, kad šis su vadovėliais niekada nesiskirdavo. Dabar Ignatas prisipažįsta, kad šiai gimnazijai jis tebejaučia pačius šilčiausius jausmus. Net ir būdamas labai užimtas jis randa laisvą valandėlę, užsuka pas savo mokytojus, kad jiems už viską padėkotų.
Tramplinas į profesionalų sportą
I.Konovalovas su šypsena prisimena pirmąsias treniruotes. „Daugiau žaisdavome ir kvailiodavome nei rimtai mynėme pedalus“, – prisimena dviratininkas. Tačiau pamažu „įsivažiavo“, nes suprato, kad be rimto darbo apie gerus rezultatus nėra net ko svajoti.
Prieš dvejus metus Ignatas buvo įstojęs į Klaipėdos universiteto pedagogikos fakultetą, tačiau šviesūs planai, sietini tiek su mokslu, tiek su sportu, po pusmečio subyrėjo it kortų namelis. Surinkta talentingų dviratininkų komanda dėl įvairių povandeninių srovių ir intrigų iširo. Laimė, tuomet talentingą 18-metį dviratininką pastebėjo Marselio (Prancūzija) dviračių mėgėjų klubo vadovai ir I.Konovalovą pakvietė į savo komandą. Tai buvo tramplinas į profesionalų sportą.
Jo, kaip jauno ir perspektyvaus dviratininko, akcijos dar labiau išaugo, kai jis Lietuvos rinktinės dviračių treko sudėtyje rungtyniavo 2004 metų Atėnų olimpinėse žaidynėse. Tada lietuvaičiai komandinėse persekiojimo lenktynėse iškovojo aštuntąją vietą.
Jaunam, vos aštuoniolikos metų sulaukusiam, I.Konovalovui šios žaidynės paliko neišdildomų įspūdžių. Olimpinę žaidynių dvasią jis vėl galės prisiminti jau netrukus įvyksiančiose Pekino olimpinėse žaidynėse. Panevėžietis, dabar atstovaujantis „Credit Agricole“ (Prancūzija) komandai, Lietuvos rinktinės sudėtyje Pekine medalių sieks 240 kilometrų grupinėse lenktynėse.
Per kančias – į žvaigždes
Norint pasiekti olimpinių aukštumų, reikia pragariškai dirbti. Per sezoną I.Konovalovui tenka numinti per 30 tūkstančių kilometrų – nesvarbu, ar giedra, ar dargana. Tam reikia labai tvirto charakterio, užsispyrimo ir visiško atsidavimo šiai sporto šakai.
Vienas perspektyviausių Lietuvos dviračių sporto atstovų prisipažįsta: „Kartą per metus mane būtinai ištinka krizė. Nors, atrodo, daug dirbi, tačiau sportinės formos nėra. Kaip sako dviratininkai, „koja neina“. Turėjau problemų ir dėl sinusito, tačiau po operacijos esu visiškai sveikas“.
I.Konovalovas jau turi raktą į pergalę: „Reikia turėti užsispyrusį, tačiau draugišką charakterį. Dviračiai – komandinė sporto šaka, todėl visada gera jausti draugo petį. Lenktynėse tu privalai „traukti“ komandos lyderį link pergalės ir dirbti komandos labui. Juk ateis laikas, kai komandos draugai dirbs ir mano naudai. Tai nerašyta dviratininkų taisyklė“.
I.Konovalovas mano, kad jam žvaigždžių valanda dar neišmušė, bet tiki, kad pergalės – dar priešaky. Panevėžietis, laisvai kalbantis prancūziškai, net neabejodamas tvirtina, kad dviratis – jo darbas ir hobis. Prabilęs apie širdies reikalus, puse lūpų užsiminė, kad jo draugė – lietuvaitė. Kas ji, paslaptis. Kol kas...
